Tarp literatūrinių naujienų, pasipylusių prieš Vilniaus knygų mugę, ir magiškos tikrovės pripildytas 28 metų rašytojo Mindaugo Jono Urbono debiutinis romanas „Šimtmečių melancholija“.
Skaitant jį net nesitiki, kad autorius – ne vilnietis, nes sertifikuotas sostinės vaizdas prieš akis stoja kaip gyvas.
Veiksmas sukasi aplink konkrečią, bet alegorinę Vilniaus vietą – kavinę „Apokalipsė“ Pilies gatvės pradžioje. Pastato, kuriame yra įsikūrusi kavinė, gyventojų istorijos ir yra pagrindinė romano ašis.
Savo romanu M.J.Urbonas tarytum pateikia dar vieną literatūrinį Vilniaus mito variantą, pratęsdamas Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino, Herkaus Kunčiaus gretas. Tačiau praverti dar vienoms durims į Vilniaus paslaptis jaunas rašytojas randa naują, savitą raktą.
– Atrodo, apie Vilnių jau prirašyta aibė knygų. Kodėl jums pasirodė, kad reikia pasekti šio miesto pasakas dar kartą?
– Tiesą sakant, pirminis mano romano sumanymas nebuvo „knyga apie Vilnių“, man norėjosi rašyti apie žmones, tačiau Vilnius įsiterpė ir beregint tapo pagrindiniu knygos veikėju – tai nežinomi kūrybos keliai.
Strategiškai negalvojau, kad Lietuvoje yra kūrinių apie Vilnių perteklius ir man reikia prisišlieti prie šios nišos. Tą tikriausiai padiktavo Vilniaus ilgesys, nes knygą rašiau jau išsikraustęs iš sostinės.
Kita vertus, o kodėl knygos apie Vilnių yra blogai?
Kiekgi kasmet pasirodo kino filmų ir knygų, tarkime, apie Paryžių ar Niujorką? Niekam netgi klausimo nekyla, kad jų per daug, tai tiesiog Paryžius.
– Romanas prasideda legendinės keistuolės Rožytės paveikslu. Kodėl būtent ją pasirinkote siužeto atspirties tašku?
– Vienas iš „Šimtmečių melancholijos“ struktūros elementų – karnavalinė kultūra.
Siekiau piešti vaizdą sutirštintomis spalvomis, tad reikėjo realiai egzistuojančio žmogaus, kuris įtrauktų ir suteiktų realaus pagrindo šiam gatvės karnavalui, tuokart už Rožytę nieko geresnio neradau.
Mane domino tai, kad Rožytė turi savo mitą, tad kūrinyje ji tampa Vilnius paslapčių metraštininke ir ne tiek dėl stabilumo, kiek dėl dvilypumo.
Jos išvaizda karnavališka, neįprasta, kitaip sakant, ne standartas, o tokiais žmonėmis sunku pasitikėti. Viduramžiais tik juokdariai galėjo karaliams pasakyti tiesą, nes jie buvo juokdariai ir jais niekas netikėjo, – panašiai ir su Rožyte romane.
– Kavinė „Apokalipsė“ įsikūrusi Pilies gatvėje – neatsitiktinai turbūt? Vartai į Senamiestį, Vilniaus simbolis.
– Kai pirmą kartą vaikščiojau Pilies gatvėje, pamaniau sau, kad čia žmonės patys laimingiausi, nes niekur Lietuvoje nemačiau tiek daug besišypsančių tautiečių (visi žinome mitą apie rūstų lietuvio veidą).
Eina gatve, stumia vežimėlį su vaiku, gurkšnoja saldintą kavą ir negalvoja apie sunkumus.
Manau, tas pirmasis atsipalaidavimo ir neskubos įspūdis padėjo tašką būtent šioje Senamiesčio dalyje.
Romane Senamiestis, kaip ir daugelis dalykų, įgavo simbolinės reikšmės.
Dažnai „Apokalipsės“ kavinės vieta įvardijama kaip Pilies gatvės žiotys, norėtųsi pasakyti net „įsčios“, nes čia atsiranda Sapnuojamojo miesto, kitaip sakant, perkeistas Gedimino sapno motyvas, kuris duoda peno suteikti Vilniui magiško sakralumo įspūdį.
Manau, jautresnis žmogus jaučia šios Senamiesčio dalies svarbą, ir ne dėl to, kad ten būriuojasi turistų virtinės, bet dėl to, kas slypi gatvės energetikoje.
– Daugumos autorių, jei jau rašo romanus apie Vilnių, herojai būtinai pusiau valkatos iš bohemos, daug geriama, rūkoma, apstu sekso. Kodėl vilnietiško žanro literatūrinis siužetas prisodrintas tabako, svaigalų ir sekso?
– Esame užaugę stipriai morališkai grįstos literatūros aplinkoje.
Su J.Ivanauskaitės ir R.Gavelio karta tarytum nusimetėme tą moralinės atsakomybės naštą, netgi ėmėme viskam, kas itin korektiška ir taisyklinga, sąmoningai ir nesąmoningai priešgyniauti, o Vilniaus miesto kultūra buvo ir tebėra tam paranki.
Seksas, kavinių ir barų kultūra iš esmės kertasi su sovietizacijos paliktais skauduliais, tačiau savaime tai nereiškia nieko blogo.
Tai, sakyčiau, yra natūrali laisvės sampratos raiška, grįsta kolektyvine pasąmone.
Kita vertus, ar būtų kam įdomu skaityti apie vilniečių vidutinę šeimą, kurioje veikėjai be ydų, be žymesnių nuopuolių ir atradimų? Kurie gyvena įprastą gyvenimą?
Žinoma, kai kam tai gal ir įdomu, tačiau tuo metu, kai rašiau šį romaną, man aktualūs buvo kiti dalykai.
Šiandien netgi nesiryžčiau rašyti ko nors apie Vilnių – tai išgyventas kūrybinis etapas, atsakyta į daug klausimų.
– Grįžkime prie moterų. Ar skiriasi, pavyzdžiui, tipiška klaipėdietė nuo tipiškos vilnietės?
– Iš tiesų, manau, skiriasi. Tipiška klaipėdietė labiau susirūpinusi savo išvaizda, kosmetika, išore apskritai.
Vilnietei labiau svarbu gerai, patogiai jaustis. Nors iš esmės vilniečių ir klaipėdiečių, aš turiu omenyje ir vyrus, ir moteris, mąstymas panašus.
Juos sieja laisvumas, atsipalaidavęs žvilgsnis į pasaulį.
– Ar įsivaizduojate vilnietiško stiliaus romaną, kuriame pagrindinis veiksmas vyktų, tarkime, Fabijoniškėse, Naujinininkuose ar Pilaitėje?
– Įsivaizduoju, tik ar tai nebūtų „dar vienas romanas apie Vilnių“? Man aplinka asocijuojasi su tam tikru laikotarpiu.
Jeigu tolimesni Vilniaus rajonai – tai, žiūrėkite, nebereikia nerti ir į istorijos gelmes.
Viliuosi, kad kas nors parašys gerą romaną, kurio veiksmas vyktų nūdienos Vilniuje, miegamuosiuose rajonuose, kuris turėtų stiprų pasakojimą, būtų aktualus ir svarbiausia – realus.
Suformuoti Vilniaus sąmonės įspūdį kur nors Baltupiuose, sakyčiau, dar didesnis iššūkis nei, tarkime, Senamiestyje, nes Senamiestis turi istorinį pagrindą, galima daug kuo remtis, o jaunučiuose rajonuose tikriausiai atsvara išlieka tik žmogus ir jo laikotarpis.
