Juozo Erlicko tyrimas: tiesa ar netiesa, kad gegužis seniai priklauso žaliesiems?

Kaip čia yra

J.Erlickui neduoda ramybės klausimas, ar gegužis seniai priklauso žaliesiems.<br>V.Jurkūno piešinys.
J.Erlickui neduoda ramybės klausimas, ar gegužis seniai priklauso žaliesiems.<br>V.Jurkūno piešinys.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (4)

„Lietuvos rytas“

2018-05-07 08:10

1.

– Kur esam? – klausė Būkas.

– Ten pat, – atsakė Bukelis. – Aš eisiu į priekį tik tuomet, kai visai nebepaeisiu.

– O man visąlaik trukdo pasąmonė, – skundėsi Būkas. – Vis gundo: prisėsk... išgerk...

– Taip ir daryk, – mokė Bukelis.

– Žmona ima rėkt.

– Tai tau žmona trukdo, – išaiškino draugas.

Būkui atlėgo širdis, bet vis tiek jis dūsavo:

– Man ir sąmonė trukdo... Vos tik rytais nubundu, tuoj suprantu, kad egzistuoju. Ir taip nyku tampa...

– Je, – pritarė Bukelis. – Be sąmonės būtų lengviau.

– Egzistuoti išvis sunku, – sakė Būkas. – Va, jei gyventum...

Plentu pralėkė trys limuzinai, ir aukso dulkės apklojo laukiančius šalikelėj...

– Man ir gamta trukdo, – prisipažino Būkas. – Viskas atrodytų geriau be gamtos.

– Gamta galėtų likti, jei būtų sutvarkyta, – įžvelgė Bukelis. – Dangus gi nuolat varva. Seniau taip nebūdavo.

– Dievas budėjo danguj. Angelai... Dabar visi išsilakstė...

Abu nuščiuvo. Šešėlis šmėstelėjo kaip atodūsis...

– Saulės man irgi nereik, – tarė Būkas.

– Naktim galėtų ir pabūt kur dangaus kertėj, – siūlė Bukelis. – Turtingose Šiaurės šalyse jau seniai taip yr...

– Bet pas mus išlenda, lyg norėdama pasijuokt iš žmogaus – tik dieną, kuomet ir šiaip šviesu.

– Kai pripranti gyventi patamsiais, atrodo, kad taip ir turi būt, – guodė Bukelis. – Man išvis geriau mėnesiena.

– Mėnesiena trukdo miegoti, – prieštaravo Būkas. – Mėnulis tai gali būti. Svarbu, kad nevėpsotų pro langus.

– O tu nedaryk po antklode.

Bet abu žinojo, kad nėr ką daugiau daryti. Nebuvo čia nei darbo, nei saviveiklos.

– O žvaigždės? – klausė Būkas.

– Daugelis seniai užgesusios. Tik jų šviesa tebesklinda.

– Tai kodėl, kai užgesinu lempas, mano troboj šviesa nesklinda? Kiek sutaupyčiau.

– Gal išlekia pro langus?

– Kažin. Langai lentom užkalti.

– Yra tokios juodosios skylės...

Būkas suprato, kur gyvenąs. Tapo ramiau.

2.

Po aštuonių jie vėl mąstė apie amžinąsias vertybes.

– Kai aš numirsiu... – pasvajojo Būkas. – Kažin ar apie mane rašys: skaudi netektis ištiko Lietuvos vartotojų šeimą... Eidamas aštuntą dešimt į parduotuvę, staiga prisiminęs, kad po aštuonių nebegaus, susmuko ir...

– Būtinai rašys, – ramino Bukelis. – Juk visam krašte tu vienintelis, niekad nebuvęs feisbuke.

– Aš ir banke nebuvęs, – gyrėsi Būkas. – Ir gyvenimo nematęs. Bet kam čia tas rūp...

– Amžininkai niekad neįvertina tų, kurie šitaip smarkiai atsilieka nuo laiko.

Susidrovėjęs Būkas tik ranka mojo.

– Nei aš stengiaus tiek atsilikti, nei ką... Taip išėjo.

– Ot tai talentas! Ot grynuolis!.. Jei tokių būtų daug – gyvenimas sustotų.

– Man tai patiktų stovintis gyvenimas. Tokiam aš gal ir gyventi mokėčiau...

– Kai visi gyvens labai gerai, gyvenimas tikrai sustos.

– O jeigu jie ir toliau gerins? – nerimavo Būkas.

– Žmonės to neleis. Išeis į gatves rėkdami: „Ką jūs darot? Nebeištversim! Gana!“

Abu tik atsiduso: kas tau žmonių klausys...

– Gerai, kad nors patys stovim, – pasidžiaugė Bukelis.

– Bet kai Skarbauckis supirks visą Lietuvos žemę... – krapštė barzdą Būkas. – Ant ko tada stovėsim?

– Ant grindų, – išaiškino Bukelis.

– Tai viskas gražyn...

Padangėm pralėkė trys naikintuvai, o ketvirtas, pats riebiausias, nutūpęs ant dirvono, bombų ieškojo. Pavasaris....

Kaip ten buvo

Dabar visi paisto, neva aš važiavęs į Maskvą ir prašęs, kad rusų caras nunuodytų Verygą...

Tai šmeižtas! Aš noriu, kad visi pasaulio žmonės gyventų ilgai ir laimingai.

Na, ne visi... Kai kurie tegyvena ilgai ir nelaimingai. Tai jiems būtų gera bausmė. Bet nuodyti! Eikit jūs...

Rusų carą suradau vienam iš Kremliaus rūsių, tarp kolbų ir mėgintuvėlių. Kaitino kažką ant spiritinės krosnelės... Bet važiavau su draugišku vizitu, tai ir kalbėjom draugiškai. O tokiam amžiuj kalbos visados nukrypsta į prarasta...

– Būdavo, paimu paną – ir patenkintas, – sakė caras. – O dabar tai nebejaudina. Todėl paėmiau Krymą.

– Lietuvos neimk, – įspėjau. – Dabar mes labai nepalankiai žiūrim į priekabiautojus.

– Na jau! – prunkštė anas. – Valstybės, į kurias niekas nežiūri, tuoj ima visaip maivytis, savo vardą garsint.

Negalėjau to paneigt, tai persakiau, ką iš kitų girdėjęs: puldinėti lyg ir galima, svarbu tik raudonos linijos neperžengt.

Caras net pyktelėjo:

– Ką čia prasimanot? Kodėl nuodyti žmones dujom yra blogiau, nei traiškyti juos tankais ar mėtyti bombas ant galvų?

– Gal kad dujas galim dujinėse viryklėse panaudot, o bombų kitur nepritaikysi...

– Kvaily! Ne gamtinėm dujom gi nuodijam.

– Tada nežinau, – skėsčiojau rankom. – Gal nunuodyti dujom per televizijas atrodo prasčiau, nei visaip išdraskyti bombom?

– Karai yra ne dėl grožio, – sakė caras.

– Tai dėl ko pats kariauji? – domėjaus.

– O dėl ko tu girtauji?

– O kad girtuoklis.

– O aš karuoklis, – prisipažino caras. – Karoholikas. Kartais pavyksta susivaldyti, bet viskas tuomet erzina. Slankioju kaip...

– Skarbauckis, žemę pardavęs, – linktelėjau.

– Labai sunku, – dūsavo anas. – Juolab kad žinai: išmestum porą bombelių, ir prašvistų pasaulis.

– Yra tokie anoniminių alkoholikų klubai, – tariau. – Girtuokliai sueina, šnekasi, kaip girtavę, ir jiems geriau. Galėtumėt ir jūs, karuokliai, šitaip. Ateitų Kimas, Bašaras... Dar mūsiškiai...

– Prisimenu Oleką... – nušvito caras. – Buvo didelis mėgėjas.

– Bet jau kelinti metai – nė bombos.

– Ot tai stebuklai!

– Ir tu nebe jauniklis, – priminiau. – Senatvėj prisisprogdint iki Sirijos graibymo...

Caras apsiverkė ir prisipažino:

– Pats matau, kad esu jau visai nusikariavęs. Tūnau visokiose užkaukazėse ir panašiose lindynėse. O juk svajojau apie londonusberlynus... Bet rimti lyderiai seniai privengia su manim kariaut.

Mandagiai nukreipiau kalbą į klimato permainas. O netyčiom paklausiau ir to, kas man visai nerūpėjo:

– Ar tai tu nunuodijai Skrypalių?

Caras kad stryktels.

– Ir tu toks pat kaip visi!

Bet kai dar išgėrėm, aprimęs tarė:

– Nei man tie skrypaliai rūp, nei aš mokėčiau taip mandrai nuodyt. Būčiau tik pats nugaravęs.

Išsitraukęs iš kelnių flakoną pakratė man prieš nosį.

– Va, mano mėgstamiausias. Senas sovietinis dichlofosas, skirtas vabalams, bet šįryt man pavyko subalansuot ir žmonėms. Purkšt – ir visi aukštielninki kaip tarakonai. Panaudosiu kada per viršūnių vakarienę.

Paaiškinau jam, kad negražu taip elgtis.

Bet kas iš to? Ar aš klausau, kai man kas aiškina? Pabaigėm butelį ir išėjau.

O jei galėčiau laisvoj Lietuvoj laisvai gert kada noriu – į Kremlių gal išvis nevažinėčiau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.