Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais Juozas Erlickas išleido knygą „Ar gali būti, kad mes gyvename mūsų laikais?“ Joje – visa mūsų istorija, ir visas nacionalinės premijos laureato gyvenimas. Šiame interviu J.Erlickas trumpai apibendrino tai, ką knygoje aprašė plačiai.
– Kokios jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kokios gimtinės vietos labiausiai įstrigo ir vilioja aplankyti sugrįžus?
– Tos vietos, kur aš buvau įstrigęs, manęs kaip tik nevilioja.
O dėl šaknų... Ar jūs matėt beržą, bėgantį į Londoną?
O va lietuvis yra gan mobilus ir gali lengvai judėti ne tik po kitus kraštus, bet ir po kito lietuvio piniginę. Todėl ir sakau: lietuvis turi ne šaknis, o šikną, ir nuolat gadina gyvenimą savo artimui.
– Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas? O koks maloniausias?
– 1953-ieji... Aš surištas. Negaliu pajudinti nei rankų, nei kojų. Bet garsiai rėkiu. Turbūt, šaukiu aš tautą, GPU užguitą...
Malonių prisiminimų tai daug... Vos mane pamačiusios, moterys ima garsiai kvatoti ir spygaut – nori atkreipti mano dėmesį. Todėl praeidamas kilsteliu skrybėlę ir pasakau: „Priekabiaukit, mielosios, aš niekam nesiskųsiu.“
Taip buvo, yra, ir taip turi būt. Vakar ir visados.
Bet kai keliauju susitikt su skaitytojais, tų miestų vyrus įspėju, ir jie pririša savo moteris prie lovų.
Tik kas iš to... Prienai, Šakiai, Raseiniai... Visur tas pats. Mėnesienoj pilnos aikštės moterų su lovom ant pečių...
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
– Smagu, kad dar ne visos dienos – šventės. Dar nebaudžia už tai, kad per Kalėdas man liūdna. O per Velykas, kai prisikėlęs atsigręžiu į tikrąsias vertybes, dar liūdniau...
Bet, aišku, labiausiai man patinka Vasario 16-oji. Nuo ankstaus ryto mūsų namuose skamba muzika. Iš pradžių giedam dviese su žmona. Vakare ateina Merūnas su Veronika ir Vaidas su Baumila.
Repertuaras tas pats: „Žemėj Lietuvos“ ir „Ąžuolai žaliuos“. Bet niekad nenusibosta. Žmona mosuoja vėliava, o aš garsiai rėkiu: „Lietuvalietuvalietuva!..“
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia? Kodėl?
– Lietuvoj esu radęs net keletą gražių vietų. Bet niekam nerodau.
Tos vietos gražios todėl, kad jūsų ten dar nėra.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Kai manęs paklausia, koks Lietuvos miestas didžiausias, sakau, kad Vilnius, ir dažniausiai atspėju.
O geriausias... Ieškojau internete, bet neradau. Nuo mūsų tai slepiama. Ir aišku, kodėl. Jei sužinotume, taigi visi kaip tarakonai ten sulįstume.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Vieną būtų sunku išskirt. Lygiaverčiai man du – Veryga ir Vytautas.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Jei labai noriu valgyt, man nesvarbu, kas šalia šliurpia. Gali būt ir Basanavičius.
– Mėgstamiausia lietuviška grupė, kompozitorius, daina?
– Mano mėgstamiausia lietuviška grupė kadaise būrėsi sostinės kavinėje „Suokalbis“. Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas... Petras ir Kazys... Na ir, aišku, Juozas...
Seni laikai... Šiandien, sutikęs Juozą, kažin ar bepažinčiau.
– Kokią lietuvišką prekę ar suvenyrą dažniausiai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams, kolegoms?
– Dažniausiai dovanoju lino drobes, gintarą ir Čiurlionį.
Drobes audžia mano žmona, gintarus renka vaikai, o Čiurlionį padarau pats. Imu kreidą, kartono lapą ir piešiu „Karalių pasaką“. Visi sužavėti.
-Ir visas Čiurlionis toks! – raustu iš pasididžiavimo. – O gal net geresnis.
Labiau nutautėjusiems dar pripiešiu lapo viršuj baisų paukštį ir plasteliu skvernais: „Kra – kra!“ Visi verkia ir žada grįžt į Lietuvą.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Visi labai skanūs, jei ruoši ne patiekalą, o save.
Paprasčiausias būdas – tris dienas prieš valgį ničnieko nevalgyt.
– Jeigu reiktų išrinkti penkis gražiausius lietuviškus žodžius, kokius išskirtumėte?
– Nesupratau... Tai nejau kai kurie lietuviški žodžiai yra negražūs?
Tikriausiai tai labai nelaimingi žodžiai. Niekas jų nemėgsta, veja iš pokalbių, iš knygų... Pasakykit juos man. Iš negražių žodžių aš parašysiu eilėraštį. Tai bus labai liūdnas ir labai gražus eilėraštis.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Neseniai girdėjau: „Sutraiškėm Barseloną“. Seniau esu girdėjęs: „Sumindėm Atėnus“, „Parklupdėm Maskvą“.
Sportas – karo atmaina. Todėl manau, kad svarbiausias lietuvių bruožas yra karingumas. Džiaugiuos, kad Lietuva maža šalis.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Durnių ir bažnyčioj muša.
Dažnai ten užeinu pasitikrint.
Pastebėjau: mūsų pirmieji asmenys į bažnyčią visados ateina su apsauga.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Tai nuolat skatinama, to net reikalaujama. O gal jau ir privaloma.
Bet ar būtinai reikia mylėti visą Lietuvą? Gal aš galiu mylėt tik Zarasus ir dalį Vilniaus? Niekas aiškiai nepasako, o man tai svarbu, nes jei reiks padėti galvą...
Yra vietų, kuriom nepasitikiu. Rukloj gali tankas pervažiuot. O Naisiuos... Radęs mano galvą koks girtas valstietis gal į griovį paspirs...
Taip pat aš nenoriu kristi už tuos, kurie gyvens po mūsų. Aš jų nepažįstu. Tegu jie patys kritinėja.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimajam 100-mečiui?
– Eikit namo.
Jei kiekvienas lietuvis eis į namus, tai ir visa Lietuva nueis teisingu keliu.
