– Kokios jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kokios gimtinės vietos labiausiai įstrigo ir vilioja aplankyti sugrįžus?
– Gimiau ir augau Obelių priemiestyje, buvusio dvaro teritorijoje. Vaikas būdamas labiausiai mėgau sėdėti medyje ir prie ežero. Medis sutrešo, ežeras užako – dabar tos vietos primena krematoriumą, vien tik prisiminimų pelenai.
– Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas?
– Prisimenu lentpjūvės gaterį, ir toks jausmas, kad aš esu medžio kamienas, kurį tas gateris pamažu verčia lentomis ir pjuvenomis.
– O maloniausias?
– Kai dėdė Povilas grįžo iš armijos, man buvo treji metai. Ta proga išgėrėm alaus. Neužmirštamas malonumas. Tiesa, tada vožiausi stačia galva iš lovos, bet kiti vožiasi ir iš aukščiau.
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
– Visų Šventųjų diena. Kapinės atrodo kaip tortas. Šlaistaisi po kapines ir nežinai, kas gyvas, kas miręs. Smagu.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia? Kodėl?
– Negaliu pakęsti žodžio gražiausias. Visų superliatyvinių žodžių. Aš rašytojas, mane žeidžia toks pasirinkimo skurdumas – pasakyk, koks miestas gražiausias. Nėra tokio dalyko. Neegzistuoja. O jeigu jau norime kalbėti apie grožį, pirmiausia turime susitarti dėl grožio kriterijų, kaip mes juos suprantame.
O šiaip... studijų laikais teko keliauti per Kuršių neriją. Kirtome Rusijos sieną ir pėsčiomis, palei marias atplušome iki pat Nidos. Paskui plaukėme į Kauną laivu kuris vadinasi „raketa“ ir kuris velkasi 20 km/val. greičiu. Ta „raketa“ ėmė ir užstrigo mariose, ant Kiaulės nugaros. Man atrodo, ta vieta graži. Iki šiol graži mano miglotoje atmintyje. Mistiškas rūkas ir visas pasaulis ant Kiaulės nugaros.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Ir vėl – geriausias. Man labiausiai patinka miestelis, kur stovi Medininkų pilis. Toks nykus miestelis, kad net gražus. Lietuvoje dabar daug tokių leisgyvių miestelių. Jie pasmerkti mirti ir išgelbėti jų neįmanoma. Ir labiausiai apsileidęs, labiausiai į šūdą susmukęs turėtų būti vertas didžiausios mūsų meilės, o ne tas, kas puikuojasi savo gašliais dangoraižiais ir kekšiškomis senamiesčio prieblandomis.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Kazimieras Simonavičius. Tiesą sakant, dėl meilės patrankoms ir parakui jam reiktų rykščių įkrėsti, bet dėl raketų be galo gerbiu. Galingą vaizduotę turėjo šunsnukis, retam inžinieriui tai būdinga.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Apie ką kalbėtumėtės?
– Nemanau, kad pietaujant dera kalbėti. Jeigu valgai, – valgyk, nėra ko burnos aušinti. O su kuo tylėti... Kaip sakė vienas poetas iš Azijos (neprisimenu pavardės): koks skirtumas kokiame amžiuje, kokioje šalyje, kokia kalba tylėti.
– Mėgstamiausia lietuviška grupė, kompozitorius, daina?
– Paauglystėje labiausiai man patiko „Kiss“. Na, jie ne visai lietuviai, bet... Gene'as Simmonsas ir Paulas Stanley ... jų šaknys iš Europos žydų, Vengrijos ir Vokietijos, taigi, beveik litvakai, beveik savi. Ir „Hiperbolė“ padarė milžinišką įspūdį.
– Kokią lietuvišką prekę ar suvenyrą dažniausiai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams, kolegoms?
– Mano sąmoningumas geriausia lietuviška dovana.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Patinka mišrainė su rūkyta žuvimi, tik nežinau, ar tai lietuviškas patiekalas.
– Jeigu reiktų išrinkti penkis gražiausius lietuviškus žodžius, kokius išskirtumėte?
– Bliunkis, žilamašnis, dulbinti, žižilpa, lūkurys...
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Antisemitizmas, mizoginizmas, ksenofobija. Be abejo, tai istoriškai susiklosčiusios nuodėmės, sunkios praeities pasekmės, bet, tikiuosi, judame teisinga kryptimi, pamažu išsigydysim.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Nekask duobės kitam, pats įkrisi.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Žmones reikia mylėti, mamą, tėtį, sesę, brolį, kaimyną, – jie yra Lietuva, – žmonės. Jeigu nėra žmonių, kuriems svarbi šio krašto istorija, kalba, papročiai ir kiti čia gyvenantys žmonės – nėra ir Lietuvos.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimajam 100-mečiui?
– Tiesą sakant, labiausiai užkniso, kad visi Lietuvoje dabar apie viską turi tvirtą savo nuomonę. Anksčiau nuomonę turėjo tik partija, buvo blogai. Bet dabar, kai ją turi visi, apskritai pykina.
Na, gal ir neblogai, kad ją turi, bet kad kiša ją visur – dievaži, klaiku. Ir viską kritikuoja.
Toks įspūdis, kad net jėgų nebelieka ką nors veikti, nes žmonės tik kritikuoja, kritikuoja ir kritikuoja. Tai labai nesveika. Linkėčiau taip nesielgti. Apskritai linkėčiau nepulti į kraštutinumus ir nuolatos šviestis.
