Juozas Erlickas atsakė, ką darytų, jei Aurelijus Veryga jam lieptų šokti į šulinį

Ar tiesa, kad nežinojimas – šviesa?

Juozas Erlickas moka šokinėti ne tik į šulinį.<br>P. Mantautas
Juozas Erlickas moka šokinėti ne tik į šulinį.<br>P. Mantautas
Juozas Erlickas moka šokinėti ne tik į šulinį.<br>P. Mantautas
Juozas Erlickas moka šokinėti ne tik į šulinį.<br>P. Mantautas
Juozas Erlickas Zarasuose<br>Paulius Lileikis
Juozas Erlickas Zarasuose<br>Paulius Lileikis
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 21, 2017, 9:08 AM, atnaujinta May 24, 2017, 9:33 PM

Iš kur kiti viską žino?

Jie nuolat murkso mano televizoriuj ir aiškina... Ir aš norėčiau kitiems viską aiškint! Bet kaip man viską sužinot?

Mokytis iš gyvenimo? Jei pamatyčiau gyvenimą, tai būtinai sušukčiau: „Pamokyk mane!“ Bet visi čia niurzgia: „Nier gyvenima...“

Mokytis iš klaidų? Aš nuolat darau klaidas, o padaręs dar keliskart pakartoju, bet vis tiek nieko neišmokstu.

Mokytis iš knygų... Visados perskaitau, ką parašęs! O kas iš to?

Sako, yra toks žmogus, vardu Veryga. Jis žino visut viską. Manoma, kad būtent Verygai Viešpats perdavęs svarbiausią – vienuoliktą – įsakymą „Negerk“. Todėl aš visur nešiojuos lazdą ir kai sutiksiu tą Verygą, tai griežtai pareikalausiu: „Pasakyk man, ką tik žinai!“ Ir Veryga pasakys. Šitaip aš sužinosiu viską, nesimokęs nieko.

O kai viską žinosiu, tai uždrausiu žmonėms ryti riebalus, baltymus, angliavandenius... Tegu jie po senovei valgo lašinius ir tortus. Būtinai uždrausiu skaidulines medžiagas, nes nuo šitų dar blogiau. Štai Veryga mito vien skaidulom – ir kas išėjo...

Kai aš viską žinosiu ir būsiu Sveikatos ministras, o Veryga ateis pas mane gydytis nuo skaidulų, išrašysiu jam tortą su įdaru. Veryga prapjaus, išsižios, o geklėn – čiurkšt! – degtinė...

Po to prasidės naujas Sveikatos reformų etapas.

Ar blogi įpročiai gerina papročius?

Kai pradėsim gert nuo dešimtos, tai pačiam darbo įkaršty aš turėsiu viską mesti ir eit į parduotuvę. O kad baigti gert reiks jau aštuntą, vadinas, norėdamas prisiliuobt, aš turėsiu išeiti iš darbo ne penktą, o trečią.

Tai kur čia nauda darbdaviui?

Veryga sako: ryte geriau ne šimtą gramų išgert, o dešimt kilometrų nubėgt.

Jūs pirma trasą parenkit, o paskui jau dalinkit patarimus.

Veryga tarė: „Negerk!“ Ir aš nebegeriu.

O jei Veryga pasakys: „Šok į šulinį!

Ir šoksiu. O ką daryt, jei nebegalima gert?

O jei Veryga pasakytų: „Nueik ten, nežinau, kur, atnešk tą, nežinau, ką.“

Kvailys nusijuoktų. Bet aš tai suprasčiau, ko anas nežino.

Todėl nedelsdamas nueičiau į krautuvę ir atneščiau jam butelį.

Viskas tada būtų kitaip.

Jei nebegalėsiu gert Operos ir Baleto teatre, tai nebematysiu nei operų, nei baletų.

Todėl aš reikalauju kompensacijos: tegu man dainuoja ir šoka pats Veryga.

Manau, tokį reginį galėčiau ir blaivas su malonumu stebėt.

Mes pritariam: būtina šalinti priežastis, skatinančias girtavimą.

Akivaizdu, kad to, ką kalba Veryga, neišgėręs nesuprasi.

Todėl mums jau aišku, ką reikia šalinti.

Gyvenimo gerėjimo ženklai

Griūvu ant kilimo ir pakratau kojas.

Supuola ponios, maigo visaip... Smagu!

O kitados vaipiaus iš alpstančių dėl bobų...

Jaunas buvau, durnystės galvoj.

Kunigaikštis K. sako labai įdomią kalbą, ir po kiekvieno sakinio aš vis pirsteliu.

– Kodėl jūs taip darote? – klausia grafienė P.

Skėsteliu rankom. Man taip savaime išeina.

Seniau tai ne... Būdavo, tipas narsiai šaukia į priekį, o aš ne mažiau narsiai pareiškiu:

– O man nusišikt!

Įsiręždavau – nieko. Anuomet žodžių neparemdavau darbais.

– Kas yra misionieriaus poza? – domiuos.

– O kam tau pozuot? – vaiposi pati. – Bene tu misionierius?

– Girdėjau, kiekvienas privalo atlikt savo misiją...

– Tai puodus suplauk.

Po tokių žodžių tiktų pasmurtauti artimoj aplinkoj.

Bet argi aš artimoj gyvenu?

Pasilipęs ant scenos toks tipas įkyriai klausinėja:

– Kur bėga Šešupė?.. Kur Nemunas?..

Žiū, net kaimynas Pūzaras kelia ramentą:

– Kur einame?

O jau treti metai vežimėlyje sėdi... Man tiek juoko!

Aš tai dar neklausinėju tokių dalykų. Visi dabar eina ir bėga. Laisvė gi!..

Žiūriu televizorių: ten žudo žmones, o kiti stebisi, kad žudo nekaltus.

Ko stebėtis? Visuomet taip buvo. Žmogus pats kaltas, jei yra nekaltas.

Perjungiu kanalą... Toks mulkis aiškina:

– Daug ką galima daryti kitaip.

O aš jau viską darau kitaip! Būna, einu daryt, o žiū – jau padaręs...

Užtat ir sakau: ramiai būkit ir nedarykit nieko, nes dabar net ir didelių pastangų dėka nepadarysit taip, kaip vėliau pasidarys savaime.

Kiti rimti dalykai

Visos moterys yra su liečiamaisiais paviršiais, todėl pamatęs aš visados noriu liest. Tas noras yra natūralus ir prigimtinis.

Muziejuose būna lentelės: „Liesti rankomis draudžiama.“ Galėtų piktos moterys pasikabint tokias lenteles ant kaklų. Tada žinotum: kurios be lentelių, šitas liesti galima.

Pabiedinskienė sako: „Tu pirma pasikalbėk...“

O aš sakau: „Jei man kyla noras pasikalbėt, aš galiu ir pas kiemsargį užeit.“

„Tu žmoną susirask,“ – pataria.

„Žmona man virs ir skalbs, namus tvarkys ir baldus stumdys, – aiškinu. – Ta varguolė tikrai nenorės, kad imčiau ją liest.“

Pabiedinskienė vaiposi: „Tu norėtum, kad visos moterys, vos tave pamačiusios, griūtų į lovą.“

Taip, aš norėčiau. Gatvėj sustatytos lovos, prie jų išsirikiavusios moterys, aš einu pro šalį, ir jos griūva it kaladėlės.

Ir Pabiedinskas to norėtų. O gyvena su Pabiedinskiene. Nors tiek man paguodos.

Sąmonėjimo kelias

– Apie ką tu rašai? – sykį paklausė pati.

– Apie žmogų, – atsakiau.

– A kam ano reik? – sušuko. – Rašyk apie sūrį.

– A Rokiškio?

– Žiūrėk, kad Europai būt įdomus.

– A kad visi jie vienodi.

– Ot ir ne! Būna balti, būna grand...

– O būna su kmynais, – vyptelėjau.

– Tie durnesni.

– Tai ką apie juos rašyti?

– Rašyk, kaip spaudžia...

– Vargas spaudžia?

– Tie su kmynais tai iš varškės... – linktelėjo.

– Vadinas, sūriais ne gimstama, o tampama, – sumečiau. – Tai viską keičia.

– Todėl ir rašyk.

– O pasakyk man... Ar mes turim sūrį?

– Taigi va drybso...

– Vo kietas! – stebėjaus. – Tur būt ne mano...

Žmona nudelbė akis ir prisipažino.

– Tai Parmazono sūris.

Sukrėstas išėjau terason ir apžvelgiau Laurų slėnio kaimynus. Kurio?

Bet koks skirtumas? Visi jie vienodi.

Grįžau celėn susikaupęs. Laukia naujas, daugsyk rimtesnis kūrybos etapas.

Išvados

– Ar tu esi kada nors žvelgęs į dangų? – klausiu.

– Ne! – krūpteli kaimynas. – Aš tik į žemę.

– O, sako, reiktų pakelt akis...

– Jie daug ką sako... Nori nukreipt mūsų dėmesį.

– O dar sako: pats protauk.

– Kad aš nemoku. Aš durnas. Bet argi tai svarbu?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.