– Eilėraščių knygos „Romanas su Frau“ viršelyje rašote, kad norėjote savo kailiu patirti, ką išgyvena Vokietijoje besidarbuojančios lietuvės, ilgiausiems mėnesiams palikusios savo šeimas ir namus.
Kaip atsidūrėte frau Lotos namuose? – „Lietuvos rytas“ paklausė 63-ejų V.Šoblinskaitės.
– Bene prieš ketvertą metų susirgau sunkia liga.
Kai sužinai tokią diagnozę, iškenti operacijas ir spindulių terapiją, kuriam laikui prarandi pasitikėjimą savimi ir įlendi į skolas.
Iš Veliuonos, kurioje jau kone du dešimtmečius gyvenu, daug moterų važinėja į Vokietiją slaugyti senelių.
Viena jų ir pasiūlė padirbėti už ją, kol atostogaus. Pavadavau ją 47 dienas.
– Ar atsidūrusi frau Lotos namuose Vokietijoje patyrėte šoką?
– Žinojau, kur važiuoju ir kas manęs laukia, tačiau niekada negali visko numatyti.
Tarkime, labai nustebau, kad darbdavės namuose veidrodžiai sukabinti tam tikra tvarka.
Gulėdama savo lovoje frau Lota galėjo kiekvieną sekundę matyti, ką aš veikiu.
Ar būčiau įtarusi, kad per mano pamainą du kartus suges centrinis šildymas, o santechniko prisišaukti nepavyks, nes vyrukas šventė Heloviną?
Kai trečią dieną meistras pagaliau atsirado, frau Lotos miegamąjį šildė elektrinis radiatorius, o aš siauroje kaip pieštukas lovoje miegojau su dviem megztiniais ir džinsais.
Ar galėjau nuspėti, kad jau pirmą savo darbo dieną sugadinsiu frau Lotos plakiklį, o po savaitės sulūš pašto dėžutės raktelis vos man jį pasukus ir turėsiu prašyti sodininko, kad slapčia pataisytų užraktą.
– Negi negalima buvo tiesiog pasakyti: „Brangioji frau, sulaužiau jūsų pašto dėžutės užraktą...“
– Brangiajai frau tučtuojau pakils kraujospūdis!
Ir teks paskui pusę dienos klausytis, kokie kvaili mes, ne vokiečiai, – nieko neišmanome, nieko nemokame...
Vis dėlto didžiausią šoką patyriau išvydusi žmogų, kuris buvo tobulai pasirengęs senatvei. Vokiečiai gyvena kitaip – jie senatvei ruošiasi.
Lietuvoje senatvė ištinka netikėtai.
Mes ne tik mirštame netikėtai – mes ir pasenstame netikėtai. O Vakaruose žmonės moka senti. Jie sensta gražiai, tvarkingai. Yra prižiūrimi, kvepia...
– Kaip jiems tai pavyksta? Kitokios tradicijos?
– Vokiečiai turi pinigų senatvėje gyventi oriai.
Močiutė gali turėti sodininką, kuris pasirūpintų jos sodeliu, ir meistrus, kurie suremontuotų namelį, o galų gale samdyti tokias moterytes kaip aš, kurios budi ištisą parą, verda valgyti, tvarko kambarius, apiperka, prausia, šukuoja, masažuoja.
Tačiau jaunoji vokiečių karta man pasirodė dvasiškai pavargusi, netgi ligota.
Maniškė frau Lota iki šiol rūpinasi jau įmitusiais savo mirusios sesers vaikais.
Skambutis: „Aš pavargau taip gyventi, aš žudysiuos...“ Ir frau Lota deda į voką 200 eurų, liepia man sukurpti laišką, linkintį kuo greičiau sveikti, – noras žudytis šįkart praeina.
O aš, nunešusi ir įmetusi laišką į gatvės gale esančią pašto dėžutę, drebu, kad jis kuo greičiau pasiektų adresatą ir jis patvirtintų gavęs pinigus.
Kitaip močiutė dar pamanys, kad laiško neišsiunčiau, ir vėl mojuos lazda.
– Ar reikėjo pažymėjimo, kad mokate slaugyti?
– Įrodyti kvalifikaciją būtina medicinos personalui. O man juk nereikėjo nei vaistų senutei leisti, nei lašelinių statyti.
Paruošti pusryčius, sugirdyti vaistus, išvirti pietus, sumesti į skalbyklę skalbinius, nuprausti jau papusryčiavusią močiutę, grindis pašluoti, dulkes nubraukti, indus suplauti...
Prausti ir uodegytei šluostyti jokių pažymėjimų nereikia, užtenka verslo liudijimo.
Be to, mano tarnystę akylai stebėjo frau Lotos gydytojas ir atidūs kaimynai.
Jie atidūs viskam, kas dedasi už tvoros. Pabandytum kartą per savaitę nesugrėbti nukritusių lapų palei tvorą!
Tuojau vokietis ima telefoną ir skambina kam reikia.
– Ar tų lapų buvo tiek daug?
– Atvažiavau pas frau Lotą per patį rudens gražumą – auksu ir variu medžiai degė, tik neilgai.
Paskui teko grėbti lapus, skujas, šluoti giles, kurių užderėjo ant seno šakoto ąžuolo. Po dvylika karučių prišluodavau.
Pavargdavau, tačiau ir džiaugiausi: kol kieme darbuojuosi – nereikia kalbėtis su frau.
Artimiausia parduotuvė – už trijų kilometrų. Reikėjo kartą per savaitę eiti pėstute su pirkinių sąrašu saujoje, tempti supirktus produktus.
Sušyli, suplunki, o reikia tokią laukymę pereiti, kur vėjas kiaurai košia... Eini ir meldiesi: „Viešpatie, neleisk, kad mane vėjas pertrauktų.“
Kai svetimoje šalyje dieną naktį esi atsakingas už kitą žmogų, kuriam bet kurią akimirką gali nutikti kas nors bloga, tiesiog privalai rūpintis ne vien jo, bet ir savo sveikata.
Net naktį negalėjau ramiai miegoti – visą laiką laukdavau, kad sučirkš skambutis: prie močiutės lovos buvo įrengtas mygtukas.
Tačiau būta ir gražios patirties. Vokietijoje maistas nebuvo skanus, tad valgiau nedaug. Frau Lotos vis pagiriama, kad nesu ėdrūnė, numečiau 15 kilogramų.
Bet sunkiausia buvo psichologiškai: pasijunti visiškas niekas.
– Kelintą dieną Vokietijoje pradėjote rašyti eilėraščius?
– Jau antrą. Tai buvo lyg ir dienoraštis, bet man atrodė, kad reikia rašyti kitaip – ne proza.
Nuvogdavau ryto valandų, nes anksti keliuosi, o seni žmonės rytais mėgsta pamiegoti. Tai mane gelbėjo.
– Ar frau suprato, kad gali tapti lietuvių literatūros heroje?
– Ne, ji negalėjo suprasti, nes apskritai daug ko nesuprato. Tai – labai paprastas ir primityvus žmogus.
– Tačiau ji gyrėsi savo šeimos gydytojui, kad jos slaugė rašo romanus ir poeziją.
– Manau, frau Lota nemanė, jog esu tokia gudrutė, kad rasčiau laiko dar kam nors, be jos. Kitaip būtų pertraukusi man per strėnas savąja lazda, kuria nuolatos pagrūmodavo, kai tik jai atrodė, kad esu neklusni arba... kvaila.
Kartą ji liepė man sutvarkyti dokumentus, susegti juos. Klausiu: „Kur skylamušis?“ „Ką? Jūs net nežinote, kur padorūs žmonės laiko skylamušius?“
– Ar Dasenbergo miestelis Vokietijoje, kur jūsų knygoje gyvena frau Lota, yra tikras?
– Miestelio pavadinimas ir pagrindinės herojės vardas pakeisti. Miestelio pavadinimas skamba panašiai, o Lota – labai populiarus vardas vokiečių literatūroje („Jaunojo Verterio kančios“, „Lota Veimare“).
Pašluostės, skalbikliai, valikliai, sauskelnės – dar ne literatūra. Knygai, mano manymu, reikia daug daugiau.
– Ar daug kalbėdavotės su savo darbdave?
– Nuo pat ryto iki vakaro! Išskyrus tas valandas, kai šuoliuodavau į parduotuvę ir gilių rinkti.
Tačiau baisiausios būdavo pavakario valandos, kai visi darbai baigti, namuose kvepia kava ir pyragaičiais, temsta, o frau Lota įsako: „Prašyčiau papasakoti man ką nors gražaus.“
Aš jai tiek pripasakojau... Apie save, savo draugus, vaikus.
Visa tai buvo pramanai, sekiau jai kaip pasakas mažam vaikui.
– Kam gi reikėjo viską išgalvoti?
– Nes tikras gyvenimas neįdomus: ištekėjau, užauginau vaikus, dirbau. O čia! Rieti visokias nesąmones. Frau Lota įsijaučia, pati ima kurti istorijas.
Kartą visą dieną dieną kūrė scenarijų, kaip turėtų atrodyti mūsų jaunėlio vestuvės, – turėjo ką veikti. Bet tas smalsumas labai vargina.
Kartą manęs aplankyti atvažiavo kolegė rašytoja, gyvenanti Vokietijoje.
Laukdama mano viešnios frau šokdino mane kaip mažą: ne taip padėjau servetėles, išdėliojau ne tuos šaukštelius ir pyragaičius nupirkau ne tuos... Įsisegė į mano viešnią kaip erkė.
Kai po poros valandų lydėjau viešnią į autobuso stotelę, ji paklausė: „Ir kaip tu ištveri?“
– Didžiosios Britanijos teismas pirmą kartą Anglijos teismų istorijoje konstatavo, kad vištų gaudyti pasamdyti lietuviai jų karalystėje pateko į vergiją, nes niekada nežinojo, nei kada pradės dirbti, nei kiek truks darbas.
Pagal šį apibrėžimą Vokietijoje jūs irgi buvote patekusi į vergiją. Ar taip ir jautėtės?
– Būtų galima ir taip sakyti. Tačiau juk nei tų Didžiojoje Britanijoje vargusių lietuvių, nei manęs grandinėmis niekas nerišo, per prievartą niekur nenuvežė.
Juk pats tokį darbą pasirenki! Esi suaugęs žmogus ir žinai, kad už gražias akis pinigų niekas nemoka.
Gyvenau kaip iškankintas vaikas, kuris laukdamas Velykų skaičiuoja paskutines gavėnios dienas. Taip ir aš skaičiavau, nes žinojau, kad galų gale tai kada nors baigsis, – gausiu pinigėlius, grįšiu į šeimą, namus. Tas laukimas atsispindi ir mano knygoje.
– Ar teisingai suprantu, kad labai greitai pradėjote savo globotinės nekęsti. Juk buvote visiškai priklausoma nuo labai seno žmogaus ir kaip svetimšalė nelabai galėjote tikėtis pagalbos.
– Visos mano emocijos – iš begalinio nuovargio. Tačiau nuovargis praeina, ir dabar atrodo, kad frau Lota buvo gana mielas žmogus. Įnoringa, kartais pikta, bet senatvė – nelabai nenuspėjamas amžiaus tarpsnis.
Bet aš juk rašytoja. Pramaniūgė! Pasišaipai iš savęs, iš situacijos, ir lengviau!
Kartais vedžioju frau Lotą po didįjį kambarį ir dainuoju: „Oi, tu sena ragana, oi, kad tu...“ Išsikeikdavau lietuviškai – išdainuodavau tekstą, kurį labai būčiau norėjusi frau Lotai išrėžti į akis, bet negalėjau.
– Frau Lota jūsų eilėraščiuose irgi keičiasi.
Ar turint beteisį vergą išryškėja blogiausios žmogaus savybės?
– Supraskite, senas žmogus, kaprizingas.
Pradeda ką nors skaudėti, sugenda nuotaika, o nieko šalia nėra, kam galėtų savo apmaudą išlieti, bet slaugytoja greta. Štai ir gauni velnių.
Be to, senolė juk turėjo kilnų tikslą – mokė mane „kultūringai elgtis“ ir taip galėjo įprasminti savo gyvenimą.
– Ar toks darbas keičia žmogaus asmenybę?
– Jeigu žmogus dirba kiaurą parą be jokių poilsio dienų – jis labai susitapatina su globojamu asmeniu ir tampa priklausomas. Kaip ir visos priklausomybės, priklausomybė nuo žmogaus mus alina ir verčia degraduoti.
Šiandien Lietuvoje jau yra visa armija moterų, kurios užsigrūdino slaugydamos Vokietijos senelius. Jos kitaip nebegali. Jos nebeįsivaizduoja gyvenimo be tų pinigų, kuriuos galima uždirbti Vokietijoje.
Aria, kenčia, parvažiuoja trumpam į Lietuvą, pailsi – ir vėl grįžta. Taip jos išlaiko šeimas. Arba netenka šeimos, nes vyrų kantrybė taip pat turi ribas.
Bet mes pasirenkame patys: laisvę arba vergiją, orumą arba pažeminimą.
– Ar moterys Veliuonoje, kurios važinėja į Vokietiją slaugyti senelių, skaitė jūsų eilėraščius?
– Kažin ar jos turi laiko ir noro skaityti panašią literatūrą?
Be to, mano knygoje per daug ironijos, kad ji patiktų žmogui, pasirinkusiam sunkią slaugytojo duoną.
– Kiek galų gale jums buvo sumokėta už senutės slaugymą Vokietijoje?
– Lygiai tiek, kiek gavau honoraro už savo pirmąją poezijos knygelę daugiau nei prieš trisdešimt metų.
Tik tuo metu man mokėjo rubliais, o frau Lota atseikėjo tūkstantį eurų.
– O kiek sumokėjo leidykla už eilėraščių knygą apie tos senelės slaugymą?
– Apie honorarą nė kalbos nebuvo.
Dar blogiau: manau, kad vis dar esu skolinga leidyklai.
Vokietijos pensininkė turi pagalbininkų
Violetos Šoblinskaitės Aleksos eilėraščių knygoje aprašyta Žemutinėje Saksonijoje, mažame namelyje Dasenberge, gyvenanti 93 metų frau Lota.
Vokietė našlė turi sodininką, repatrijavusį iš Rusijos, meistrą, prižiūrintį namelį, ją nuolat lanko jos gydytojas Hofnungas, o kiek keistokas kaimynas reikalauja nupjauti šimtametę eglę, nes sapne matęs, kaip virstanti eglė užmuša jo vaikus.
Garbingo amžiaus moteris jau daug metų samdosi slauges iš Lietuvos ir moko jas kultūringai elgtis.
Tačiau frau Lota seniai nebelaiko šuns, apie kurį skelbia užrašas ant vartelių. „Kam jai papildomi rūpesčiai, frau Lota turi mane“, – rašo poetė viename savo eilėraštyje.
Frau Lota turi ir lazdą, kuria nuolat mojuoja, kai yra nepatenkinta, taip pat šaižų kaip sirena skambutį, kuriuo naktį žadina savo slaugytoją, miegančią ant „siauros sofos, skirtos šiekštelei gulėti“.
Senutė mėgsta pasigirti daktarui, kad jos slaugė rašo romanus, tačiau daktarui tai nė motais: „Ponas Hofnungas kasdien kelis kartus susiduria su poetėmis, kurios Vokietijoje bobulytėms uodegas šluosto.“
Rašytoja dirba bibliotekininke Veliuonoje
V.Šoblinskaitė yra 15 knygų autorė: ji parašė 9 poezijos ir 6 prozos knygas, taip pat sukūrė 6 pjeses vaikams, išvertė 13 romanų iš vokiečių, lenkų ir rusų kalbų.
Rašytoja – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Salomėjos Nėries, Juozo Paukštelio literatūros premijų laureatė.
Šiais metais su broliu Valdemaru Šoblinsku išleido knygą apie savo tėvą – žymų kalbininką Adomą Šoblinską.
1999 metais įsikūrė Veliuonoje, kur jau porą metų dirba bibliotekininke.
V.Šoblinskaitės vyras Gasparas Aleksa – gydytojas ir rašytojas.
Poezija – ne tik graži
Dalia Satkauskytė
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja
„Poezijos vertomis temomis dažnai laikoma tai, kas gražu ir kas yra anapus kasdienybės, – meilė, taip pat ir meilė Tėvynei, gamtos grožis, svarstymai apie gyvenimo prasmę, dar sutaurinta mirtis. Tai – romantizmo palikimas, kurio pačioje poezijoje jau seniai bandoma atsikratyti.
Iki romantizmo ir po jo poezijoje, taip pat ir lietuvių, buvo visko – ir šūdvabalis apdainuotas (Kristijonas Donelaitis), ir įsivaizduojamas irstantis mylimosios kūnas (Charles’is Baudelaire’as), ir aprašyta dėvėtų drabužių parduotuvė (Nijolė Miliauskaitė).
Atrodo, kad poezijos temų ir vaizdinių spektras toks pat platus, kaip ir gyvenimas.
Tačiau kartkartėmis pasirodo, kad vis dėlto kai kurios temos lyg ir likdavo anapus poezijos.
Violeta Šoblinskaitė savo knygoje klausia, koks pasaulis atsiveria žmogui, slaugančiam senukus Vokietijoje, ką reiškia pasijusti kitu, kitokiu, tarsi žemesnės rūšies žmogumi iš Rytų Europos.
Tai nėra graži poezija, bet poezija ir neturi tokia būti. Svarbiau, kad ji geba paklausti, ką vienokia ar kitoka situacija mums pasako apie žmogų.“
