1.
Kai po stipresnio lietaus ištižo kalnas ir nugriuvo Gedimino pilis, pasklido verksmai ir aimanos. Bet greitai žmonės pajuto, kad kvėpuoti tapo lengviau. Ne vienam net šmėstelėjo mintis: viskas dabar bus kitaip...
Mat, ant žemo kalno padrėbta kresna pilis visus slėgė savo mažybe. Atrodė, kad ir žmonės tokie turi būti, ir visa kita...
– Atlyginimai negali kilti aukščiau Gedimino pilies, – tvirtino visi premjerai. – Savaime aišku, ir pensijos, vizijos... Tai gadintų jau susiklosčiusį socialinį reljefą ir užstotų vaizdą į Europą.
Žmonės linkčiojo ir pritarė:
– Koks valstybės simbolis, tokie ir valstybės veikėjai.
Didesni už pilį nepakliūdavo į valdžią. Niekas specialiai nematavo – standartas buvo savaime įsirėžęs lietuvių sąmonėn. Sulig pilim – akiai mielas, didesnis – įtartinas.
Startuoliai iškeldavo sau tikslą: plėtosim verslą sulig bokštu. Jei toks ir sugrius, tai nieko baisaus.
Iniciatyvūs, daugiau siekiantys būdavo įspėjami:
– Gediminas anava kiek tesurentė!.. Tai ko tu strykčioji?
Todėl stambiųjų čia buvo nedaug, ir visi jie startavo dar tais laikais, kai orientuotis galėjai pagal žvaigždes.
Žemesnės lietuvių rūšys siekė dar žemiau: kultūrininkai – išlikti, ūkininkai – išlaukti, mokytojai – išgyventi...
Aukštesnį už pilį tikslą turėjo nebent senjorai: oriai pasenti. Aišku, iš tokių vaipėsi kas tik netingėjo.
Bet nuolat pajuokiami, skriaudžiami žmonės balso nekėlė: visi gi baiminosi, kad nuo triukšmo gali nuslinkti šlaitai.
Lietuviai, norintys garsinti Lietuvą, tai darydavo toli už Lietuvos ribų. Iki pilies atsklisdavo tik silpnas, nebekenksmingas garsas.
Didžiuotis nebuvo draudžiama, bet labiau buvo skatinami besimažiuojantys. Todėl priviso tipų, kurie skelbė:
– Pavalgyt ir apsirengt turim. O ko daugiau žmogui reik?
Tokius apdovanodavo medaliais „Už skęstančiųjų gelbėjimą“.
2.
Sveikatos ministras siūlo vietoj pilies išlieti iš bronzos nerūkantį ir negeriantį lietuvį.
Bet kitiems tuoj rūpestis.
– Kaipgi žmonės supras, kad anas blaivininkas?
– Iškeltoj rankoj laikys tuščią butelį.
– Atrodys kaip išgėręs.
– O jei lietuvis, užsimojęs tuščiu buteliu, bus pasodintas ant šuoliais lekiančio žirgo?
– Visi manys, kad skuba smurtauti artimoj aplinkoj.
Sveikatos ministras apsiverkia ir paeina į kertę.
– Darykit, kaip norit...
– Ogi panaudokim visiems žinomą disko metiko statulą, – siūlo Premjeras. – Tik vietoj disko – bambalis.
Bet kyla Kultūros pirmininkas.
– Gal nesigręžiokim į aktualijas, – subara. – Juk visi žinote, kad jau greitai Lietuvoj nebeliks nei geriančio, nei blaivaus lietuvio.
Visi susimąsto. Po kelių kadencijų reiks naujo simbolio. Negerai.
– Jūsų kūryba dvokia viduramžiais, – tęsia Pirmininkas. – Yra gi šiuolaikinis menas.
– Tos instaliacijos kaip šiukšlės, – raukosi Aplinkos ministras.
– Va! – linkteli Pirmininkas. – Tebūnie toj vietoj sąvartynas. Su metais vis augantis, kylantis viršum debesų...
Dabar jau visi užsisvajoja.
– Sąvartynuos žmonės gyvena... Atrodys kaip skruzdėlynas.
– Tokiam statiniui nė išlaidų nereiks.
– Amžiams slenkant šlaitai žole apaugs, po tūkstančio metų ąžuolai žaliuos, o atklydusios laukinių gentys pilį viršūnėj suręs...
Bet didelio džiaugsmo nėr. Visi prisimena liūdną Lukiškių aikštės atvejį: puikus pasiūlymas pastatyti ten kartuves ir per valstybines šventes pakabint po labiausiai nusipelniusį lietuvį taip ir liko neįgyvendintas.
Priešinosi nusipelnę – vienintelis istorijoj žinomas atvejis, kai vieningai buvo atsigręžta į paprastą žmogų.
Mums trūksta tik gerų žinių
Rugsėjo pirmąją kalbėjom apie mokslus, apie tai, kad prisijungti prie interneto daugsyk lengviau nei prie grindų skuduro.
– Ką ten šnekėt, – mojo ranka Dūmelis. – Net mano katinas moka porą ėjimų pele.
– Aš moku tris ėjimus savimi, – pasigyrė Katelis.
Atkimšo, įsipylė, šliukštelėjo gerklėn.
– O mano pati moka tris ėjimus manimi, – pūtėsi Žemelis.- Į darbą, į namus ir į kertę.
Nežinia, į kokius tolius būtų lėkusios mintys... Betgi žiū – senelis Rėmelis su portfeliuku rankoj besmunkąs pro vartus.
– Trečiojo amžiaus universitete studijuoju pensininkystę, – pasigyrė.
Pašaipiai nužvelgėm nebrendylą.
– Ką ten beišmoksi...
– Viską! – atšovė Rėmelis. – Dėstytojai sako, kad baigęs sugebėsiu ne tik pragyvent iš pensijos, bet ir gyvenimu džiaugtis.
– Tokių stebuklų būt negali! – šaukėm.
Senelis šyptelėjo ir tarė:
– O aš jau moku vieną kiaušinį padalinti į tris dalis.
Mes net pritūpėm.
– O koks ten mokymo lygis! – tęsė anas. – Kiaušinienę mums dėsto buvusi Švietimo ministrė. Kruopų košę – buvęs Premjeras, o aliejininkystę – pats daktaras Veryga.
– Sunku mokytis, – užjautėm.
– Nėmaž nesunku, – juokės Rėmelis. – Ką išmokstu, galvoj nenešioju.
– Tai kam tada mokytis?
– Pamiršau.
– Kokia Verygos pavardė?
– Neprisimenu.
– Kur dabar eini?
Senis skėstelėjo rankom ir apsisuko aplinkui.
Labai pavydėjom tokio nusiteikimo ir palydėjom iki stulpo.
Kai buvau raštininkas
Rašiau kasdien ir daug jau buvau parašęs. Bet vis tiek dažnai pagalvodavau: o jei niekas netrukdytų!
Kur tau...
– Rusai puola, – iš pat ryto ima zirzti pati.
Aišku, aš tuoj susinervinu, plunksna slysta iš rankos.
– Matai, kad užsiėmęs! Pasakyk jiems, kad pultų pas Petrą.
– Taigi žinai, kokia Petrienė... Akis išplikys.
– A kas man rūp... Eik sau.
Pakeliu plunksną. Po pusvalandžio ana vėl kyšteli galvą.
– Ką šiandien valgysi?
Eršketai su varške! Mano mėgstamiausias patiekalas nuo tos dienos, kai pradėjom gyventi gerai. Galėtų gi prisimint ir nesukti galvos.
– A Skviernelį pakviest?
– Kaip nori... Man smagiau dviese. Anas tuoj ims priekabiaut prie rusų...
Iš tiesų tai man rūpi, kad niekas neriaugėtų – tada galiu galvot, ką toliau rašysiu.
Palinkstu prie popieriaus... Ir vėl kyšt maniškė.
– Arabai atėjo. Klausia, ar gali sprogt?
– Tegu eina į Petro kiemą.
– Petrienė jau išginė...
– Te pasėdi ant suoliuko, vakaro palaukia.
– Sako, negali susivaldyti. Jau tris paras nesprogę...
Man vėl niervas.
– Aš jau tris savaites – ir nieko! O jie mat negali. Ot newalos!
Tyčiom ištariu su dviguba w. Tai ramina.
-Ir ką jiems sakyt?
Numoju plunksna.
– Tegu sprogsta. Bet tik tyliai. Pasakyk, kad iki pietų noriu pabaigti „Karą ir taiką“.
– A daug trūksta?
– Vieno žodžio.
– Tai bėgu...
Atrodytų, smulkmena... Bet kaip sunku tą žodį – vienintelį, svarbiausią! – surast. O vis dėlto jaučiu, kad tuoj blykstels....................................................................................Bum.
˙
