1.
Iš tolo švietė raidės „Baltic Barmaleus“. Žinojau, kad tai bendra Lietuvos ir Zambijos įmonė, girdėjau, kad labai garsi, tik ką ten dirba – nenutuokiau. Turbūt, ką visi...
Nėmaž nenorėjau dirbti, bet žmona... Ta nuolat aiškino, kad darbas išeis man į naudą. Oi netikėjau!..
Anuomet aš dirbau. Ir kas išėjo? Darbe tiek gėrėm, kad Sovietų Sąjunga sugriuvo.
– Tai ar dabar man Lietuvą griauti? – baisėjaus.
Ana vis tiek rėkauja:
– Ką veikti, jeigu ne dirbt?
Visuose filmuose, kiek tik esu jų matęs, veiksmas prasideda, kai veikėją išmeta iš darbo. Tada jau visokios įdomybės. O jei dvi valandas reiktų į dirbantį spoksot...
Taigi... Jei dvi valandas sunku žiūrėti, kaip kitas dirba, tai kaip pačiam dirbti aštuonias?
2.
Žinojau, kad svarbiausia – darbdavį sudomint. Todėl, vos žergęs pro duris, ten tykančiam tipui parodžiau asilo ausis.
– Ką dar mokat? – domėjosi šis.
– Galiu kasdien sėdėti po aštuonias valandas.
– Prie kompiuterio?
– Prie krosnies.
– O prie lango?
– Manau, kad galėčiau.
Štai kaip pasitikėjau savimi! O anas vis palankiau žvelgė į mane.
– Kur mokėtės?
– Namie.
– Mums tinka. Tik kažin ar jus tenkins mūsų algos. Mokam tik tris tūkstančius.
– Tiek gaudamas jausiuos socialiai atsiskyręs, imsiu girtauti, žudytis... – purčiau galvą. – Sumažinkit bent perpus.
3.
Tuomet maniau: anoks ten darbas – prie lango sėdėt.
Dabar pasakyčiau: jei manote, kad aštuonias valandas praleisti prie lango lengva, – pabandykit.
Darbo kambary nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtum šnektelt. Ant darbo stalo nei taurės, nei kompiuterio. Net sąvaržėlių, iš kurių galėtum ką nors lankstyt... Po teisybei, nėra nė stalo. Yra tik kėdė ir langas į kiemą.
Sakysit: snausk prie to lango, ir tiek.
Užmigti prie knygos ar televizoriaus – man jokių problemų. Smingu vos išgirdęs, kad reikia namie ką padirbt. Bet prie lango į kiemą...
Jei nieko ten nevyksta – kas tą miegą sukels?
Pagaliau aš kasdien turėjau pranešti kitiems skyriams, ką pro langą matau.
– Tas pats kaip vakar. Nieko naujo.
Rūsyje triūsė perdirbėjai: mano surinktą medžiagą smulkino, rūšiavo ir tiekė vartotojams. Šio produkto paklausa vis augo, mat visur visi žiūrėjo tik jų tūbus, savo būkus ir televizorius. O ten – drebėjo žemė, siautė cunamiai, slinko sniego lavinos... Žmonės šaudė ir gaudė, smaugė, sprogdino, degino... Visko ten buvo per daug.
Nekeista, kad ilgainiui žiūrovams ėmė trūkti nieko, o kai kuriems pasireiškė net chroniškas nieko nepakankamumas.
Vaizdas pro langą buvo stabilus ir teikė ramybę.
4.
Su vyrais iš viršaus, iš vadinamojo smegenų skyriaus, nebendravau – tie buvo labai užsiėmę, net valgė prie savo stalų. O paklausti, ką taip smarkiai dirba, tik niurzgė:
– Kompiuterija... Tu nesuprasi.
Bet sykį sutikau vieną atokioj smuklėj. Nebesilaikė ant kojų, tai pasodinęs prie stalo sakiau suprantąs, kad reikia atsipalaiduoti.
– Juk šitiek dirbat!
– Labai sunku, – prisipažino jis.
– Darbe nė vienas negeriat, nerūkot, nepriekabiaujat... – stebėjaus.
– Tai kad esam išveryginti.
Ir papasakojo, kaip rytais juos išsuka specialioj centrifugoj.
– Paskui visą dieną jauties apkvaišęs, nieko nebesinori.
Užtat dabar jis rūkė iškart po dvi cigaretes, žvairavo į visas moteris, o gėrė iš abiejų taurelių. Ir kitus drąsino:
– Pirmyn, verygų žemintieji!..
– Bet kaip jūs apkvaišę susikaupiat prie kompiuterių? – klausiau. – Nutrenkt gali...
– Mūsų kompiuteriai neprijungti prie tinklo.
– Tai ką ten matot?
– Ėgi ant ekranų priklijuoti spalvoti lapai.
– Bet kokia prasmė spoksot, jei visą laiką tas pats?
– O kokia prasmė, kai viskas keičiasi?
Pamąstęs supratau, kad būtent todėl ir nerandam prasmės.
– Kadaise tikėta: vienas kompiuteris padirbs kaip šimtas žmonių, – tarė jis. – Bėgo metai... Ar gyvenimas pagerėjo šimtą kartų?
– Kur ten! – sušukau. – Vietom net pablogėjo.
– Tai va... – atsiduso. – Mes bent jau nebloginam. O lapus, beje, keičia kas mėnesį. Šįryt pakeitė, viskas nauja, dėl to ir sunku...
... Praeidamas pro stiklinius verslo centrus, regėdamas prie ekranų palinkusius žmones pagarbiai nulenkiu galvą. Gal ir ten jau šitaip?..
O kodėl ne? Kuriam žinių visuomenę, daugėja pažangiai mąstančių...
Netolimoj ateity visi taip dirbs.
