Rašytojas Mindaugas Jonas Urbonas Lietuvos literatūriniame gyvenime pasirodo ne pirmą kartą. „Dvasių urna“ – taip vadinasi jo novelių rinkinys, laimėjęs Rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios knygos konkursą, apdovanotas Augustino Griciaus premija, skiriama debiutuojančiam rašytojui.
Novelės pasirodė visai neseniai – 2016 metais. „Gimiau 1989 m., kai pasaulyje griuvo sienos ir skilo sąmonės kontinentai. Atėjau per permainų plyšį gyventi ir kurti naujoje eroje. Baigiau Klaipėdos universitete lietuvių filologijos ir režisūros studijas“ – taip apie save ketvirtajame „Dvasių urnos“ viršelyje pasakojo debiutantas.
Ar „Šimtmečių melancholija“ skirta vien tiems žmonėms, kurie save laiko tikrais vilniečiais? Ar jos ištikimais skaitytojais ir skleidėjais taps tik tie, kurie kasdien sutinka Rožytę (beje, kadaise vadintą Raudonkepuraite), mėgsta Pilies gatve kilti Rotušės link, nuo Tauro kalno viršūnių stebi kintantį Lietuvos dangų, o Karoliniškes vadina Koralais? Taip, visų pirma jiems. Ir kitiems, kurie Vilniaus ir vilniečių purtosi, baiminasi, kuriems vien žodis sostinė kelia nemalonų jausmą. M.J.Urbono Vilnius įdomus. Mielas, viliojantis? Anaiptol. Jis siaubingas.
Skaitome knygą apie sapnuojamą miestą. Būtent sapnuojamą, o ne kadaise sapnuotą. Šis akcentas svarbus: jis pateisina veikėjų gausybę – jų elgesį, jų gyvenimo būdą, kartais viliojamai, o kartais atgrasiai nuodėmingą.
Būtų naivu bandyti atpasakoti „Šimtmečių melancholiją“. Tai magiškas realizmas, tai – fejerija, tai mistifikacijų ir istorinių faktų pynė, tai – suaugusių žmonių pasakos, pasektos aiškiai, suprantamai. Galbūt tai – dienoraštis, rašytas kliedinčio, pervargusio, nemažai skaitančio ir į knygas įsijaučiančio žmogaus.
Vis dėlto šį tą atpasakoti bandysiu – juk nuo mažens pasižymėjau naivumu. Vieta, kurioje klostosi svarbiausi įvykiai, apibrėžta aiškiai ir tiksliai. Tai, pasak autoriaus, Pilies gatvės įsčių pradžia, tai ledų restorano „Soprano“ kaimynystė, tai kavinė „Apokalipsė“. Virš kavinės, antrame aukšte, šeši vieno kambario butai. Jo gyventojai margi kaip pats pasaulis. Žolės prisirūkęs italas, prostitutė, poetas, televizijos žvaigždė, burtininkė ir pats kavinės bei tų butų savininkas.
Yra ir trečiasis aukštas. Per jo liuką įmanomą patekti į astralinį Vilnių. Štai tokia pirmųjų septyniolikos puslapių santrauka, tokia sodraus romano pradžia. O jau kitus puslapius (jų knygoje trys šimtai vienas) palieku skaitytojams, nekantriai laukdama tos dienos, kai „Šimtmečių melancholiją“ paskaitys mano bendraminčiai ir oponentai. Šis tekstas vertas ilgo, triukšmingo, asmenines paslaptis atveriančio aptarimo.
Jei žvelgsime į knygą realisto akimis, šio to pasigesime. Labiausiai paaiškinimo: kaip pavyko vakarykščiam studentui gauti tokią valdą? Ir kavinė, ir butai. Skaitytojai, laukiantys verslo sėkmės istorijos, nusivils. Nė žodžio apie nuosavybės sutartis, įžadus, pažadus, priesaikas. Realistui ši knyga neįtiks. Tik nervins. Beje, sąskaitos minimos dažnokai. Retsykiais minima ir skola Vilniaus velniui – ji tėra vien užuomina. Skaitančiajam palikta traktuotės laisvė.
Visada smagu spėlioti apie tuos žmones, kurie knygą skaitys godžiai, patikliai. Nežinau, kas jie. Tik įsivaizduoju, kad visų pirma „Šimtmečių melancholija“ svarbi taps studentams – tiems, kuriems Vilnių prisijaukinti sudėtinga. Ir kitiems – kurie pasijuto vilniečiais pirmąją atvykimo dieną. Ką žinai, gal knygos vedini jie nužingsniuos ten, kur dar nebuvę – gal paklaidžios Bokšto gatve, gal pasidairys Naujamiestyje, ieškodami Jurgos Ivanauskaitės drugelių.
Manau, kad į tekstą svaigiai paners rašytojų Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės, Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjai. Man, jau senokai ne studentei, širdį glostė Czeslawo Miloszo ir Ievos Simonaitytės taikus duetas, anaiptol ne svarbiausias knygoje, bet patrauklus. Nė kiek ne prastesnis už kitą duetą – nuolat vienas kitą gatvėmis gatvelėmis besivaikančius Geležinį Vilką ir Vilniaus baziliską. Labiausiai atmintin smigtelėjo, ilgam išliks Pilsudskio tėvo ąžuolinės lazdos, geležinkelio soties laikrodžio istorijos.
Ettos James „At last”, Vivaldi „Pavasaris”, itališkoji „O sole mio” – tai muzikos garsai, persmelkiantys tekstą. „Apokalipsės” kavinėje nuolat skamba senas geras bliuzas, joje vyksta ypač ypatingi poezijos vakarai.
Erotika – štai svarbiausias, didysis rašytojo išbandymas, štai egzaminas, atveriantis (ne)talento mįsles. „Šimtmečių melancholijos” ruduo anaiptol ne melancholiškai nukeliauja Aušros vartų ir stoties link, o tame rudenyje... vaje... Laimei, M.J.Urbono aprašomos nešvankybės išlieka švankios, pateisinamos, vertos užuojautos ir supratimo, savaip estetiškos. Egzaminas išlaikytas.
Būtų gražu (nors naivu) jaunam rašytojui šio to palinkėti. Kažin, ar jam to reikia. Jis jau pirmojoje savo knygoje prakalbo savo balsu. „Šimtmečių melancholijoje” tonacijas išsaugojo.
Svarbiau rašyti apie tai, ko nelinkiu. Ko baiminuosi. Kažin ar būtų džiugu, jei imtų jį vadinti skaitytojai antruoju Gaveliu. Arba antruoju Kunčinu. Arba dar kokiu nors antruoju.
Jis yra persona – Mindaugas Jonas Urbonas. To gana.
* * *
M.J.Urbono knygos recenziją parengė rašytoja Gintarė Adomaitytė, vykdant Kultūros ministerijos kūrybinės veiklos programos projektą „Literatūros kūrinių kritinė refleksija ir sklaida“.
