Paryžiuje Dariaus Kuolio dukra išdavė filosofiją, bet įkūrė leidyklą

Naujos leidyklos „Odilė“ įkūrėja Bartė Kuolytė (26 m.) įsidėmėjo rašytojo ir artimo draugo Valdo Papievio patarimą: „Filosofiją studijuoti reikia ne Paryžiaus universitete, o Senos krantinėje.“ Mergina drįso mesti filosofijos studijas, bet nudrožė ne į krantinę, o į solidaus amžiaus ekscentriškos damos butą Paryžiaus centre ir atsidūrė modernių menininkų apsuptyje.

 Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paryžiuje su rašytoju Valdu Papieviu (kairėje) ir tėvu Dariumi Kuoliu.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Paryžiuje su rašytoju Valdu Papieviu (kairėje) ir tėvu Dariumi Kuoliu.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
  Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
  Bartė Kuolytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jun 9, 2018, 10:45 AM, atnaujinta Jun 9, 2018, 10:56 AM

Bartės tėvas Darius Kuolys – filologas ir politikas, motina Nijolė Daujotytė – profesionali leidėja. Tačiau apie juos ji kalba atsargiai. Jauna moteris prisipažįsta, kad visą gyvenimą dėl pavardės ją lydėjo išankstinis nusistatymas. Ir įprastai – klaidingas, rašo žurnalas „Stilius“.

– Kas ta Paryžiaus menininkų agentė, turėjusi tiek įtakos jūsų gyvenimo permainoms?

– Jos vardas Renate G.M. Pažintis su šia moterimi buvo lemtinga ir visiškai atsitiktinė. Nuo jos prasideda visa mano gyvenimo Paryžiuje istorija.

Likus kelioms savaitėms iki išvykimo studijuoti staiga man atsakė butą, kuriame turėjau gyventi. Per V.Papievio pažįstamus gavau kontaktus moters, kuriai parašiau trumpą laišką ir ji sutiko mane priimti, nors jai ir nebuvo jokio reikalo nuomoti savo namuose kambarį. Taigi pirmąjį vakarą Paryžiuje su lagaminu rankose pasibeldžiau į pačiame miesto centre esančio senovinio buto duris.

Susitikimas su šeimininke priminė filmą apie amžinai jaunus žmones! Duris atidarė 70 metų moteris žaižaruojančiomis, juodais dažais apvestomis akimis, raudonomis lūpomis, karė kirpimo šviesiais plaukais, juoda odine striuke ir bridžiais! Įspūdinga! Iš jos žvilgsnio supratau, kad apie mane to paties pasakyti negalima: buvau uždususi, suprakaitavusi, styrančiais dredais ir kelionėje suplyšusiomis kelnėmis. Abi kurį laiką stovėjome ištiktos suvokimo, į kokią avantiūrą įsivėlėme. Trauktis nebuvo kur. „Erasmus“ mainų programos reklaminis plakatas teigė: „Išeik iš komforto zonos.“ Pažintis su Renate mane privertė atpažinti ir atmesti savo išankstines nuostatas.

Greitai mano dėmesys nuo studijų universitete nukrypo į žmones ir menus.

Buvo sunku įsijausti į Descartes’o tekstus ir suabejoti išorinio pasaulio egzistavimu, kai už lango Paryžius, o gyveni pas Renate. Kartais ir universiteto nepasiekdavau, nes ji vis ką nors pasiūlydavo: „Gal šiandien vietoj filosofijos labiau norėtum į naujausios mados šou?“ Arba: „Žinai, šiandien muziejuje atidaroma originali paroda.“ Arba gundo: „Ar kada matei, kaip fotografuojami modeliai?“

Taip naujųjų amžių filosofija liko antrame plane. Vadinau tai „gyvenimo studijomis“.

Renate supantys įvairių sričių menininkai – dizaineriai, fotografai, iliustratoriai – vieni su kitais elgėsi kaip šeima. Pasidarydavo patys sau vakarėlius, nuoširdžiai kalbėdavosi ir linksminosi. Jie labai skyrėsi nuo tų žmonių, kurie vartojo jų sukurtus produktus.

Spalvingoji paryžietė leido man pažinti visai kitokį Paryžių, nes buvo viena pirmųjų kadaise naujos specialybės – meno agento – profesionalių.

– Kodėl ji įtraukė jus į tą kitą sferą?

– Renate labai stebėjosi, kad aš studijuoju filosofiją. Jos draugai irgi stebėjosi. Jie kūrė spalvų, formų, garsų pasaulį ir pardavinėjo turtingiesiems. Manasis pasirinkimas jiems atrodė tikra keistenybė. O man – jų.

Nuo pirmos dienos Paryžiuje mane šokiravo didžiulis perteklius – maisto, drabužių, ko tik nori.

Miestas atrodė kaip nuolat besikeičiančių vitrinų labirintas. O po tomis vitrinomis gatvėse miega šimtai benamių. Mados pasaulyje dirbantys menininkai man atrodė kaip sapnų fabriko darbuotojai, palaikantys tokią visuomenės būklę. Norėjau protestuoti.

Monmartro širdyje atradau audinių atraižų parduotuvę „Coupons De Saint Pierre“ (beje, kilo įtarimas, kad iš tų audinių pasiūta visa vieno lietuvių dizainerio kolekcija) ir nusprendžiau rengtis kaip senovės graikai – chitonais. Kitaip sakant, vaikščiojau apsivyniojusi trijų metrų ilgio medžiaga už penkis eurus.

Tik nemanau, kad kas nors tai suprato kaip protesto formą. Žmonės buvo sužavėti ir klausinėjo, kaip tokios suknelės pasiūtos. Ypač mados renginiuose. Gavau netgi darbo pasiūlymų.

Tai, kas prasidėjo kaip noras pasišaipyti iš aukštuomenės, baigėsi tuo, kad susižavėjau spalvomis, raštais, audiniais, mados istorija ir apleidau filosofijos studijas.

– Kodėl jūs ėjote studijuoti šio dalyko?

– Filosofija žmogui parodo, kad jis gali mąstyti kitaip. Atsineši mąstymo klišę, o filosofija leidžia suvokti: esama daugybės būdų pažvelgti į tą patį reiškinį. Šių studijų esmė – įgyti mąstymo laisvę!

Kai po mokyklos namuose pasisakiau apie ketinimus stoti į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, mama bandė atsargiai atkalbinėti, nes buvo akivaizdu, kad tai nėra užsiėmimas, garantuojantis darbą. Filosofijos studijos – prabangos dalykas. Laimė, buvau antras, o ne pirmas vaikas šeimoje. Brolis Kernius – išskirtinių talentų pirmagimis, racionalus ir ambicingas. (Juokiasi.) Jis visada buvo rampų šviesoje, o man buvo lengviau – nejaučiau turinti kuo nors pasižymėti ir visada dariau tik tai, kas man įdomu, t.y. nepraktiška.

– Prisipažinsiu, kad šnipinėjau, ar jūs paveldėjote skvarbų savo giminės protą, nes universitete literatūrą man dėstė profesorė Viktorija Daujotytė, jūsų mamos sesuo, viena ryškiausių ir gabiausių literatūros vertintojų. O jūsų mama leidykloje sprendė, kokias lietuvių autorių knygas leisti.

– Ir ką mano giminės pasakė? – atsargiai pasiteiravo Bartė.

– Sakė, kad labai sunkiai pritapote prie bendraamžių ir vaikystėje net neturėjote draugų. O kai pirmą sykį buvote nuvesta į darželį, grįžote labai sutrikusi ir klausėte, kodėl mergaitės aprengtos labai keistai – kaip barbės.

– Mudu su broliu augome gana izoliuoti nuo kitų vaikų: keturių butų name bendraamžių nebuvo, darželyje lankydavomės retai ir už kiekvieną pabuvimą ten mama turėdavo su mumis atsiskaityti saldainiais. Ji versdavo ir redaguodavo knygas namuose, todėl turėjome prabangą likti su ja ir veikti, ką tik susigalvodavome.

Vis dėlto toks auklėjimas tikrai nepadėjo pritapti mokykloje. Tam daug įtakos turėjo ir Rita Kavolienė – dailininkė, sociologo, kultūrologo Vytauto Kavolio žmona. Nežinau, kiek siuntinių ji kasmet išsiųsdavo į Lietuvą savo draugų vaikams. Iš dalies jaučiuosi užaugusi Amerikoje – tarp gausybės amerikietiškų knygų, žurnalų, drabužių ir žaislų. Ikimokyklinis amžius buvo pats nuostabiausias ir, manau, svarbiausias laikotarpis. Už jį esu labai dėkinga ir kartu graužia sąžinė matant, kaip auga didelė dalis vaikų Lietuvoje.

Namuose dažni svečiai buvo tėvų draugai – menininkai, intelektualai, politikai, „Santaros-Šviesos“ žmonės. Iš diskusijų ir pokalbių mūsų su broliu niekas neišprašydavo į kitą kambarį arba jiems tiesiog nepavykdavo. Jautėmės, kad mus traktuoja rimtai, ir buvome labai reikšmingi. Gal kam nors tai atrodytų blogas auklėjimas arba auklėjimo nebuvimas, bet aš manau, kad tai padėjo formuoti kritinį mąstymą ir pagarbą. Sau ir kitiems.

Galimas dalykas, kad nuolatinis buvimas tarp suaugusių kritiškai ir laisvai mąstančių žmonių ir pastūmėjo rinktis filosofiją.

– Kuo skyrėsi filosofijos studijos Vilniuje ir Paryžiuje?

– Į Prancūziją pagal mainų programą išvykau trečiame kurse. Palyginti su Vilniaus universitetu, Paryžiuje studijuoti buvo lengva. Studentui per semestrą reikia parašyti vos vieną darbą ir atsakyti į du klausimus raštu. Be to, universitetas labiau prisitaikęs prie dirbančių žmonių poreikių.

Dėstytojai ten dirba daugiau už studentus ir santykiai tarp jų yra labai akademiški. Nustebino tai, kad Vilniaus universiteto dėstytojai savo darbą atlieka daug teatrališkiau, emocingiau nei prancūzai – šie turbūt sau neleistų daug ko, kas yra normalu Lietuvoje. Studentai – taip pat. Buvo gražu pažiūrėti į jų kultūrą, bet visą laiką jaučiausi kaip įžūli rytų europietė – trūko aistros paryžiečių dėstytojų ir studentų elgesyje.

Trūko ir patirties. Dar studijuodama Lietuvoje ėmiau jausti, kad visos tos filosofinės teorijos man yra tik informacija, kurią privalu perprasti, ir žodžiai, kurie man nieko nereiškia, nes tai nėra mano išgyventa.

Tikėjausi, kad studijos užsienyje tai pakeis. Tačiau tai neišgelbėjo. Paryžiuje dėstė naujuosius laikus – Descartes’ą, Spinozą, Leibnizą, Berckeley, Hume’ą – subjektas, solipsizmas, skepticizmas! Sunku abejoti išoriniu pasauliu ir savo paties asmeniu, kai nei į vieną, nei į kitą dar net neįsižiūrėjai. Gali išmokti žongliruoti abstrakčiomis frazėmis, bet tavo gyvenimui jos neturi jokio poveikio.

– Kodėl neturi?

– Atsakymai į klausimus, kurių žmogus pats nebuvo iškėlęs, jam neturi reikšmės. Kad tokias studijas rinkausi, nė kiek nesigailiu: jos vertingos, tačiau reikėjo padaryti pertrauką. Kartą vakarojant prie Senos V.Papievis pasakė, kad filosofiją reikia studijuoti ne universitete, o ant upės kranto. Paryžiuje daugelis kritikavo mano studijas, bet kai jas nutraukiau, išsigando – ką ji dabar veiks?! Susiradau darbą.

– Ar jums buvo naudinga laisvesnio ir bohemiškesnio sluoksnio patirtis, kuri netikėtai užklupo Paryžiuje?

– Jei nebūčiau iš arti išvydusi to prabangaus pasaulio, gal jo man reikėtų labiau. Bet kai pamatai, nesunkiai suvoki, kad nieko ypatinga ten nėra. Ir tai suprasti labai sveika.

– Iš ko jūs gyvenote?

– Per draugus sužinojau, kad ieškoma pagalbininkė dar vyresnei moteriai, kurios bute reikia pernakvoti, kad jaustųsi saugi, jei kas nors atsitiktų. Rytą išvirti kavos ir balkone palesinti balandžius. Nuvežti vežimėliu į bažnyčią už kelių žingsnių, už kampo.

Tai buvo turtinga 90 metų guvaus proto prancūzė, iš išorės primenanti mūsų lietuviškas babytes. Jokio prancūziško prašmatnumo – netgi pabrėžtina askezė. Baigusi farmacijos studijas, bet niekada nedirbo. Juokdamasi prisipažino, kad per karą dingo jos atestatas, o ji labai apsidžiaugė ir tyčia jo neieškojo: kad niekas nesužinotų apie blogus jos pažymius!

– Ar ant jūsų kailio demonstruodavo prancūzišką aroganciją?

– Kartais būdavo aikštinga. Mėgdavo pasišaipyti. Ypač iš mano žalių dredų. Iki šiol stebiuosi, kad mane įdarbino. O gal kaip tik dėl to – kad būtų iš ko pasijuokti. Man tai buvo proga pasimokyti nuolankumo. Savo charakteriu madame labiau priminė lietuvę. Pakeliui į bažnyčią mėgdavo garsiai komentuoti praeivių išvaizdą, o aš vis stengdavausi išlaikyti nuo jų tokį atstumą, kad ištiesusi kojas madame negalėtų jiems įspirti. Nuobodu nebuvo.

Žavėjo savo tvarka: keldavosi anksti rytą, visada tie patys pusryčiai – kava ir duona su storu sviesto sluoksniu, o tada – prie knygų iki pat vakaro. Ji skaitė istorijos knygų seriją „Viena diena“: „Viena diena senovės Romoje“, „Viena diena senovės Egipte“. Kasdien vis kitame pasaulyje, nepalikdama savo krėslo.

Apskritai per tuos dvejus metus Paryžiuje sutikau ne vieną charizmatišką ir stiprią moterį – ne tik tarp prancūzių, bet ir tarp lietuvių. Ypač tarp lietuvių. Iš pirmo žvilgsnio jas galėjai palaikyti arogantiškomis, bet, manau, dažniau tai etiketė, klijuojama tiems, kurie pasitiki savimi ir tiki tuo, ką daro, nesirūpindami aplinkinių nuomone.

– Ar jums užteko prancūzų kalbos žinių, kad sugautumėte niuansus bendraudama su tikromis paryžietėmis?

– Bendrauti su madame, kurią prižiūrėjau, tikrai pakako. Per filosofijos paskaitas universitete irgi suprasdavau, ką sako dėstytojai. Bet tikrai ne viską suvokdavau, ką tarpusavyje šneka studentai. Šiek tiek palengvėjo, kai pamačiau, kad ir dėstytojai ne visada įveikia studentų trumpinius, nes gana dažnai perklausdavo, ką studentas pasakė. Jaunų žmonių žodynas ir perkeltinės prasmės visai kitokios.

Beje, studentai dažniausiai nemoka angliškai, nors dėstytojai moka. Prancūzai, šnekinami ne gimtąja kalba, neretai kompleksuoja ir traukiasi į kampą. Mano nuomone, tai ne arogancija, o nejaukumo jausmas, kai atvykėliai kalba keturiomis svetimomis kalbomis, o vietiniai nemoka nė vienos.

– Kada subrendo mintis steigti leidyklą „Odilė“?

– Grįžus į Lietuvą. Leidykla – natūrali pasekmė, nes mama turi 30 metų leidėjos patirtį. Kartais ji pasiūlydavo perskaityti ir įvertinti kokią nors siūlomą leisti knygą. Kartais net prašydavo parašyti knygos anotaciją, jeigu tekstas man atrodydavo įdomus.

Kai nutraukiau filosofijos studijas ir metams likau Paryžiuje, natūraliai atsirado kur kas daugiau laiko skaityti. Apie knygas nuolat kalbėdavomės su V.Papieviu. Mano tėvai ir Valdas studijavo viename kurse. Jį pažinojau nuo mažumės, o Paryžiuje bendravau nuolat.

Mintis apie leidyklą nebuvo momentinė idėja. Ji brendo ilgai ir sutapo su V.Papievio romano „Odilė“ pasirodymu. Odilės personažą sukurti V.Papievį įkvėpė svarbios jo gyvenime moterys. Būtent charizmatiškų moterų pavyzdys mane paskatino steigti leidyklą. Valdas šią idėją labai palaikė ir dovanojo savo romano pavadinimą. Ta proga ir pirmoji „Odilės“ išleista knyga buvo V.Papievio „Žiebtuvėliai anarchistai“. Džiaugiamės šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatydami naują jo romaną „Brydė“.

– Kodėl jūs grįžote į Lietuvą?

– Dėl tėvų. Paryžiuje pajutau, kad atėjo metas, kai turiu nuspręsti, ar lieku, ar grįžtu. Ne dėl to parvažiavau, kad jiems manęs reikėtų. Būdama toli nuo namų aiškiai suvokiau, kad likdama bendrausiu su jais vis mažiau, nes Paryžius mane įtrauks.

– Čia sąžiningas atsakymas?

– Taip, sąžiningas. Paauglystėje tėvai neatrodo įdomūs. O dabar man nebesinori atsisakyti laiko, kai su jais galiu bendrauti kitu lygmeniu. Paryžiuje gyventi man būtų buvę lengviau. Bet aš grįžau.

– Savo eilėraščius spausdinate ne Kuolytės pavarde, o Bartės Kuo slapyvardžiu. Ar nuolat susiduriant su tėvais profesinėje erdvėje sunku išlaikyti su jais tokį santykį, kad vaiko galvos neprislėgtų autoriteto letena?

– Eilėraščiai – buvo toks periodas. Man patinka senovės Kinijos poetai, todėl ir trumpinys toks. Gerai jau, ne tik dėl to. Tėvų letenos visada buvo švelnios, bet aplinkinių žvilgsniai dažnai išduodavo jų išankstinį nusistatymą – teigiamą ar neigiamą, bet įprastai klaidingą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.