Pastaruoju metu lietuvių literatūros pasaulyje bene daugiausia kalbama apie du romanus – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir G.Grušaitės „Stasį Šaltoką“ (išleido „Lapas“).
Abiejų šių kūrinių herojai apie dabarties pasaulį prabilo kiek kitaip. Pirmojo – šiauliečių žargonu, antrojo – jaunuolių prokalbe, kupina angliškų frazių.
Apie ką G.Grušaitės romanas? Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per instagramo filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas, ką daryti su savo gyvenimu. Jis nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją.
Kitąmet G.Grušaitės „Stasį Šaltoką“ Malaizijos leidykla „Clarity“ turėtų išleisti anglų kalba. Jį išversti pasiryžo pati rašytoja – ji nori išsaugoti romanui būdingą kalbos netaisyklingumą: angliškame variante turėtų atsirasti lietuviško ir rusiško žargono.
G.Grušaitė nelaidoja vilčių, kad „Stasiu Šaltoka“ susidomės ir kokia nors britų ar amerikiečių leidykla. Rašytoja net vyko į Londoną ieškoti literatūros agento. Bet apie viską iš eilės.
– Dabarties trisdešimtmečių saviraiškos galimybės yra kone beribės – nuo programavimo iki grafičių.
Kodėl rašote romanus, o ne, tarkime, kuriate kompiuterinius žaidimus, kurie, negražinant padėties, yra ir populiaresni, ir pelningesni už literatūrą? – paklausiau G.Grušaitės.
– Aš tikiu pasakojimu, tikiu istorija. Man atrodo, kad tai bene universaliausias, patikimiausias, suprantamiausias būdas išreikšti žmogiškas emocijas. Kasdienybėje mes retai klausiame, kodėl gyvename, bet juk apie tai verta ir prasminga kalbėti, ar ne?
Be to, mes gyvename informacijos pertekliaus sąlygomis. Jos išties jau yra pakankamai, jei ne per daug. O juk grožiniai tekstai netransliuoja informacijos, jie bendražmogiškus dalykus perteikia per emocijas.
Tad ir rašydama „Stasį Šaltoką“ siekiau, kad skaitytojai, perskaitę tekstą apie Stasio Šaltokos gyvenimą, nori nenori imtų galvoti ir apie savąjį.
– Kada tai supratote? Kada pajutote, kad norite rašyti? Juk pirmąją knygą išleidote būdama, regis, 23 metų.
– Aš mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje tapybos. Ten būdavo tokie darbų gynimai, kai reikėdavo atsistoti prieš komisiją ir atsakinėti į įvairius klausimus.
Komisijos nariai kartą manęs paklausė, ar aš stosiu į Dailės akademiją. Tada prieš akis lyg kaleidoskope prabėgo visas būsimas gyvenimas – studijos akademijoje, paveikslų tapymas, parodos. Išsyk pajutau, kad tai ne mano kelias. Atsakiau: „Ne, aš rašysiu knygas.“
Londone įstojau į antropologiją. Šios studijos irgi labai paveikė mano kūrybą. Ypač medžiagos rinkimą. Mat aš rašau apie dabartį ir tenka ją susirankioti iš visų dabarties pakampių – nuo feisbuko iki kavinių.
– Kaip atsirado „Stasys Šaltoka“? Kiek žinau, jau tada, kai pasirodė jūsų pirmoji knyga „Neišsipildymas“, buvote užsiminusi, kad esate parašiusi ir antrą knygą.
Kodėl prireikė kone septynerių metų, kol pasirodė naujasis romanas?
– „Stasį Šaltoką“ pradėjau ir baigiau rašyti kokius penkis kartus. Nežinau, kodėl knyga taip ne itin lengvai pasidavė. Gal todėl, kad joje yra daug saviironijos, ne ką mažiau ironijos, susijusios su pasauliu, kuriame aš gyvenu.
Be to, šis romanas tam tikra prasme yra žiaurokas.
Siekiau, kad pasakojimas būtų keliasluoksnis, – kad paviršių mėgėjai jį galėtų praryti per kelias valandas, o pasiilgusieji gelmių susidurtų su galybe klausimų.
Matyt, tiek metų prireikė tam, kad paprasčiausiai subręsčiau ir sugebėčiau parašyti taip, kaip noriu. Juk aš rašiau romaną apie trisdešimtmetį, tad gal normalu, kad kol pati nesulaukiau trisdešimtmečio, tol strigau.
– Norėčiau paklausti ir apie romano pavadinimą. „Stasys Šaltoka“ – ar ne banaloka?
– Šis vardas ir pavardė atsirado dar prieš „Neišsipildymą“. Jis tarsi gyveno savo gyvenimą: turėjo tinklaraštį, feisbuko paskyrą, draugų, žmonės apie jį vis ką nors išgirsdavo.
Daug kas net spėliodavo, kokio žymaus žmogaus prototipas jis galėtų būti, aišku, kol sužinojo, kad Stasį Šaltoką sukūriau aš.
Šiaip man Stasys Šaltoka nėra tik personažas. Tai tam tikros mitologijos dalis.
Kažkiek jo gal turi kiekvienas žmogus, bet jį lengvai galėtum susitikti ir kavinėje. Todėl ir romaną pavadinau jo vardu ir pavarde.
– Stasį Šaltoką galima pavadinti kone XXI amžiaus dendžiu. Kaip jūs pati apibūdintumėte Stasio Šaltokos būdą, požiūrį į save ir pasaulį?
– Man regis, kad Stasys Šaltoka labai patinka pats sau. Jis lyg ir neturi priekaištų savo gyvenimui. Jis sąmoningai pabrėžia, kaip rengiasi, kaip elgiasi.
Jis kiekvienoje šalyje jaučiasi lyg namie. Atrodo, lyg pasaulis suktųsi aplink jį, lyg jis neturėtų jokio jautresnio santykio su kitais žmonėmis, reiškiniais, net tėvyne.
O to šiame pasaulyje juk neužtenka, ar ne?
Tad Stasys Šaltoka, užsimezgus kiek šiltesniam santykiui su kitu personažu, tarsi pradeda suvokti, jog visata, kurios centras esi tu, pasmerkta.
– Dar kai rašėte tinklaraštį, Stasys Šaltoka kartą pareiškė: „Prisipažinsiu, esu dezertyras. Kaip žiurkė bėgu iš skęstančio laivo.“
Ar jaunesnei kartai Lietuva išties atrodo tarsi skęstantis laivas?
– Aš pati kone dvylika metų gyvenau ne Lietuvoje. Tačiau neseniai sugrįžau. Dabar per mėnesį maždaug savaitę praleidžiu Lietuvoje, o apie tris savaites – užsienyje.
Mano manymu, šiais laikais ne taip svarbu, kurioje pasaulio vietoje esi, nes didžioji dalis bendravimo, susijusio tiek su darbu, tiek su draugais, vyksta internetu.
Jaunimo veržimasis už Lietuvos ribų susijęs ne su tuo, kad Lietuva primintų skęstantį laivą, o greičiau su tuo, kad norisi tiek į save, tiek į tėvynę pažvelgti iš šalies, norisi užmegzti darbinius ir kitokius santykius, norisi išmokti to, ko čia neįmanoma išmokti.
Nežinau, ar pastebėjote, bet verslininkai, kuriems sekasi, Lietuvoje laikomi vagimis. Ką jau kalbėti apie sėkmės lydimus, kiek labiau prakutusius menininkus ar populiarius, skaitytojų mėgstamus rašytojus?
Azijoje tokių stigmų nepastebėjau. Turbūt pas mus tai – posovietinis palikimas.
– Romane šaltasis Stasys Šaltoka šiltesnį santykį galiausiai užmezga su vaikinu.
Homoseksualumo tema ne tik šiuolaikinėje Lietuvos, bet ir pasaulio literatūroje – ant bangos.
Tačiau jūsų romane tas santykis labiau susijęs su draugyste, o ne kūniškumu.
– Romane sąmoningai negvildenau seksualumo temos, nes jo, visokio seksualumo, šiuolaikiniame pasaulyje ir literatūroje yra pernelyg daug.
Man labiau rūpėjo draugiškumas, tai, kaip jokio santykio su kitais žmonėmis ir tėvyne nejaučiantis žmogus galiausiai atranda kiek šiltesnį santykį su draugu. Neatsitiktinai romanas prasideda šaltoka sekso scena, o baigiasi šiltoku pojūčiu. Tokie Stasio Šaltokos atradimai.
Po klajonių užsienyje sugrįžo į Vilnių
G.Grušaitė gimė 1987 m. Vilniuje. Studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone.
2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, kuris sulaukė prieštaringų kritikų vertinimų ir buvo pavadintas šiandienos jaunimo balsu literatūroje.
Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas „Stasys Šaltoka“ autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.
