Leïla Slimani gimė 1981 m. marokiečio ir kilusios iš Alžyro prancūzės šeimoje, baigė Politikos institutą Paryžiuje, dirbo žurnaliste laikraštyje „Jaunoji Afrika“, o galiausiai atsidėjo rašymui. Jau
Istorija prasideda šiurpiai: „Mirė vaikas.“ Nuo šio momento autorė ima sukti laiką atgal, pateikia chronologinę detalių, atvedusių prie siaubingo nusikaltimo, seką. Kaip Luiza, tokia iš pirmo žvilgsnio tobula auklė, galėjo nužudyti pamilusius ją kaip tikrą senelę vaikus? Kaip ji sugebėjo įsiviešpatauti šeimoje? Kaip Polis ir Miriam, Adano ir Milos tėvai, nieko nepastebėjo? Per daug paskendę darbuose, per daug laimingi, kad gali viską perleisti atklydėlei, tikram perlui, ir... per daug pasyvūs? Jiems patiko jos gaminamas maistas, požiūris į namų ruošą bei organizuotumas.
Pamažu Luiza jų namuose susisuko patogų lizdelį. Pamažu ji užėmė apleistą „šeimos galvos“ vietą ir tapo nepaprastai svarbi, nepakeičiama. Bet „šeimininko ir samdinio“ ginčas šiandien – vis dar aktualus, ir net kai samdinys praranda sveiką protą, suvokimas ateina pasąmoningai. Štai tokią sukrečiančią istoriją mums pasakoja L. Slimani. Romanistė aprašomus įvykius analizuoja preciziškai ir talentingai, leidžia skaitytojui suprasti tai, kas neišsakyta, ir kelia jam siaubą – skaityti paskutinius puslapius tampa išties sudėtinga. Puikiai Goncourt’ų akademijos įvertintas romanas užgniaužia kvapą ir braunasi į sielą – lyg Luiza į Polio ir Miriam namus...
Kaip sumanėte parašyti tokią niūrią istoriją ?
Jau ilgą laiką norėjau parašyti apie santykius tarp auklės ir šeimos, kuriai ji dirba. Šiame ryšyje įžvelgiu kai ką, ką derėtų aprašyti. Juk auklės tam tikru atžvilgiu gyvena ne savo gyvenimą – ir dar šeimoje, kurioje yra svetimos. Jos saugo šią svetimos šeimos erdvę, kurioje joms niekas nepriklauso, yra šeimos, į kurią ateina, ašis. Tačiau santykius, kuriuos jos palaiko su darbdaviais, nėra taip lengva suprasti. Ši tema – labai plati: net jeigu tokio tipo santykiai šiandien ir yra kiek evoliucionavę, juos dar reikia gerokai pašlifuoti. Šeimoje auklė, namų tvarkytoja tampa centriniais personažais. Tai pastebime ir romane: Luiza pamažu keičia namų taisykles, įbruka savo nuomonę ir iš pradžių jos darbdaviams Miriam ir Poliui tai atrodo gana patogu, bet galop darosi vis sunkiau pakenčiama.
[[ge:lrytas:lrytas:1729776]]
Savo pirmajame romane „Žmogėdros sode“, pasakojančiame apie jauną, seksualiai nepatenkinamą žurnalistę, ištyrėte Erosą – dabar auskultuojate Tanatą. Šias dvi temas plėtosite ir toliau?
Dar nežinau. Tai buvo pirmosios mano darbo gairės. Smurtas, seksualumas, beprotybė, sociumas… Visa tai mane domina ir jaudina. Šiose temose galiu rasti medžiagos savo istorijoms, romanams. Vis dėlto nežinau, apie ką bus kita knyga. Esu akimirkos, momento žmogus – veikiu spontaniškai. Taigi, visai įmanoma, kad pakeisiu tyrimo kryptį, prisiliesiu prie kitų aistrų. Tai – mane įkvepiantis troškimas. Bet sutinku ir su tuo, kad seksas ir mirtis – tai tos ašys, aplink kurias ateityje galėtų suktis ir daugiau istorijų…
Galima pastebėti, kad jūs beveik neteisiate savo personažų – atvirai aprašote įvykius, gestus, personažų žodžius, niekada nebrukdama nuomonės iš šalies.
Nesu iš tų rašytojų, kurie teisia, kurie morališkai įsipareigoja, kurie yra angažuoti, kurie nori išreikšti savo nuomonę ir kurie nori aprašyti pasaulį tokį, kokį jį mato. Aš manau, kad literatūra turi atsiriboti nuo bet kokio socialinio ar politinio vertinimo.
Kodėl pradėjote romaną nuo pabaigos – dviejų vaikų mirties? Toks sprendimas sukrečia skaitytoją ir jis ima nujausti tragišką baigtį.
Šitaip noriu priversti skaitytoją būti aktyviu. Taip pasielgiau tam, kad jis pats nuodugniai ištirtų situaciją ir tiek protu, tiek širdimi suvoktų visas liūdnos realybės – dviejų vaikų mirties – priežastis.
Taip pat susidarė įspūdis, kad palaikote „bobo“ (bohemiškosios buržuazijos) judėjimą. Tėvai Miriam ir Polis skleidžia įvairias socialines bei politines idėjas, bet vos tik atsidūrę namuose – tampa įprastine pora.
Tai ne procesas, tai – realybė. Spaudoje „bobo“ atakuojami ilgiausiais straipsniais. Miriam ir Polis – tiesiog normalūs žmonės, trokštantys sėkmės ir geidžiantys vieno: kuo geresnių gyvenimo sąlygų ir saugumo savo vaikams. „Bobo“ judėjimą matome visur, „bobo“ personažai yra Stefano Zweigo romanų centre. „Bobo“ – tai tie, kurie, galima sakyti, išnyko per Antrąjį pasaulinį karą ir kuriuos galima būtų pavadinti sunkiai perprantama visuomenės dalimi, kupina prieštaravimų, bet labai susijusia su žmonių santykiais ir labai prisirišusia prie savo vertybių.
Atrodo, kad jūsų romanas jungia daug socialinių sričių: jis kelia ir socialinių klasių ryšių klausimą, svetimo-įsibrovėlio sąvokos tam tikroje susiformavusioje visatoje klausimą…
Nepritariu per daug sociologizuotam romanų skaitymui. Norėjau pavaizduoti uždarą vienos šeimos gyvenimą iš vidaus. Dažnai jis būna žiaurus. Šis romanas – fikcija, visiška fikcija. Pagrindas – 2012 metais JAV įvykdytas nusikaltimas, ir tiek. Visa kita įsivaizdavau pati, tai kilo iš mano troškimo papasakoti istoriją, priversti skaitytojus noriai versti puslapius. Įvairūs įvykiai visada įkvepia – jie netikėtai nušviečia įprastą kasdienybę.
Kurie rašytojai jus įkvėpė, kurie iš jų jums daro įtaką iki šiol?
Jų yra begalė. Visada daug skaičiau. Mane itin žavi rusų romanai, visada jaučiau silpnybę Dostojevskiui, Čechovui, bet lygiai taip pat man patinka ir Albert’as Camus bei François Moriacas, vertinu Simenoną, taip puikiai mokėjusį aprašyti mažosios buržuazijos gyvenimą. Be to, jaučiu nenumaldomą trauką Milanui Kunderai. Buvau tiesiog panirusi į jo kūrybą, kai rašiau „Žmogėdros sode“. M. Kunderą galėčiau pavadinti troškimo, ironijos, atstumo romanistu, kuris niekada nenuolaidžiauja.
Pakalbėkime apie jūsų išgrynintą, kone sterilų stilių. Jis toks – pasirinktas sąmoningai ar veikiau jūsų žurnalistinio darbo laikraštyje „Jaunoji Afrika“ padarinys?
Visada siekiu preciziško aiškumo bei transparentiškumo įspūdžio. Stengiuosi sukurti savitą skambesį. Kartais jis melancholiškas, o kartais visgi lyriškas. Žurnalistinis darbas mane išmokė atidumo detalėms, pastebėti, bet ir neperspausti – judėti mažais žingsneliais.
Greitai publikuosite esė „Seksas ir melas: Maroko jaunimas“ Ar jūsų dabartinis statusas gali jums padėti kovoti už seksualinę laisvę šioje šalyje?
Dėl Goncourt’ų premijos šios knygos leidimas buvo atidėtas kitam rugsėjui, tačiau aš ją parašiau gerokai anksčiau už romaną. Tai žurnalistinis tyrimas – aprašau iš tiesų Maroke egzistuojančią situaciją – bei ilgas darbas, kuris turėtų dominti ir pačius marokiečius, ir vakarietiškąją visuomenę.
Autorę kalbino Laurent Borderie.
Interviu skelbtas mėnraščio „L’Orient Litteraire“ 2016 m. gruodžio numeryje. Iš prancūzų kalbos vertė Laura Jonaitytė.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
