D.Molytės – Lukauskienės drobėje neatsitiktinai pavaizduoti trys kirai. Paskutiniąją savo poezijos knygą kūrėja pavadino „Baltojo kiro giesmynai“.
Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas prozininkas Juozas Šikšnelis, pastebėjęs, jog šaižiai klykaujantys kirai vieniems patinka, o kitiems kelia pasibjaurėjimą, šią D.Molytės-Lukauskienės rinktinę įvertino kaip moteriškos poezijos desertą poezijos gurmanams.
Poetė šiuos vandens paukščius puikiai pažįsta – kirai apspinta keltus, kai ji iš Klaipėdos per Kuršių marias keliasi į Neringą, kur praleidžia daug laiko ir kuria.
„Kirai man jokių neigiamų emocijų nekelia – žvelgiu į juos kaip į savo draugus. Kartais norisi tapti panašia į gulbes, žuvėdras, kormoranus, susilieti ar išsilieti“, - pasakojo vasarą tarp Nidos ir Klaipėdos gyvenanti D.Molytė-Lukauskienė.
Iliustracijas „Baltojo kiro giesmynams“ sukūrė pati autorė – ji yra įgijusi dizainerės apipavidalintojos diplomą. Įkvėpimas poetę pagavo viešint Vokietijoje, Nidą primenančio Arenshopo miestelio menininkų namuose.
D.Molytė – Lukauskienė gimė Dzūkijoje, šalia Valkininkų geležinkelio stoties. Vaikystėje svajojo būti gydytoja kaip ir mama, bet planus pakeitė poetas Martynas Vainilaitis, čia poilsiaudavęs su žmona tapytoja Sofija.
Daiva į šalies stebėjo šią porą – jai buvo įdomus menininkų gyvenimas. Vėliau S.Vainilaitienė, pamačiusi merginos piešinius, ją pastūmėjo stoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą.
Baigusi mokslus D.Molytė kurį laiką dirbo Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tačiau gyvenimą vėl pakoregavo viena išvyka į Neringą.
Čia ji sutiko būsimąjį vyrą Audrių – gintaro meistrą - ir liko pajūryje, kur susilaukė sūnaus ir dukters. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje Daiva baigė magistro studijas.
Išleidusi savo pirmąją eilėraščių knygą „Natiurmortas su gudobelės šaka“ dzūkuojanti poetė D.Molytė – Lukauskienė iškart buvo pastebėta lietuvių poezijos padangėje - debiutas įvertintas Zigmo Gėlės premija.
Po to pasirodė kitos jos poezijos rinktinės: „Baltas kvadratas juodam fone“, „Persodintos gėlės“.
Ne tik D.Molytės-Lukauskienės kūrybos vakaro vedėjas aktorius ir režisierius Sigutis Jačėnas, bet ir jos draugai bei kolegos stebėjosi, kodėl poetė savo įsimintino gimtadienio nepasitinka nauja knyga.
„Niekur neskubu, išleisiu kitą rinkinį, kai matysiu, kad jau susikaupė pakankamai gerų, išgyventų ir subrandintų eilėraščių“, - kalbėjo savo kūrybą kritiškai vertinanti sukaktuvininkė.
Asmeniniame archyve išsaugojusi Onės Baliukonytės, Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, kitų poetų laiškus D.Molytė-Lukauskienė prisipažino savo rankraščių kaip švenčiausių relikvijų nesauganti.
Nidoje, Thomo Manno muziejuje, pristatydama savo pirmąją knygą perskaičiusi naujausius eilėraščius poetė po vakaro draugės paklausta, ar galėtų ramia širdimi juos sudeginti, prirašytus lapus sviedė į rusenantį židinį, nors kopijų neturėjo.
„Draugė pašiurpo, bet tai buvo tik popieriai. Eilėraščių, kurie spurda širdyje, neleidžia ramiai gyventi, kol spontaniškai neišsilieja, jokia ugnimi neišdeginsi“, - kalbėjo poetė.
