Rimo Buroko golgota: nepalankus nuo mokyklos suolo

Eilėraštyje įamžintas 1979-ųjų gruodis poetui Rimui Burokui, kuriam šių metų balandžio 21 d. būtų suėję 65-eri, buvo lemtingas. 1972 m. vasarą prasidėjęs persekiojimas 1979 m. gruodžio 10 d. baigėsi areštu ir įkalinimu „už sistemingą valkatavimą“.

Raimundas (Rimas) Burokas Lukiškių kalėjime. 1979 m. gruodžio 10 d. LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 103-3.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Raimundas (Rimas) Burokas Lukiškių kalėjime. 1979 m. gruodžio 10 d. LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 103-3.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Rimas Burokas, Silvija Vilytė, Gediminas Vilys. Vilnius, apie 1975–1979 m.<br>Asmeninio S.Kurienės archyvo nuotr..
Rimas Burokas, Silvija Vilytė, Gediminas Vilys. Vilnius, apie 1975–1979 m.<br>Asmeninio S.Kurienės archyvo nuotr..
Vienas paskutinių Rimo Buroko eilėraščių rankraščių – iš Pataisos reikalų valdybos respublikinės ligoninės gimimo dienos proga Ašarai Bendinskaitei-Žukauskienei rašytas atvirukas. 1980 m. liepos 24 d.<br>Asmeninio S.Kurienės archyvo nuotr.
Vienas paskutinių Rimo Buroko eilėraščių rankraščių – iš Pataisos reikalų valdybos respublikinės ligoninės gimimo dienos proga Ašarai Bendinskaitei-Žukauskienei rašytas atvirukas. 1980 m. liepos 24 d.<br>Asmeninio S.Kurienės archyvo nuotr.
Su draugais.<br>V.Balčyčio nuotr.
Su draugais.<br>V.Balčyčio nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė.1978 m.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė.1978 m.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Kalėjimas Nr.1.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Kalėjimas Nr.1.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė. Vilnius. [1978 m.]<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė. Vilnius. [1978 m.]<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas (pirmoje eilėje dešinėje).<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas (pirmoje eilėje dešinėje).<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Vilniaus m. Vidaus reikalų skyriaus nutarimas skirti R.Burokui kardomąją priemonę suėmimą.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Vilniaus m. Vidaus reikalų skyriaus nutarimas skirti R.Burokui kardomąją priemonę suėmimą.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė.[1975-1979 m.]<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė.[1975-1979 m.]<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Paskutiniai įra<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Paskutiniai įra<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas Vilniuje 1978 m.<br>V.Balčyčio nuotr.
R.Burokas Vilniuje 1978 m.<br>V.Balčyčio nuotr.
R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Su draugais.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Su draugais.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas. Vilnius. 1977 m.<br>V.Balčyčio nuotr.
R.Burokas. Vilnius. 1977 m.<br>V.Balčyčio nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Burokas ir S.Vilytė-Burokienė.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Dokumentas.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Dokumentas.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies teismo nuosprendis nuteisti R.Buroką pagal Lietuvos SSR Baudžiamojo kodekso 240 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu. 1980 m. vasario 27 d.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies teismo nuosprendis nuteisti R.Buroką pagal Lietuvos SSR Baudžiamojo kodekso 240 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu. 1980 m. vasario 27 d.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Vienas paskutinių R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Vienas paskutinių R.Buroko eilėraštis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Pirmosios R.Buroko eilėraščių knyga.
Pirmosios R.Buroko eilėraščių knyga.
1988 m. Pirmoji oficiali R.Buroko eilėraščių publikacija.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
1988 m. Pirmoji oficiali R.Buroko eilėraščių publikacija.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko kalinio asmens bylos viršelis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
R.Buroko kalinio asmens bylos viršelis.<br>Ypatingojo archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (24)

Povilas Girdenis („Literatūra ir menas“, 2018 04 20 nr. 3656)

May 2, 2018, 2:11 PM, atnaujinta May 5, 2018, 2:46 PM

Eilėraštyje įamžintas 1979-ųjų gruodis poetui Rimui Burokui, kuriam šių metų balandžio 21 d. būtų suėję 65-eri, buvo lemtingas. 1972 m. vasarą prasidėjęs persekiojimas 1979 m. gruodžio 10 d. baigėsi areštu ir įkalinimu „už sistemingą valkatavimą“.

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. Kauno įvykių represinės struktūros pradėjo sovietinį gyvenimo būdą ignoravusio jaunimo puolimą „visu frontu“. Pagrindiniu taikiniu tapo „vakarų kultūrai keliaklupsčiavę“, spalvingus drabužius vilkėję ilgaplaukiai hipių sekėjai.

KGB Alytaus rajono poskyrio 1972–1973 m. ata­skaitose atsiranda pranešimų, kad „pagrindiniu hipių mėgdžiotoju“ Alytaus mieste laikomas buvęs 2-osios vidurinės mokyklos moksleivis Raimundas (1) Burokas, kuriam dėl neigiamų pažymių neleista laikyti baigiamųjų egzaminų. Saugumiečiai nurodė, kad jaunuolis save laiko nuskriaustu poetu ir kad jo atžvilgiu vykdytos profilaktinės priemonės rezultatų nedavė.

Vadinamosios profilaktinės priemonės dažniausiai vykdavo labai paprastai: saugumo darbuotojai apsilankydavo darbovietėse, mokymo įstaigose arba išsikviesdavo antisovietine veikla įtariamus ar „neteisingą“ pilietinę poziciją deklaruojančius asmenis ir išdėstydavo, kokių priemonių bus imtasi, jeigu jie neatsisakys priešiškos veiklos ar nepakeis pažiūrų.

Daugelis po tokių pokalbių, kaip rašoma saugumiečių pranešimuose, tinkamai įvertindavo savo ydingą elgesį, nuoširdžiai pripažindavo padarytas klaidas, kategoriškai atsisakydavo „klaidingų“ pažiūrų, apgailestaudami pasižadėdavo ateityje elgtis „teisingai“.

Saugumiečių grasinimai į literatūrą pasinėrusio jaunuolio nė kiek neišgąsdino, R. Burokas ne tik neatsisakė savo pažiūrų, bet ir pradėjo „burti aplink save bendraminčius“. (2)

„Bermudų trikampyje“

Po „komandiruotės“ psichiatrijos ligoninėje, įprastos jaunuoliams, vengusiems karinės tarnybos sovietų armijoje, paklajojęs po įvairius SSRS miestus, apie 1974–1975 m. Rimas Burokas atvyko į Vilnių ir įsiliejo į bohemišką sostinės gyvenimą „Bermudų trikampiu“ vadintoje, trijų populiarių užeigų – „Vaiva“, „Žibutė“ ir „Žuvėdra“ – ribotoje teritorijoje ir greitai įgijo autoritetą tarp tuomečio neformalaus jaunimo.

Amžininkų teigimu, Rimas buvo viena ryškiausių „Bermudų trikampio“ asmenybių, daugelio gerbiamas žmogus legenda, kurį norėjo mėgdžioti ne vienas sostinės jaunuolis. Suprantama, kad sovietinių gyvenimo normų nepaisiusio poeto klajūno populiarumas turėjo kelti susirūpinimą komunistinės moralės sergėtojams ir represinių struktūrų pareigūnams.

Nei rašytose eilėse, nei bohemiškose diskusijose nereiškusio nepasitenkinimo egzistavusia santvarka, jo neturėjo kuo apkaltinti agentų pranešimus gaudavę saugumiečiai. Juolab kad vengdamas karinės tarnybos Rimas jau buvo „gydęsis“ ten, kur KGB uždarydavo „klaidingas“ pažiūras deklaravusius asmenis.

Romantiškas laisvūno gyvenimas turėjo ir skaudžiąją pusę. 1977 m. vasarą atleistas iš pakuotojo pareigų Respublikinėje knygų bazėje R. Burokas kitur įsidarbinti nebegalėjo. Jo buvusios žmonos teigimu, susidarė absurdiškai tragiškas uždaras ratas: norint susirasti darbą, buvo reikalingi gyvenamosios vietos registraciją liudiję dokumentai, o registruojant gyvenamąją vietą, buvo privaloma pateikti pažymą iš darbovietės.

Sunku pasakyti, ar prie šios situacijos prisidėjo milicija ir saugumas, tačiau padėtis kasdien darėsi beviltiškesnė. Ilgiau kaip mėnesį nedirbusiam, neturėjusiam nuolatinės gyvenamosios vietos žmogui grėsė baudžiamoji atsakomybė.

„Mano milicija saugo mane...“

Komunistiniu dainiumi virtusio talentingo futuristo Vladimiro Majakovskio žodžiai apie budrią, saugančią miliciją daugeliui Sovietų Sąjungos gyventojų kėlė juoką. Mentais, faraonais, šunimis, stribais ir kitokiais niekinamais žodžiais ne tik nusikalstamo pasaulio atstovų vadinti socialistinės visuomenės sargai garsėjo savivaliavimu, kyšininkavimu, girtavimu ir plėšikavimu.

Nors po J. Stalino mirties kankinimai buvo oficialiai uždrausti, retas į milicijos nagus pakliuvęs pilietis išvengdavo profesionalių, skaudžių, smurto žymių nepaliekančių smūgių ir kitų pažeminimų.

Kalbant tuomete leksika, „visuomenei naudingo darbo piktybiškai vengęs“ R. Burokas milicijos pareigūnų buvo sulaikytas ir dėl parazitinio egzistavimo įspėtas keturis kartus. Naivu negausiai išlikusiuose dokumentuose ieškoti fizinio smurto ar kitokių pažeminimų įrodymų, tačiau dar naiviau manyti, kad pareigūnai su ilgaplaukiu valkata bendravo laikydamiesi tarnybinės etikos ir padorumo normų.

Nežinia, kiek kartų Rimas buvo išvadintas „niekšu“, „parazitu“, „padugne“, girdėjo pakeltu tonu tartas frazes „jeigu būtų mano valia – tokius kaip tu šaudyčiau be teismo“ ar „žmonės lieja prakaitą gamyklose ir kolūkiuose, o tokios utėlės kaip tu šlaistosi gatvėse ir daro gėdą mūsų darbininkiškai valstybei“.

Penktas sulaikymas baigėsi įkalinimu Lukiškių kalėjime.

Paskutinis šiaudas

R. Buroko kalinio asmens byloje esantys sunkiai įskaitomi kalėjimo medikų įrašai teigia, kad 1979 m. gruodžio 24 d. suimtasis „savarankiškai atėjo į [gydytojų] kabinetą“ ir pranešė, kad devynias paras nevalgo, kadangi organizmas nepriima maisto. Gruodžio 25-osios įrašas dar įdomesnis: „Prašo pervesti į bend­rą kamerą, tvirtina, kad valgys.“ (3)

Gerokai lengviau būtų suprasti atvirkštinį prašymą pervesti iš bendros kameros į vienutę, nes nesunku įsivaizduoti, kad nuosprendžio, kalbant to meto žargonu, „už bangladešą“ laukusiam fiziškai išsekusiam vyriškiui neturėjo būti paprasta kalėti vienoje kameroje su kriminaliniais nusikaltėliais.

Kodėl R. Burokas badavo reikalaudamas pervesti jį į bendrą kamerą, kas jam buvo daroma vienutėje, ar jis buvo kankinamas – šiandien atsakyti nebeįmanoma. Vėlesni dokumentai byloja, kad pačioje 1980 m. pradžioje „kilus abejonėms dėl Buroko psichinio pilnavertiškumo ir pakaltinamumo“ tardytojai skyrė psichiatrinę ekspertizę.

Gydytojų užfiksuoti keli pirmomis kalinimo savaitėmis įvykę bandymai žudytis ar inscenizuoti savižudybę, matyt, buvo paskutinis šiaudas, už kurio griebtasi, siekiant būti pripažintam nepakaltinamu.

„Vidaus organai ir centrinė nervų sistema be liguistų pakitimų, – rašoma teismo psichiatrinės ekspertizės akte, – tiriamasis aiškioje sąmonėje, teisingai orientuotas savyje, laike, vietoje ir situacijoje.“

Toliau pažymėta, kad „žodynas labai turtingas, vartoja daug tarptautinių žodžių, apie visus žmones, net ir tuos, kuriuos kaltina dėl savo nesėkmių, kalba gražiai, pagarbiai, charakterizuodamas juos tik iš geros pusės. Kalboje nevartoja jokių žargoninių išsireiškimų, dažnai įterpia aforizmus, klasikų citatas. Kalba moduliuotu balsu.

Mąstymas normalaus tempo, nuoseklus. Jokios mąstymo patologijos nekonstatuojama. Sprendimai, išvados teisingi, logiški. Kliedėjimo idėjų, haliucinacijų nėra“. Ekspertizės aktas patvirtina, kad R. Burokas tikėjosi būti pripažintas nepakaltinamu ir išvengti laisvės atėmimo: „Nenorėtų būti nuteistas ir patekti į koloniją, norėtų geriau važiuoti į ligoninę pasigydyti, nes yra išsekęs, išvargęs.

Galvoja, kad pabuvęs tarp kriminalinių nusikaltėlių, niekada nebus koks buvęs. Tada jau sutinka su tuo, kad jis yra narkomanas, nors šiaip šitą stengiasi paneigti.“ Prieštaringai skamba kai kurios psichiatrų išvados: „Dėmesys nepakenktas. Atmintis gera. Intelektas aukštas“ ir „interesų ratas susiaurėjęs“.

O sentencija, kad „domėjimasis literatūra ir literatūrinė kūryba skirta išoriniam efektui, dėmesio į save atkreipimui“ galėtų pretenduoti į auksinių minčių fondą.

Galutinis ekspertizę atlikusių psichiatrų verdiktas „Burokas psichine liga neserga. (...) Nusikaltimo padarymo metu jis buvo pakaltinamas. Pagal dabartinę savo psichinės sveikatos būklę jis gali stoti prieš teismą ir tardymą“ (4) poetui buvo pražūtingas.

„Nesidžiaukite, kad mažai gavo, jis vis tiek iš ten neišeis“

1980 m. vasario 27 d. teismo nuosprendžiu R. Burokas buvo pripažintas kaltu ir už tai, kad „būdamas fiziškai sveikas, nuo 1977 metų niekur nedirbo, valkatavo (...). Valkataudamas apie save surinkdavo jaunuolius, kuriuos patraukdavo į valkatavimo gyvenimo būdą“, ne kartą buvo sulaikytas ir įspėtas „pasižadėdavo dirbti, tačiau savo pažado neįvykdė“, nuteistas vienerių metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir skiriant priverstinį gydymą nuo narkomanijos (5).

Teismo proceso liudininkų tvirtinimu, išeinant iš teismo salės, netoliese stovėjęs milicininkas pro dantis iškošė: „Nesidžiaukite, kad mažai gavo, jis vis tiek iš ten neišeis.“

1980 m. kovo pabaigoje R. Burokas buvo atvežtas į Pravieniškių pataisos darbų koloniją. Apie ten būtą laiką išliko vienas sakinys: „Būdamas kolonijoje užsiėmė kūryba, bet blogai adaptavosi tarp kitų kalinių, aplinka jį veikė slegiančiai, dėl ko apimtas depresijos bandė žudytis.“ (6)

Neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, dėl kokių priežasčių R. Burokas save žalojo ir pirmomis 1980 m. birželio dienomis buvo atvežtas į Lukiškių kalėjime veikusią Pataisos reikalų valdybos ligoninę su gilia pjautine kairės rankos dilbio žaizda. Vėlesni medikų įrašai leidžia teigti, jog paskui jis darė viską, kad į Pravieniškes nebūtų grąžintas.

Anot ne vieno amžininko prisiminimų, teismo laukdavę sovietiniai kaliniai vienas kitam dažniausiai linkėdavo trumpesnio bausmės atlikimo laiko ir griežtesnio režimo. Atrodytų keista, tačiau sustiprinto ir griežto režimo įkalinimo įstaigose, kur nebe pirmą kartą atlikinėjusių bausmes kriminalinio pasaulio autoritetų iniciatyva galiojo nerašytos tarpusavio santykių taisyklės, griežtai draudusios nepagrįstą smurtą bei patyčias, gyvenimo sąlygos buvo žmoniškesnės negu bendrojo režimo zonose, kur siautė nuožmi pirmą kartą teistų stipresniųjų savivalė ir galiojo kumščio teisė.

Tikėtina, kad kolonijoje poetas galėjo patirti ne tik už plėšikavimą, chuliganizmą, muštynes, vagystes kalintų būsimų nusikaltėlių profesionalų, bet ir į sovietinių ideologų propaguotą klasinę neapykantą panašų jausmą inteligentijai bei visiems labiau išprususiems jautusių mažaraščių prižiūrėtojų psichologinį ar net fizinį smurtą.

Kelti prieš save ranką galėjo pastūmėti ir laisvę mylėjusiam R. Burokui visiškai nepriimtinas įkalinimo įstaigos režimas: nuolatinės rikiuotės, absurdiški žygiavimai, priverstiniai, neretai akivaizdžiai beprasmiai fiziniai darbai ir t. t. „Nesidžiaukite, kad mažai gavo, jis vis tiek iš ten neišeis“, – teismo salėje ištaręs milicininkas puikiai žinojo, ką kalba.

Mirtis

Sveikstantis po rankos operacijos R. Burokas dėl bandymo žudytis 1980 m. birželio 13 d. iš chirurginio skyriaus buvo perkeltas į psichoneurologijos skyrių, apie mėnesį stebėtas chirurgų ir psichiatrų. Medikų įrašuose neužfiksuota jokių rimtesnių negalavimų, išskyrus vangumą, apatiją ir negebėjimą tinkamai adaptuotis.

Situacija pablogėjo liepos pabaigoje: 26 d. R. Burokas „išgėrė didelį kiekį tablečių, gydytoją iškvietė kiti kaliniai, išplautas skrandis“, 27 d. „paėmė rankšluostį, bandė pasikarti“.

Keistai ir šiurpiai atrodo liepos 31 d. ir rugpjūčio 4 d. įrašai, nes paskutinę liepos dieną nėra jokių užuominų apie plaučių ar kvėpavimo takų ligų požymius, akcentuotos beveik vien psichologinės problemos, nurodyta, kad bendra būk­lė pagerėjo (vėliau ties žodžiu „pagerėjo“ įterptas žodis „santykinai“), rašoma, kad ligonis ateityje žada elgtis teisingai. Praėjus kelioms dienoms, rugpjūčio 4 d. „būklė stipriai pablogėjo, atsirado kosulys, sunkus kvėpavimas ir skausmai krūtinės ląstoje“ (7). Vėlesni įrašai byloja apie nuolatinį būklės blogėjimą.

Ir vėl galima tik spėlioti, kodėl gana intensyviai stebėto ligonio būklė per kelias dienas staiga pradėjo blogėti, kodėl tarsi iš niekur prasidėjo nepagydoma dvipusė pneumonija, plaučių tinimas, trečio laipsnio plaučių ir širdies nepakankamumas, nuo kurio dvidešimt septynerių metų R. Burokas 1980 m. rugpjūčio 10 d. mirė, iki bausmės pabaigos likus mažiau nei trims mėnesiams.

Gali būti, kad gyjančią rankos žaizdą ir psichikos būklę stebėję gydytojai pasielgė aplaidžiai ir paprasčiausiai nepastebėjo prasidėjusio plaučių uždegimo, gali būti, kad mirtinos ligos eiga iš tiesų buvo beviltiškai žaibiška. Negalima atmesti versijos, teigiančios, kad norėdamas pratęsti savo buvimo ligoninėje laiką, Rimas galėjo sau dirbtinai sukelti mirtiną ligą, įkvėpdamas į plaučius cukraus pudros (8). Tuomečiai kaliniai praktikavo tokį žalojimosi būdą.

Būsimoji karta nusprendė

Pirmieji poeto kūrybos „kritikai“ – Naujosios Vilnios psichiatrai – tvirtino, kad jo eilėraščiai „gana paviršutiniški, įmantroki“, bet taip pat profesionaliai, „mediciniškai“ pripažino, kad eilėraščiuose „nesimato jokios mąstymo patologijos“. Per pokalbius su psichiatrais R. Burokas yra pasakęs, kad „būsimosios kartos pareiga yra nuspręsti, ar jis poetas, ar valkata ir tinginys“.

Sunkiai skynėsi kelią skaitytojų link politiniu požiūriu visiškai nekaltas literatūrinis palikimas. Skandalu pasibaigė šviesaus atminimo Roberto Danio bandymas apie 1981–1982 m. įtraukti į jaunųjų literatų kūrybos almanachą kelis Rimo tekstus.

Pirmoji neoficiali publikacija pasirodė tik 1988 m. antrame savilaidinio kultūros mėnraščio „Sietynas“ numeryje, oficialiai keli eilėraščiai pirmą kartą paskelbti 1989 m. pradžioje žurnale „Jaunimo gretos“ šio žurnalo kultūros skyriaus vedėjo Valdo Daškevičiaus iniciatyva.

Deja, nebuvo lemta išsipildyti lyriškai ir kiek šelmiškai R. Buroko svajonei-pranašystei:

Mirsiu pražilęs ir girtas 
Lapkričio rytą Paryžiuj...
Parke kuždėdamas, Silva,
Ja polučil (9) Grand Prix

Šaltiniai ir nuorodos:

1 Oficialiuose dokumentuose R. Buroko vardas – Raimundas, tačiau artimieji ir jis pats save visuomet vadino Rimu.

2 LYA, f. K-11, ap. 1, b. 156, l. 12, 31; b. 157, l. 10.

3 LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 49–50.

4 LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 20–25.

5 LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 7–8.

6 LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 94.

7 LYA, f. V-145/40, ap. 1, b. 1263, l. 79–82.

8 Leokadija Sušinskaitė. „Rudens ir liūdesio poetas“, www.tekstai.lt/­index.php/tekstai-apie-tekstus/96-b/2036-leokadija-susinskaite-rudens-ir-liudesio-poetas-apie-rima-buroka

9 Rus. „aš gavau“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.