Liūdesį išrado Archimedas, panardinęs žmoną į vandenį. Žmona nebeiškilo, bet kilo liūdesys.
Mokslininkas akylai stebėjo, kaip liūdesys suspaudžia jam širdį („lyg žnyplėmis“ – užrašė papiruse), o akyse susiformuoja du skaidrūs lašeliai.
– Va, ir žmonos nebėr... – atsiduso.
– Viskas praeina, – pajuokavo bičiulis Saliamonas.
Archimedui atleido širdį. Jis panardino į vandenį ir Saliamoną. Širdį vėl suspaudė.
Širdies judesiai Archimedui pasirodė įdomūs, ir jis užrašė: „Nedidelis liūdesys naudingas sveikatai.“
Deja, žmonės greit ėmė vartoti liūdesį – kaip ir visa kita – neribotais tūriais. Manoma, kad būtent dėl to liovėsi vystytis.
Kas atsirado pirmiau: graikai ar graikiniai riešutai?
Kad ir kaip tai keista, mokslininkų jau tvirtai įrodyta: graikiniai riešutai atsirado daug daug anksčiau. Tai leidžia atsakyti ir į visiems įgrisusį klausimą apie vištą ir kiaušinį.
Aišku, kad pirmiau atsirado kiaušinis.
Kas jį padėjo?
Daug kas galėjo padėti. Žmonių taigi dar nebuvo! Brangius daiktus galėjo dėti kas nori ir kur nori.
Alzheimerio ligą išrado vokiečių mokslininkai 1900-aisiais. Bet šios ligos simptomai buvo pastebėti gerokai anksčiau.
Jau viduramžiais daugelis vyrų, nesuprasdami, kad serga, išeidavo iš namų, sėsdavo į laivus ir plaukdavo nežinia kur. Taip buvo atrasta Indija, Amerika ir kitos vietinių gyventojų seniai atrastos šalys.
Rusai net keliskart atrado Lietuvą.
O visai neseniai buvo atrastas Krymas.
Todėl manoma, kad ir šiais laikais dar daug ką galima atrasti, kad amžiaus gale pasaulio žemėlapiai gali visai kitaip atrodyt.
Charizmą išrado graikų piemuo Apolonas ir naudojo tik kaip sandarinimo priemonę bendravimo spragoms užkamšyti. Vėliau pastebėta, kad charizma puikiai pakeičia protą, išsilavinimą ir daug kitų, anuomet vertingais laikytų dalykų. Todėl viduramžiais apsukrūs vyrai ėmė naudoti charizmą, norėdami suvilioti moteris.
Mūsų laikais – suvilioti rinkėjus, apgauti pirkėjus... Nūnai visų rūšių sukčiai, prieš imdamiesi veiklos, apsirūpina charizma.
Tačiau niekas nėra matęs charizmatiško santechniko, elektriko... Doram žmogui, gyvenančiam nuo algos iki algos, to nereik.
Akmens amžiuj buvo tik išorės pasaulis.
Vėliau, kai atsirado akmens anglys, gudragalviai suprato, kad visiems jų neužteks. Gudruolių įkalbėtas, Džefersonas atrado vidinį pasaulį.
Kvailesni tuoj ėmė gilintis į save, vildamiesi ten rasti ką nors vertingo. Besigilindami prarado ir ką turėję.
Gudruoliai gi toliau gilinosi į žemę – sėmė jau ne tik anglį, bet ir naftą, deimantus...
Taip atsirado socialinė atskirtis.
Minkštąją galią, priešingai paplitusiai nuomonei, išrado ne rusų caras, o paprasta rusų moteris Marfa Semionova. Tai nutiko dar prieš karą su skitais.
Vėliau minkštąją galią ėmė naudoti visos pasaulio moterys. Manoma, kad ši galia net septynis kartus viršija NATO galią.
Užtat NATO retai ryžtasi veltis į konfliktus.
Ilgesį išrado Ilja Muromietis. Iš pradžių ilgesys buvo naudojamas matuoti atstumams tarp Rusijos stepių. Vėliau paplito ir kitose šalyse.
Anglams išradus mylias, ilgesys tapo nebereikalingas. Deja, visi bandymai ilgesį patrumpinti naudos nedavė.
Sielvartas buvo per amžius, o sielos atsirado tik mūsų eros pradžioj. Pirmos sielos pastebėtos senovės Romos apylinkėse.
Kol sielų nebuvo, sielvartas laisvai plaukiojo ore ir niekam netrukdė.
Priešingai paplitusiai nuomonei, alkoholizmą išrado ne Veryga, o graikų vergas Zorba, greitai subūręs daug sekėjų.
Pirmieji alkoholikai buvo nuolat girti, linksmi ir niekuom nesirūpino. Dėl to amžinai surūgę blaivininkai juos žiauriai persekiojo.
Sykį jie pagavo Zorbą ir sukūlė indą su stebuklinguoju vandeniu. Ir anas pirmąsyk susimąstė: „O kas bus rytoj?“
Taip atsirado nerimas. Ilgainiui žmonės ėmė tiek nerimaut dėl rytojaus, kad visai liovėsi džiaugtis šiandiena. Gyvenimas ėmė blogėti, ir tai vis dar tęsiasi.
Vargo vargonai
Kaip paaugęs paukštis kimba sparnais į orą ir skrenda, taip ir žmogus paaugęs kimba į darbą ir vargsta. To mokytis nereikia.
Užtat ir pagyrų nesulauksi: „Toks jaunas, o jau kaip moka vargt!“ „Visai sukriošęs, o vis dar vargsta!..“
Atseit anoks ten vargas – vargt. Juk vargo gali gauti visi ir be eilės. Niekas nesiskundžia, kad vargo per mažai. Ir nors kartais žmonės slepia savo vargą, dar nebuvo atvejo, kad kas nors ateitų ir vargą pavogtų.
Būna, žmonės padūsauja: „Vargas spaudžia...“ Nieko baisaus. Orų permainas irgi juntame. O slėniuose, kur telkiasi dauguma varguolių, vargo slėgis nekinta dešimtmečiais.
Normalus vargospūdis yra: 320/380. Pirmas skaičius reiškia pajamas, o antras – išlaidas. Vargo spaudimą galima pasimatuoti užėjus į bet kurią krautuvę.
Įdomu, kad nuo fizinio krūvio tai nepriklauso. Ar dešimt valandų lovoj gulėsi, ar tiek pat prie konvejerio stovėsi – vargospūdis liks maždaug toks pat.
Kalnuose oras išretėjęs. Panašiai viršūnėse išretėja vargas, užtat į viršūnes įkopia tik patys stipriausi, tie, kas metų metais treniravosi lipdami per galvas. Deja, vargo trūkumas pražūtingai veikia smegenis, dažnai kyla net euforija – pakili nekontroliuojama būsena – alpinistai ima krėsti eibes ir be vargo nusirita nuo viršūnės.
Be vargo ilgai neištversi.
Yra laimė ir nelaimė, darbas ir nedarbas, lietuvis ir rusas... Tik vargas neturi sau lygaus priešingo atitikmens.
Vargas kaip oras yra būtinas, natūralus ir prigimtinis.
Verslo nišų dar yra
Mano žmona jau startuolė – atidarė bjaurio saloną. O kokios eilės! Visos moterys trokšta pasibjaurint, visoms įgriso vyrų priekabės.
Salone galima susivelti kaltūną (a la kaliausė), pasiraukšlinti veidą, prisiklijuoti panteros nagus, įsistatyti kiaulės akis... Didelis bjaurinančių drabužių pasirinkimas. Itin paklausios ilgos juodos maišo pavidalo suknios su sprogstančiais diržais – tai iškilmėms. Darbui – geltoni su juodais dryžiais kostiumėliai. Laisvalaikiui – dygliuotos kelnės su pastorintu pasturgaliu. Vyras – pliaukšt, rūgštis – tykšt jam į snukį. Taip pat populiarūs dvokalai, kuriais moterys pasidvokina išeidamos iš namų.
Nuo smurto artimoj aplinkoj gelbsti užsiliepsnojantys perukai. Vyras stvers už plaukų – oi cyps, kai ranka pūslėm nueis... Taip pat madingi į vyro balsą reaguojantys savaime pasišiaušiantys chalatai. Į kvapą – savaime užsirakinantys šaldytuvai.
Na ir sezono staigmena – moterims siūlomos liemenės su oro pagalvėm. Nuo vyro smūgio akimirksniu išsipučianti pagalvė bloškia smūgiuotoją į sieną tokia jėga, kad...
Ne, aš daugiau nebandysiu.
Apie kritimą
Kristi už Tėvynę – gerai. Niekas nesiginčys.
Taip pat gerai – kristi į lovą. Į šiaudus. Į miltus.
Galima kristi už lovos.
Galima – už lovą. Bet nebūtina. Jei krenti už Tėvynę, sykiu krenti ir už lovą.
Pradedantiems nepatartina kristi už idėją. Geriau – už tvoros. Bet dar geriau – už krosnies. Visados galima kristi už kampo.
Niekados nekriskim už tuos, kurie gyvens po mūsų. Tegu jie patys kritinėja.
Visiškai netinka kristi už tuos, kurie ragina kristi. Tai ne mūsiškiai. Kristi už kitą žmogų galima tik įsitikinus, kad iš to jam nebus jokios naudos.
Taip pat įsitikinkim, kad nebus naudos ir mums. Jei pradėję kristi tunelio gale regim šviesą – geriau sukti atgal.
Krintant kišenėse turi būt tuščia, o galvoje – tamsu.
