Jonas Laucė gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio aps. Lašų k., 1933‒1936 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1939 m. gegužės mėn. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos pulke, 1939 m. spalio 29 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių.
Prasidėjus sovietų okupacijai, J.Laucė karinę tarnybą tęsė Raudonosios armijos lengvosios artilerijos pulke. 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Vokietijos ir SSRS karo pradžią, buvo demobilizuotas.
Siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, 1941 m. rugsėjo mėn. pradėjo tarnybą pagalbiniame policijos tarnybos batalione, buvo išsiųstas į Rytų frontą, kur su Raudonąja armija kovėsi Vokietijos Vermachto gretose.
Vokietijai kapituliavus, pateko į sovietų nelaisvę, iš kurios pabėgęs slapstėsi Rokiškio apskrityje. 1945 m. rugpjūčio mėn. legalizavosi, 1946 m. įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kurį baigęs dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Širvintose ir Biržuose.
1963‒1969 m., dirbdamas Biržų 2-os vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, J.Laucė parašė keturių tomų, 1127 puslapių apimties autobiografinio pobūdžio istorinį romaną „Žaizdre“, kuriame aprašė svarbius 1939‒1962 m. Lietuvos istorijos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas.
1969 m. rudenį, prisidengdamas J.Edivido slapyvardžiu, J.Laucė romano rankraštį pateikė leidyklai „Vaga“, tačiau tų pačių metų gruodžio mėn. gavo atsakymą, kad kūrinys yra „nepriimtinas dėl idėjinio turinio“.
Siekdamas savo kūrinį paleisti į pasaulį, J.Laucė keletą kartų romano ištraukas bandė nusiųsti JAV gyvenusiam broliui, tačiau pateko į sovietinio saugumo akiratį ir 1971 m. liepos 17 d. buvo suimtas.
Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1971 m. gruodžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje konstatavo, kad rašydamas ir platindamas „šmeižikiško pobūdžio antitarybinį kūrinį“, J.Laucė padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 1991 str., pripažino jį kaltu ir skyrė jam dviejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Atlikęs bausmę Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje, J.Laucė apsigyveno Rumšiškėse (Kaišiadorių r.), o kadangi nebegalėjo dirbti pedagoginio darbo, tai ilgus metus dirbo pagalbiniu darbininku siuvimo fabrike, statybininku, akmenų kroviku, staliumi.
Prasidėjus atgimimui, 1988 m. gruodžio 16 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo plenumas panaikino LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1971 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir nutraukė J.Laucei iškeltą baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, leidykla „Vaga“ 1991 m. išleido sutrumpintą J.Laucės romano „Žaizdre“ variantą, pavadintą „Negandų metai“.
J.Laucė ir toliau tęsė kūrybinį darbą: parašė atsiminimus apie tarnybą pagalbiniame policijos tarnybos batalione, 1995 m. ir 2002 m. buvo išleisti jo istoriniai romanai „Karūna ir kalavijas“ ir „Mirštančių dievų kerštas“.
Rašytojas mirė 2003 m. gegužės 1 d., palaidotas Rumšiškių kapinėse.
