Ketvirtasis XX a. dešimtmetis. Etelė gyvena paprastą jaunos paryžietės gyvenimą. Ji svajoja, kad senelis šeimai pastatys Alyvinį namą, o jos kasdienybę skaidrina nauja draugė Ksenija. Vis apsilankantys tėvų draugai mezga saloninius pokalbius apie šį bei tą. Jie ginčijasi, gina savo nuomonę, juokiasi, tačiau juoktis laiko jau nebėra ir aiškėja, kad jokie žodžiai nebebus nekalti.
Šis autobiografinis romanas pasakoja apie badą. Tai ir pinigų badas, pastūmėsiantis tėvą išplėšti savo dukros svajonę, pripažinimo badas, išskirsiantis dvi vaikystės drauges, nuoširdumo badas, meilės alkis... Prisimindamas Etelę, kuriai buvo lemta tapti jo motina, rašytojas sako, kad jųdviejų gyvenimas – lyg M. Ravelio „Bolero“, kūrinys, pasakojantis pykčio, bado istoriją. Pasiekęs kulminaciją jis ūmai nutrūksta, ir stojusi tyla, apkurtindama tuos, kurie išgyveno, kelia jiems siaubą.
Jean-Marie Gustave Le Clézio (gim. 1940) – vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, profesorius. Parašė daugiau nei 40 knygų, 1963 m. gavo Prix Renaudot, o 2008 m. Nobelio literatūros premiją. Pasak Švedijos akademijos sekretorius Ch. Ingdalo: „Jean-Marie Gustave Le Clézio yra poetinės avantiūros dainius, žmogiškumo tyrinėtojas. Humanizmo paieška kituose pasauliuose – tai ne šiaip graži frazė, o doktrina. Štai, tarkim, ponia Lessing rašė fantastinius romanus, o ir Alfredas Nobelis, premijos įkūrėjas, nurodė premiją teikti už „idealistinės krypties kūrinius“ ir pats labai mėgo S. Lagerlöf pasakas. Šia prasme J. M. G. Le Clézio tęsia tradiciją.“
Klausiamas, ką galėtų pasakyti Nobelio premijos įteikimo proga, rašytojas atsakė: „Itin hipotetiška tai įsivaizduoti. Nežinau, kaip Nobelio premija, bet žinau, ką norėčiau pasakyti viešai. Visų pirma – apie karus, kuriuose žūva vaikai. Man tai – pats baisiausias mūsų epochos reiškinys.“
Apibendrindamas savo kūrinį, J. M. G. Le Clézio pastarojo šimtmečio mūsų istoriją lygina su M. Ravelio „Bolero“: „Paskutiniai „Bolero“ taktai įtempti, veržlūs, beveik nepakeliami. Jie stiprėja, užpildo salę; visa publika pašoko ant kojų, žvelgia į sceną, kur vis greičiau sūkuriuoja šokėjai. Žmonės šaukia, jų balsus užgožia tamtamo dundesys. Ida Rubinštein, šokėjai – marionetės, įsiūbuoti beprotystės. Fleitos, klarnetai, ragai, trimitai, saksofonai, smuikai, būgnai, cimbolai, litaurai – visi pasvirę, kupini įtampos, tuoj suluš, pasprings, nutrūks stygos ir balsai, kad sudaužytų savanaudišką pasaulio tylą.
Pasakodama man apie „Bolero“ premjerą, motina išliejo savo susijaudinimą, tuos riksmus, šūksnius „bravo!“ ir šurmulį, švilpimą. Toje pačioje salėje kažkur sėdėjo jaunuolis, kurio ji niekad nebuvo sutikusi, Klodas Levi Strosas. Kaip ir jis, gerokai vėliau motina man prisipažino, kad toji muzika pakeitė jos gyvenimą.
Dabar suprantu, kodėl. Žinau, ką jos kartai reiškė ta pasikartojanti frazė, kalama į galvą, primesta pamažu vis augančio ritmo. „Bolero“ – ne toks muzikinis kūrinys kaip kiti. Tai pranašystė. Jis pasakoja pykčio, bado istoriją. Pasiekęs pačią kulminaciją ūmai nutrūksta, ir stojusi tyla, apkurtindama tuos, kurie išgyveno, kelia jiems siaubą.“
J. M. G. Le Clézio romano „Bado šokis“ išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
