Tai, kad Alžyras buvo Prancūzijos dalis, paskatino didžiulės kolonistų bendruomenės susiformavimą jo teritorijoje. Alžyro statuso išskirtinumas galiausiai vainikavosi ir jo tapimo suverenia valstybe proceso unikalumu – skirtingai nuo jau minėtų Maroko ir Tuniso bei daugelio kitų Prancūzijos kolonijų Afrikoje, Alžyro nepriklausomybės karas buvo ne tik ilgas, bet ir išskirtinai brutalus – Prancūzija beveik dešimtmetį nesutiko „paleisti“ Alžyro, o jai galiausiai sutikus, tam aršiai priešinosi prancūzų kolonistų bendruomenė, kuri vis dėlto buvo priversta repatrijuoti en masse. Su ja drauge emigravo ir pro-prancūziškai nusiteikę alžyriečiai arabai.
Tačiau po nepriklausomybės iškovojimo valstybingumo ir nacijos kūrimo procesas Alžyre nebuvo sklandus – demokratijos deficito sąlygomis valdžią uzurpavusiam nacionalistiniam sekuliariam elitui nepavyko suvienyti visuomenės, o išorinė tariama ramybė ir vieningumas buvo užtikrinami represyvios teisinės sistemos ir jėgos struktūrų pagalba.
Vis dėlto po daugiau nei dviejų dešimtmečių vienpartinio valdymo politinio elito buvo ryžtasi paeksperimentuoti demokratija – 1989 metais įvyko daugiapartiniai ir laisvi rinkimai. Vertinant retrospektyviai, rinkimų rezultatai buvo simptomatiški – pergalę šventė revaivalistinio islamo vėliavnešiai „Islamo gelbėjimo frontas“ (IGF).
Municipalinius rinkimus netrukus sekė parlamento rinkimai, kuriuose ir vėl triumfavo, o gal tiksliau, turėjo triumfuoti IGF. Deja, pergale pasidžiauti laimėtojai nespėjo – apsižiūrėjęs sekuliarus elitas, palaikomas buvusios metropolijos bei JAV, rinkimų rezultatus anuliavo, o IGF paskelbė už įstatymo ribų. Tačiau tuo metu jau buvo akivaizdu, kad Alžyro visuomenė suskilo į bent dvi nesutaikomas stovyklas – nacionaline sekuliaria valstybe tebetikinčius, vienoje pusėje, bei visą nacijos ir valstybingumo kūrimo procesą iš esmės peržiūrėti norinčius, kitoje pusėje. Pastarieji įvardytini kaip revaivalistinio islamo advokatai.
1992–1995 metai Alžyro istorijoje paženklinti krašto istorijoje neregėto brutalumo pilietiniu karu, nusinešusiu daugiau nei 120 000 žmonių gyvybių. Ir nors aktyvūs karo veiksmai nebevyksta jau du dešimtmečius, šiandieninis Alžyras tebėra savo valstybingumo ir nacijos kūrimo kryžkelėje – eiti sekurialiu vesternizacijos ar revaivalistiniu reislamizacijos keliu.
Kamel Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“, 2017 metų pradžioje lietuviškai išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, turi būti skaitomas būtent tokioje perspektyvoje. Skaitytojas netruks atpažinti, kad knygos protagonistas yra pirmosios – antireliginės – stovyklos atstovas. Jo požiūris į religiją bei jos vietą individo bei visuomenės gyvenime yra tipiškas – religija trukdo pažangai, ji beprasmiška, naivi ir pan. Nėra abejonių, kad didelė dalis alžyriečių būtent taip galvoja apie religiją ir todėl yra arba labai menkai religingi, arba apskritai agnostikai ar net ateistai.
Tačiau romane autorius protagonisto lūpomis parodo, kad jėgų balansas šalyje kinta – religija sugrįžta ne tik į asmeninį piliečių gyvenimą, bet ir visuomeninį. Bene ryškiausias to pavyzdys – protagonisto apverkiamų alkoholiu prekiaujančių barų nykimas šalyje. Primintina, kad ne tik kolonijiniais laikais, bet ir pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais Alžyre buvo gaminama labai daug vyno. Religijos sugrįžimas alkoholio prieinamumo ribojimo forma labai erzina knygos pagrindinį veikėją, o tiksliau – patį autorių.
Tačiau dar labiau už religijos sugrįžimą į viešąjį šalies gyvenimą autorių (protagonistą) kamuoja žlugusių nacionalinės tapatybės paieškų procesas – pagrindinis knygos veikėjas-pasakotojas per visą knygą ieško atsakymo į klausimą: kaip nustatyti savo asmeninį, o per tai ir nacijos, santykį su buvusia metropolija, o konkrečiau – etniniais prancūzais, visų pirma, kolonistų asmenyje.
Pasakotojas yra draskomas dvejonių ir neapsisprendimo dėkoti prancūzams/ Prancūzijai ar vis dėlto juos/ ją pasmerkti. Šis neapsisprendimas romane susiejamas su Albert Camus romane „Svetimas“ nužudomu bevardžiu arabu, kurio broliu, pasirodo, yra Daoudo romano protagonistas. Jei „Svetimas“ yra apie prancūzą kolonistą, tai „Merso. Naujas tyrimas“ yra apie kolonisto nužudytą arabą. Kitaip tariant, šiame romane priešpastatomi kolonistai ir arabai (alžyriečiai).
Romaną, žinoma, galima skaityti kaip asmeninių autoriaus vidinių išgyvenimų atspindį, bet paties autoriaus, ko gero, norėta tai perkelti į alžyriečių, kaip pokolonijinės nacijos, aukos sindromo išklotinę, kuris (sindromas) būdingas tikrai ne vien tik jiems. Norint būtų galima įžvelgti netgi paralelių su Lietuva, kuri taip pat yra pokolonijinė valstybė ir nacija.
Romano autorius sulaukė religingų alžyriečių nepasitenkinimo dėl savo nepalankaus požiūrio į religiją. Tai natūralu, nes protagonisto lūpomis išsakyti religijos vertinimai religingam žmogui mažų mažiausiai yra nepriimtini. Tačiau Daoudas yra sulaukęs ir griežtesnės reakcijos – jis pasmerktas religijos mokovų luomo atstovų kaip piktžodžiaujantis prieš Dievą, kas religinės musulmonų teisės yra priskiriama vienam sunkiausių nusikaltimų. Bet Daoudas tikrai nėra nei pirmasis, ne vienintelis kūrėjas, sulaukęs tokios reakcijos, tereikia prisiminti Salmano Rushdie atvejį, kai dėl jo romano „Šetoniškos eilės“ 1989 metais jam „mirties nuosprendį“ paskelbė tuometinis Irano vadovas.
Vis dėlto romano vertė tikrai nėra sietina su autoriaus-protagonisto požiūriu į religiją – apie ją kalbama vos keliose knygos vietose. Didžioji knygos pridėtinė vertė yra ta, kad ji per Alžyro pavyzdį leidžia pajusti pokolonijinių visuomenių jei ne tragediją, tai bent dilemą – kokią tapatybę jos turi „apsirengti“ ir priklausomai nuo jos pasirinkti savo valstybingumo kūrimo kelią. Dauguma pokolonijinių nacijų vienu ar kitu momentu buvo, o ir tebėra, atsidūrusios tokioje kryžkelėje, kur tenka apsispręsti, kiek ikikolonijinės tapatybės ir kultūrinio paveldo susigrąžinti ir puoselėti, o kiek jį pakeisti „vakarietiško“ pagrindo vertybėmis ir socialinio gyvenimo formomis.
Taigi didžioji pokolonijinių valstybių nacijų dilema yra atsakyti į klausimą, ar jos nori susigrąžinti savastį prievarta iš jų atimtą imperinių valdytojų, ar, priešingai, jos galutinai susitaiko su tuo praradimu ir juda buvusių metropolijų nubrėžtu vesternizacijos keliu nesigręžiodamos atgalios.
2010-2011 metais nuvilnijęs „Arabų pavasaris“ taip pat matytinas šioje perspektyvoje – kaip ir romano protagonistas, didelės dalies arabų pasaulio visuomenės, nusivylusios savo šalių nacijų ir valstybingumo kūrimo procesais išėjo į gatves protestuodamos prieš susidariusį status quo. Ir kaip prieš kelis dešimtmečius Alžyre, ten, kur galėjo, į valdžią atėjo revaivalistinės jėgos, dalyje Sirijos ir Irako įsiviešpatavo kraštutinę revaivalizmo atmainą propaguojančios jėgos Islamo valstybės pavidalu, atmetančios ne tik sekuliarios vesternizacijos kelią, bet ir apskritai pokolinijinių nacionalinių valstybių legitimumą.
Nors romane pastarojo dešimtmečio įvykiai platesniame arabų pasaulyje nėra aptariami, knygos protagonistas atstovauja tai arabų visuomenių daliai, kuri yra labiausiai nusivylusi ir pasimetusi – ji nebetiki nacionalinės valstybės gyvybingumu (tai romane nuolat pabrėžiama), bet bijosi reislamizacijos.
Tačiau ji nemato išeities, todėl tyliai rezignuoja ir degraduoja dar išlikusiuose baruose. Tad romano pagrindinį veikėją-pasakotoją galima matyti kaip neišsipildžiusių pokolonijinių nacionalinių lūkesčių turėjusią visuomenės dalį ar epochos archetipą, palaipsniui, bet gana sparčiai nueinantį į nebūtį.
* * *
Kamel Daoud. Merso. Naujas tyrimas: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. ISBN 978–9986–39–932–2, 176 p. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, dailininkė Ieva Kuzmienė.
Tikra pastarųjų metų rimtosios literatūros sensacija tapo šokiruojantis Alžyro rašytojo Kamelio Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“. Knygą išsyk puikiai įvertino literatūros kritikai, skyrę jai Pirmojo romano Gonkūrų premiją. Po šio apdovanojimo per trumpą laiką autoriui buvo paskirtos François Mauriaco ir Penkių frankofonijos kontinentų premijos, taip pat kūrinys pristatytas Prix Renauldot prizui. Kūrinį pripažino viena geriausių 2015 m. knygų tokie leidiniai kaip „New York Times“, „Publishers Weekly“, „Time Magazine“ ir daugelis kitų.
Šį kūrinį galima vadinti originaliu atsaku ir drauge rimtu iššūkiu, mestu prancūzų filosofo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Alberto Camus romanui „Svetimas“. Knygos pasakotojas – arabo, kurį nužudė garsiojo egzistencialisto pasakojimo herojus Merso, brolis, alžyrietis Harunas. Po šio nužudymo praėjo septyniasdešimt metų. Nusprendęs papasakoti savo šeimos istoriją, Harunas dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa.
Harunas jaučia kartėlį, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu, tarsi tuo viskas būtų pasakyta, tartum tai būtų išankstinio pasmerkimo ženklas. Harunas kremtasi ne tik dėl pačios žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus knygoje nepaminėjo nei aukos vardo, nei kitų nusikaltimo detalių, kurios svarbios, norint suvokti, kas gi iš tikrųjų atsitiko. Harunas skundžiasi, kad prancūzų egzistencialistas susitelkia tik į žudiko Merso problemas, bet jam visiškai nerūpi nužudytojo likimas. Pasenęs Musos brolis mąsto apie savo vienatvę ir sumaištį. Svetimas tarp savų jis trokšta, kad jam pagaliau būtų duota teisė ramiai numirti.
Šis romanas – nuostabus dialogas tarp dviejų kultūrų, bandymas pažvelgti į vakarietiškos kultūros dominavimą iš kitos – kolonizuotųjų šalių – perspektyvos. Drauge tai – meniškai išreikštas kritinis požiūris į, rodos, nepajudinamas Vakarų literatūros bei filosofijos tradicijas.
