Pasakos apie širdimis matomą pasaulį
Miela ir šilta pasakų knyga „Užsimerk“ – tai vaikų ir žinomos menininkės Nomedos Marčėnaitės kūrybos vaisius. Leidyklos „Verslas ar menas“ įkūrėja Eglė Jokužytė pasakoja, kad sumanymas pakviesti vaikus kurti pasakas, kurias galėtų skaityti ir regėjimo dovaną praradę jų bendraamžiai, kilo prieš trejus metus. „Tai turėjo būti ne bet kokios pasakos, o sukurtos vaikams bandant įsijausti į kitokį pasaulį, kurį mato ne akimis ar kitais pojūčiais, o širdimi“, – sako E. Jokužytė.
Kvietimas dalyvauti pasakų konkurse „Kaip aš matau pasaulį užmerktomis akimis“ pasiekė visas šalies mokyklas. E. Jokužytė neslepia – tikrai nesitikėjo, kad šis sumanymas sulauks tokio didelio pasisekimo – leidykla gavo net 150 vaikų sukurtų pasakų. „Teko kreiptis į Tarptautinę vaikų ir jaunimo asociaciją (IBBY), sudaryti profesionalų komisiją, kuri perskaitytų visas šias pasakas ir atrinktų tas, kurias galėsime iliustruoti, spausdinti įprastu ir Brailio raštu ir išleisti knygą“, – pasakoja E. Jokužytė.
Penkių žmonių komisijai darbo tikrai užteko, tačiau perskaityti pusantro šimto vaikų sukurtų pasakų buvo ne vargas, o malonus užsiėmimas. O kai kiekvienas išrinko jam labiausiai patikusias, paaiškėjo, kad beveik visų nuomonės sutapo. Būsimai knygai atrinktos Ugnės Kasparaitytės, Gabijos Aukštakalnytės, Melitos Vanagaitės, Simono Černiausko, Pauliaus Vingilio ir Justo Baranausko pasakos.
Vaikams sutikus, kad jos būtų sudėtos į knygą, prasidėjo naujas etapas – iliustracijų kūrimas. Šios misijos ėmėsi N. Marčėnaitė. Apie kone metus trukusį kūrybinį procesą menininkė atsiliepia labai šiltai. „Į šiuos piešinius sudėjau ir dalelę savo širdies“, – prisipažįsta ji. Kai kurios pasakos dailininkę taip įtraukdavo, kad savo iliustracijomis ji tarsi pratęsdavo vaikų sukurtus pasakojimus.
Vis dėlto svarbiausia menininkės užduotis – padaryti taip, kad jos piešinius pamatytų ne tik regintys vaikai, bet pajustų ir negalintys jų matyti. Tokią galimybę suteikia speciali reljefinius piešinius atspausdinti galinti technologija. N. Marčėnaitei reikėjo atsirinkti svarbiausias vienos ar kitos pasakos detales, jas paryškinti. Taip atsirado vingiuotas kurmio kelias-labirintas, kurį vedžiodamas pirštuku gali „pamatyti“ neregintis vaikas, „spuoguotas“ agurkėlis, namukas, sparnuotas žiogelis.
Trys autoriai – iš tos pačios klasės
Knygoje „Užsimerk“ – šešios vaikų pasakos. Tris iš jų sukūrė Panevėžio „Vilties“ progimnazijos mokiniai. Tuometiniai trečiokai šiandien jau gerokai ūgtelėję, bet pasakų pasaulio nepamiršę gabūs ir kūrybingi vaikai. Kartu su jais į Knygų mugę atvyko ir tuomet juos mokiusi pradinių klasių mokytoja Asta Sakalienė.
Pasak mokytojos, įvairūs konkursai jų mokykloje – įprastas dalykas. Vaikai dalyvauja ne tik rašymo, bet ir piešimo, dainavimo, kituose kūrybiniuose konkursuose. Vis dėlto šis – „Kaip aš matau pasaulį užmerktomis akimis“ – buvo kitoks: labiau intriguojantis ir įtraukiantis. A. Sakalienė prisimena: „Gavę kvietimą dalyvauti šiame konkurse daug kalbėjome, nagrinėjome tą temą, bandėme įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kuris nemato. Lankėmės aklųjų bibliotekoje (Panevėžyje yra jos skyrius). Čiupinėjome tas knygas, bandėme užmerktomis akimis skaityti paveikslėlius. Susitikome ir su neregiu, kuris pamokė spausdinti Brailio mašinėle. O jau tada patys kūrėme pasakas.“
Į intriguojantį eksperimentą įsitraukė visa klasė – 26 tuometiniai trečiokai. Konkurso organizatoriams mokytoja išsiuntė visas jų sukurtas pasakas, ir net trys – Gabijos Aukštakalnytės „Boružė Užė“, Melitos Vanagaitės „Šikšnosparnių šeima“ ir Simono Černiausko „Žiogo Spartuko nuotykiai“ pateko į knygą „Užsimerk“. Vaikai nekantravo pamatyti šią knygą, pažiūrėti, kaip jų kūrinius suprato ir iliustravo profesionali menininkė N. Marčėnaitė. Ne mažiau smalsu buvo ir pauostyti neregių vaikų sukurtus pasakas atspindinčius kvapus.
Kvepiančios pasakos
Ne tik pasakų kūrėjų, bet ir visų, į rankas paimsiančių knygą „Užsimerk“, laukia maloni staigmena – jos priešlapiuose po nedideliu lipduku slepiasi ypatingas kvapas. E. Jokužytė pasakoja, kad atrinkus pasakas kilo mintis sukurti dar geriau į jas įsijausti padėsiančius kvapus. Keturioms pasakoms – „Boružė Užė“, „Žiogo Spartuko nuotykiai“, „Kaip kurmiukas rožę gelbėjo“ ir „Muzikos karalystė“ – neregintys vaikai Silvija Beatričė Petkevičiūtė, Saulė Kuprytė, Hermis Kasperavičius ir Reinoldas Kelpša sukūrė specialius kvapus. Šio darbo jie ėmėsi kartu su parfumeriu Aisčiu Mickevičiumi. Knygos pristatyme dalyvavęs A. Mickevičius neslėpė, kad ir jam tai buvo nauja įdomi patirtis – iki tol jis neįsivaizdavo, kaip neregintys žmonės reaguoja į kvapus. „Žinojau tik tiek, kad teoriškai jie turi jautresnę uoslę. Šis projektas tai patvirtino“, – sakė žinomas parfumeris.
Pasak E. Jokužytės, prieš kurdami kvapus vaikai pasakojo, kaip jie įsivaizduoja pasakų personažus, kuo kvepia jų pasirinkta pasaka ir kokius pavadinimus jie duos savo kvapams. Į panašų eksperimentą knygos leidėjai įtraukė ir knygos pristatyme dalyvavusius vaikus. Užrišo jiems akis ir, klausantis N. Marčėnaitės skaitomos pasakos „Boružė Užė“ (menininkė ne tik iliustravo, bet ir įgarsino visus knygoje esančius kūrinėlius) bei uodžiant jai sukurtą aromatą, prašė pasakyti, kokias asociacijas jis kelia, kaip būtų galima jį pavadinti.
Eksperimente dalyvavusiam Matui šis kvapas priminė gėles, Ugnei – meilę, Gabijai – šilumą ir skanius kvepalus, Gintarei – švelnumą, artumą, Kamilei – tulpes ir meilę, Simonui – braškes. O vienas berniukas netgi sukūrė visą istoriją apie šilumą ir meilę... Ir vaikai neklydo. Jiems pasiūlytas S. Kuprytės sukurtas kvapas taip ir vadinosi – „Meilė“. Nors, pasak N. Marčėnaitės, šioje pasakoje nėra žodžio „meilė“, tačiau ir jai kuriant iliustracijas visos mintys sukosi būtent apie šį jausmą.
Socialinė meninio projekto paskirtis
Paskutinei knygos „Užsimerk“ pasakai – Justo Baranausko „Stebuklingai antklodei“ – N. Marčėnaitė nenupiešė jokios iliustracijos. Ne todėl, kad pritrūko laiko ar nesugalvojo, kaip ją iliustruoti. Ši pasaka turi kitokią užduotį – tik Brailio raštu atspausdintas kūrinėlis skirtas paskatinti reginčius vaikus perskaityti pasaką taip, kaip tai daro neregintys jų bendraamžiai – pirštų galiukais. Kad šią užduotį būtų lengviau įveikti, pasakos pradžioje atspausdinta Brailio rašto abėcėlė.
Pasak E. Jokužytės, ne tik šiai pasakai, bet ir visam projektui tenka svarbi socialinė ir edukacinė misija. „Regintiems vaikams knygos įdomios ne tik savo pateikimo forma, bet ir lavina pojūčius, ugdo dorovines vertybes, empatiją, toleranciją, padeda pažinti neregių pasaulį. Neregiams tai galimybė skaityti tas pačias knygas, kokias skaito kiti, ir jaustis lygiaverčiais skaitytojais, – sako projekto sumanytoja E. Jokužytė. – Įgyvendinami socialinius projektus atveriame neregių ir silpnaregių vaikų ir jaunimo meninius gabumus, skatiname visuomenę prisidėti mažinant nereginčių žmonių atskirtį.“
Prie atskirties mažinimo prisideda ir dar vienas šių projektų kūrėjų sumanymas – kas dešimta nupirkta knyga dovanojama regėjimo negalią turinčiam vaikui. Knygų mugėje prie leidyklos „Verslas ar menas“ stendo įrengtoje specialioje lentoje nuolat keitėsi skaičiai, rodantys, kiek knygų mugės lankytojai padovanojo regėjimo negalią turintiems vaikams.
