Būna siaubingų silpnumo akimirkų, kai norime, kad mūsų artimasis išnyktų, – pavyzdžiui, sūnus trokšta tėvo mirties, nes šis, anot Sigmundo Freudo, įkūnija socialinę prievartą, užkerta kelią jo savivalei, ankstyvam seksualiniam malonumui, malonumui naudotis šeimos turtais.
Ir atvirkščiai, tėvas, naktimis kankinamas klykiančio „mėsos gumulo“, ima geisti, kad jis išnyktų, ir tada jis vėl būtų laisvas.
Žinoma, retas kuris tėvas (ar vaikas) prisipažintų, kad tokių minčių būta, bet tai normalu – mes tikime savo melais, kai jie susiję su savisauga, o mūsų veidmainystė – vienas pagrindinių būdų prisitaikyti ir išlikti.
Ne pateisinti, bet suprasti – tokia mintis ateina į galvą, kai susiduriame su žiauriais, atrodytų, beprasmiškais nusikaltimais, išdavystėmis, kvailystėmis. Bet kai tėvai užtvatina savo mažamečius vaikus, dažniausiai apie jokį supratimą nekalbama – suveikia šventas dauginimosi instinktas.
Tokie tėvai nubaudžiami ne tik įstatymo, bet ir visuomenės, emocinio teismo. Tai yra prasikaltėlis baudžiamas ne tik už tai, ką padarė, bet ir kam padarė.
Kai vaikai nudaigoja tėvus – suveikia kiti argumentai, kažkoks bendražmogiškumas, abstraktus humanizmas ir panašiai.
Emocinis teismas šiuo atveju kur kas atlaidesnis. Skamba komiškai, bet tai populiariųjų lygių teisių pažeidimas – vaiką nužudęs tėvas baudžiamas (ar bent jau smerkiamas) kur kas rūsčiau nei atvirkščiai.
Skirtumas? Tik emocinis. Gyvybės vertė neturėtų būti matuojama amžiumi. O jeigu taip, vadinasi, senukams iš tiesų nėra vietos šiame pasaulyje.
JAV beveik trečdalis vaikų užauga šeimose be tėvo (24 milijonai auga be biologinio tėvo – tai vienas vaikas iš trijų).
Tiesa, jie turi daug supermenų (Žmogus Voras, Geležinis Žmogus ir t.t.), kurie pavaduoja tėvą. Lietuvoje irgi, ko gero, panaši situacija, nors tikslios statistikos nežinau, o mūsų didvyriai miega kapuose arba kampuose.
Akivaizdu, jog vakarietiška visuomenė jau mažiau spaudžia tėvą būti su šeima, o skyrybų skaičius liudija, kad kažkas negerai tradicinei šeimai, kad gal tai nenatūrali būsena, primesta galinčiam ir norinčiam rinktis asmeniui.
Ilgai man buvo mįslė, kodėl tėvas vaikystėje manęs tarsi nematė, o kai mane pradėjo spausdinti, staiga „praregėjo“, išdidžiai rodė kaimynams iškarpas ir panašiai.
Devintame Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ skyriuje yra atsakymo variantas. Anot Stiveno Dedalo, tėvo su sūnumi (kaip ir sūnaus su tėvu) nesieja joks prigimtinis ryšys, tai iš kur gali atsirasti tėvo meilė vaikui?
Iš esmės tėvystė – tik teisinė fikcija. Tik visuomenės tėvui primestas socialinis vaidmuo. (Pavyzdžiui, tėvystės atostogos, mėginimas tėvą paversti motina, – vienas naujausių ir žiauriausių kankinimo būdų.) Ką gi, šlakelis kūno skysčių... Tai beveik tas pat, kaip lyžtelėti pašto ženklą, – toks tėvo ir vaiko fiziologinis ryšys. Malonumas vaiko gaminimo metu didesnis, bet esmė ta pati.
Todėl šis ryšys gali būti išugdomas arba tėvas turi gauti iš to naudos – vaikas išsaugos tėvo vardą, eis jo pėdomis, bus žvejybos ir verslo partneris, pateisins lūkesčius ir kitokį sentimentalų šlamštą.
Drama kyla, kai vaikui tos tėvo pėdos pasirodo kokčios. Neretai garsaus tėvo vaikai žaloja save ir kitus ar galiausiai nusižudo, taip simboliškai nužudydami tėvą. Taigi tėvo ir vaiko meilės, tiksliau niekam tikusių santykių, problema kur kas sudėtingesnė, nei atrodo gėlytėmis ir balionais aplipusiai visuomenės daliai.
Tėvas dažnai net nesupranta, kodėl jis su vaikais elgiasi kaip stuobrys, jį kankina iracionali kaltė, ir kas nors jam turėtų pasakyti, kad egzistencinė įtampa, kuri tvyro tarp tėvo ir vaiko, nėra iškrypimas, atvirkščiai, tai normalu, tai labai žmogiška ir kartais sunkiai įveikiama. Deja, niekas jam to nepasako.
Todėl tėvas, net būdamas su šeima, elgiasi kaip silpnaprotis, smurtauja, girtauja, užsiima viskuo, išskyrus meilę vaikams. Nes jis nežino, kad yra reikalingas ne dėl meilės, o dėl priežiūros, kontrolės, saugumo. Nes, anot J. Joyce’o, tėvas – viso labo teisinė fikcija.
