Vienas garsiausių jo kūrinių – trečiasis romanas „Dienų likučiai“ (1989 m.), išleistas ir lietuviškai. Tai – pagyvenusio anglų liokajaus Stivenso istorija, monologas-prisiminimas tradicijų nykimo, pasaulinio karo artėjimo ir fašizmo stiprėjimo fone XX a. pirmojoje pusėje.
Stivensas, beveik visą gyvenimą tarnavęs lordo Darlingtono namuose, tebedirba tą patį darbą, tik dabar jo šeimininkas – turtuolis iš Amerikos Faradėjus. Liokajus vyksta susitikti su buvusia ekonome panele Kenton, tikėdamasis, kad ji grįš į ankstesnį darbą. Šešios kelionės dienas kupinos Stivenso prisiminimų apie praeitį, darbą pas lordą Darlingtoną.
“Konservatyvi kaip “Dauntono abatija”, apgaulingi paprasta ir kartu tobulai įtaigi tikro anglų liokajaus biografija, papasakota jo paties. Vienas geriausių pasaulyje romanų apie beprasmiškai iššvaistytą gyvenimą”, – taip apie “Dienų likučius” atsiliepia literatūros apžvalgininkai.
Atmintis, laikas, saviapgaulė – temos, su kuriomis labiausiai siejamas K.Ishiguro. šiame romane itin ryškios.
Romanas apdovanotas prestižine Bookerio premija. Jos komiteto nariai nubalsavo vienbalsiai, o tai nedažnai atsitinka. Kritikai teigė, kad japonas parašė “vieną angliškiausių XX amžiaus romanų”. Jį lygino su Josephu Conradu ir Vladimiru Nabokovu, kuriems taip pat pavyko sukurti klasikinius kūrinius ne gimtąja kalba.
2015 metais, prieš pasirodant naujausiam romanui „Palaidotas milžinas“, pasakojančiam apie pagyvenusią porą, keliaujančią archajišku Anglijos kraštovaizdžiu ir puoselėjančią viltį sutikti suaugusį sūnų, kurio nematė daugelį metų, tyrinėjančiam, kaip atmintis siejasi su užmarštimi, istorija – su dabartimi, fantazija – su tikrove, leidinyje „The Guardian“ pasirodė straipsnis, kuriame K.Ishiguro papasakojo, kaip parašė savo garsiausią romaną „Dienų likučiai“.
Pirmiausia jis turėtų būti įdomus pradedantiesiems rašytojams, bet siūlome į rašytojo virtuvę žvilgtelėti ir kitus portalo lrytas.lt skaitytojus.
* * *
Ne vienam žmogui tenka užsisėdėti darbe iki vėlumos. Vis dėlto, kai kalba pasisuka apie romano rašymą, visi sutinka: po keturių valandų darbo produktyvumas gerokai krinta. Aš visada daugmaž pritariau tokiam požiūriui, tačiau 1987-ųjų vasarą supratau, kad reikia ryžtingesnio požiūrio. Mano žmona Lorna buvo tokios pat nuomonės.
Iki to meto, kai prieš penkerius metus išėjau iš darbo, man pavykdavo išlaikyti rašymo ritmą ir produktyvumą. Tačiau kartu su netikėta mano antrojo romano („Perėjūniško pasaulio menininkas“. – Red.) sėkme atsirado ir daugybė dėmesį blaškančių veiksnių. Patrauklūs karjeros pasiūlymai, vakarienės ir kvietimai į vakarėlius, viliojančios užsienio kelionės ir kalnai laiškų nutraukė mano „normalų“ darbą. Naujojo romano pirmąją dalį parašiau praėjusią vasarą, bet dabar, praėjus beveik metams, nepajudėjau iš vietos.
Ir Lorna sugalvojo planą. Per artimiausias keturias savaites aš atsikratysiu visų reikalų ir nusiteiksiu tam, ką mudu su žmona truputį paslaptingai pavadinome „Proveržiu“ (originalo kalba – „crash“). Nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 9 valandos ryto iki pusės vienuoliktos vakaro darysiu tik viena – rašysiu. Valandos pertrauka pietums ir dvi valndos vakarienei. Nepamatysiu nė vieno laiško (ką jau kalbėti apie atsakymus į juos) ir net iš tolo nesiartinsiu prie telefono. Niekas pas mus nesisvečiuos. Lorna, nors ir turinti daug darbo, visą tą laiką ruoš maistą ir tvarkys namus.
Tikėjomės, kad taip galėsiu ne tik daugiau nuveikti, bet ir pasiekti tokią psichikos būklę, kai mano išgalvotas pasaulis man bus realesnis už tikrąjį.
Man buvo 32 metai, mes ką tik įsikėlėme į mūsų namą Saidenheme, pietiniame Londone, ir aš pirmą kartą turėjau savo darbo vietą (pirmuosius du romanu parašiau prie pietų stalo). Iš esmės tai tebuvo didelis podėlis tarpulaiptyje, be durų, bet aš vis dėlto labai džiaugiausi, kad turiu erdvę, kurioje galiu mėtyti popieriaus lapus ir nerankioti jų kasdien vakarais.
Priklijavau savo grafikus ir pastabas prie sienų, nuo kurių byrėjo tinkas, ir visa galva pasinėriau į darbą. Iš esmės taip ir buvo parašyti „Dienų likučiai“.
Per visą „Proveržį“ rašiau intuityviai, nesirūpindamas stiliumi ir nekreipdamas dėmesio į tai, kad teksto gabalas, parašytas vakare, prieštarauja tam, ką parašiau ryte. Svarbiausia buvo duoti laisvę rastis ir plėtotis idėjoms. Baisūs sakiniai, klaikūs dialogai, niekuo nesibaigiančios scenos – palikdavau visa tai ir toliau ariau.
Trečią dieną Lorna pastebėjo, kad vakarieniaudamas keistai elgiuosi. Per pirmąją poilsio dieną, sekmadienį, nutariau pereiti pagrindine Saidenhemo gatve ir visą laiką prunkščiau – kaip vėliau man papasakojo Lorna – dėl to, kad stačioje gatvėje žmonės, einantys žemyn, klupčiojo, o einantys į viršų, negalėjo atgauti kvapo. Lornai tai nepatiko, juk manęs dar laukė trys savaitės tokio režimo, tačiau pasakiau, kad viskas gerai ir kad jau per pirmąją savaitę gerokai pasistūmėjau į priekį. Visą mėnesį toliau dirbau ir kelio gale rankose laikiau daugmaž baigtą romaną; nors prireikė laiko jį švariai perrašyti, vis dėlto svarbiausi kūrybiniai nušvitimai mane aplankė kaip tik tada, per „Proveržį“.
Reikia pasakyti, kad tuomet, kai ryžausi „Proveržiui“, aš jau buvau gana gerai išnagrinėjęs temą: knygas, parašytas britų tarnų, ir knygas apie britų tarnus, knygas apie tarpukario vidaus ir užsienio politiką, daugybę to meto straipsnių ir esė, tarp jų – Haroldo Laski straipsnį „Kodėl pavojinga būti džentelmenu“. Aš rausiausi po skaitytų knygų lentynas vietos knygyne („Kirkdale Books“ iki šiol klesti), ieškodamas vadovų po 4-ojo – 6-ojo dešimtmečių Anglijos kaimus.
Klausimas, kada pradėti rašyti romaną – pačią istoriją, – man sudėtingiausias. Kiek autorius turi žinoti, prieš sėsdamas prie stalo? Jei teksto imsiesi per anksti, gali jį sugadinti, tačiau ir per vėlyvas startas pražūtingas.
Manau, kad dėl „Dienų likučių“ man pavyko: „Proveržis“ įvyko reikiamu momentu, kai žinojau pakankamai, kad galėčiau pradėti.
