Mūsų laikai išskirtiniai ir tuo, kad į ką nors patariančius ar rekomenduojančius asmenis dauguma žiūrime lyg į papirktus šarlatanus, kurie nori įbrukti kokią nesąmonę ir išsiurbti saujelę pinigų.
Kadangi ir aš esu papirktas, pabandysiu atsargiai pasiūlyti septynias šviežienas, kurias vertėtų pavartyti mugėje ir nusipirkti, aišku, jei patiks. Tiesa, mane papirko ne leidėjai, ne mugės rengėjai ir net ne rašytojai, o šių septynių knygų žavesys.
Britų rašytoją Julianą Barnesą įprasta vadinti idėjų romano atstovu. Sunku įsivaizduoti bet kokį romaną be idėjos, bet akivaizdu, kad šiam rašytojui savitas idėjas pavyksta paversti kone šedevrais, beveik visiškai nepanašiais vienas į kitą.
Neteko skaityti geresnės biografijos nei J.Barneso „Flobero papūga“, kurioje XIX a. prancūzų rašytojo Gustave’o Flaubert’o gyvenimo paslaptys virsta šiuolaikinio pasaulio metafora. Jo „Pabaigos jausmas“ – vienas stipriausių pasakojimų apie atminties manipuliacijas praeitimi ir pabaigos jausenas.
„Baltos lankos“ išleido dar vieną J.Barneso romaną „Kalbant atvirai“ (vertė N.R.Chijenienė), kuriame rašytojas žaižaruoja savitu ir nepakartojamu humoru ir nedaugeliui būdingu skvarbiu žvilgsniu į žmogaus ir pasaulio esmę. Šįkart ta esmė susijusi su širdies reikalų bedugnėmis.
Paprastai sakoma, kad rašytojui knygoje pavyko sukurti pasaulį. Atrodo, kad Kanadoje gimusi, Naujojoje Zelandijoje gyvenanti Eleanor Catton romane „Šviesuliai“ (išleido „Baltos lankos“, vertė G.Gailiūtė-Bernotienė) užsimojo sukurti visatą, kurioje personažų veiksmai ir likimai būtų susiję ne tik su visokiomis aplinkybėmis, bet ir su dangaus kūnų išsidėstymu.
Sprendžiant iš užsienio kritikų liaupsių ir garbingų premijų, E.Catton sukonstruoti tą grožinę visatą pavyko. XIX amžius. Naujoji Zelandija. Aukso karštligė.
Nuotykis veja nuotykį. Paslaptis keičia paslaptį. Nusikaltimai liejasi lyg iš gausybės rago.
Skaitai ir norisi, kad pasakojimas nesibaigtų. Jis nesibaigia labai ilgai, nes romano apimtis įspūdinga. Tai šviežio oro gurkšnis net verstinės anglakalbės literatūros jūroje.
Lietuvoje kažin ar yra gyvas poetas ar poetė, kurio kalbos jausmas būtų geresnis nei Daivos Čepauskaitės. Beveik tobulas.
„Beveik“ todėl, kad poezijoje svarbi ir klaida, ką jau kalbėti apie klaidos galimybę. D.Čepauskaitė puikiausiai naudojasi tiek beveik tobulo kalbos jausmo, tiek klaidos galimybėmis.
D.Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (išleido „Žalias kalnas“) skirti lyg ir ne visai suaugusiesiems, bet juose pabus kiekvieno mūsų viduje prisnūdęs vaikas ir šūktelės: „Kaip gražu! Baisiai gražu!“ Tai talentingi eilėraščiai – vienoje frazėje, vienoje strofoje čia susipina humoras, šiurpas ir grožis.
Yuvalio Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tapo tikru atradimu daugybei skaitytojų. Dėl šios knygos į praeitį pažvelgėme lyg į mutavusį žmogų – lyg ir panašų, bet visiškai kitokį.
„Homo deus. Glausta rytojaus istorija“ („Kitos knygos“, vertė T.Juras) kartu su autoriumi pažvelgsite į netolimą ateitį – pasaulį, įveikusį karą, badą ir marą, bet susidursiantį su iš tiesų mutavusiu žmogumi. Mutavusiu iš mąstančios į dievišką būtybę.
Jau dabar atidesnis žvilgsnis pastebėtų, kad dabarties žmogus pasaulį matuoja pagal savo sąmonės ištvirkimą. „Visi yra šūdžiai, išskyrus mane. Aš esu Dievas“, – kone kiekviename žingsnyje sako dabarties žmogus. Ar ateities dievų pasaulis primins pagoniškąjį? Nežinau. Y.N.Harari žino geriau. Tad skaitykite jo knygas.
Žodis „klasika“ kai kuriems skaitytojams gali sukelti ironišką šypseną, kitiems – žiovulio bangas.
Tačiau literatūros klasika įvairesnė nei dabarties knygų kepimo krosnių perprodukcija.
Amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto apsakymai – puikiausias įrodymas, kad XX amžiaus pradžioje rašyta literatūra gali skambėti keistai net ir XXI amžiaus pradžioje.
Pirmojoje H.Ph.Lovecrafto kūrybos rinktinėje lietuviškai „Tykantis tamsoje“ („Kitos knygos“, vertė M.Burokas, P.Jevsejevas, V.Mickienė, A.Kunčina) rasite šūsnį novelių, žavėjusių net tokius didžiūnus kaip Jorge Luisas Borgesas ar Williamas S.Burroughsas.
Tie apsakymai keisti, šiurpūs, bet ir išradingi, intelektualūs, filosofiški.
Jeigu esate kino, detektyvų ir siaubo literatūros gerbėjas, mugėje neturėtumėte praeiti pro leidyklos „Tyto alba“ stendą, kuriame virpėdami iš baimės turėtumėte ištiesti ranką pasauliniu bestseleriu jau tapusio Marishos Pessl romano „Naktinis filmas“ link.
Amerikiečių rašytoja knygos personažą – niekada neegzistavusį siaubo filmų režisierių Stanislą Kordovą – sukonstravo iš Stanley Kubricko, Romano Polanskio ir Davido Lyncho savybių.
Jei to negana, galima užsiminti, kad skaitydami romaną susidursite su šiurpiu nusikaltimu, bauginančiomis paslaptimis, filmais, kurie dėl jų baisumo nerodomi kino teatruose, pragariška atmosfera ir, aišku, neduodančia ramybės intriga, pagrįsta siaubo filmų estetika.
Jei rašytojas yra pernelyg rimtas, jis nėra genijus, greičiau atrodo apgailėtinai. Jeigu autorius žaižaruoja vien humoru, jis nėra genijus, nes pro juoko žiežirbas paprastai prasprūsta esmė.
Jei rašytojas yra neprilygstamas eruditas, jis nėra genijus, greičiau nepavykęs filosofas ar mokslininkas. Jei rašytojui trūksta išsilavinimo, jis negali būti genijus, nes Leni Riefenstahl gali lengvai paversti Leniu Riefenstahliu. Jei rašytojas skrajoja padebesiais, jis nebus genijus, greičiau dramblio kaulo bokšto statytojas. Bet jei jis nosimi ars žemę, taip pat bus ne genijus, o „Žemės maitintojos“ autorius.
Giedros Radvilavičiūtės eseistiniai tekstai kažkaip stebuklingai išlaviruoja tarp humoro ir rimtumo, tarp erudicijos ir bravūriškumo, tarp gyvenimo poezijos ir prozos.
Ar tai reiškia, kad G.Radvilavičiūtė yra geniali? Nauja jos knyga „Tekstų persekiojimas“ (išleido „Apostrofa“) liudija, kad jei nevisiškai, tai beveik.
Faktai ir skaičiai
Vilniaus knygų mugė vyksta vasario 22–25 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Šių metų šūkis – „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“.
Mugė rengiama 19 kartą. Šiemet mugė pirmą kartą užpildė visas „Litexpo“ erdves – 5 ekspozicijų sales su jų galerijomis ir konferencijų salėmis, įskaitant ir tris naujas Pirmųjų rūmų konferencijų erdves. Bendras plotas su renginių zonomis – 18 500 kvadratinių metrų.
Atvyksta 53 užsienio svečių delegacija iš 21 pasaulio šalies (Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Slovakija, Čekija, Ukraina, Kanada, JAV, Suomija, Estija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Iranas, Švedija, Rusija, Omano Sultonatas, Izraelis, Belgija, Gruzija).
Šiemet mugėje dalyvauja 370 dalyvių iš 9 pasaulio šalių (Lietuva, Estija, Lenkija, Vokietija, Omano Sultonatas, Baltarusija, Rusija, Ukraina, Ispanija). Pristatomi 4 nacionaliniai stendai – Omano, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos.
Bus surengti 564 kultūriniai renginiai: diskusijos, meno parodos, filmai, koncertai, knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais, mokslininkais, muzikos kūrėjais.
Bilietų kaina – 3–15 eurų.
