Net patys Naujosios Zelandijos gyventojai kalba, kad ganėtinai nuobodžioje šalies literatūros padangėje E.Catton žvaigždė patekėjo tarsi iš niekur.
Jos romanas „Šviesuliai“, išleistas 2013 metais, tėvynėje sulaukė ne vien teigiamų vertinimų, tačiau netrukus pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Tada jauniausią šio apdovanojimo laureatę užgriuvo dėmesys ir viešumas.
Tuomet 28 metų rašytoja tam nebuvo pasiruošusi. „Tiesą sakant, aš iki šiol tam nesu pasiruošusi. Esu atvira ir šneki, tad duodama interviu dažnai pasakau per daug“, – prisipažino dabar 32 metų E.Catton, kuri, duodama išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“, negailėjo kritikos ir savo tėvynei.
– Esate sakiusi, kad rašote kiek save prisimenate, o pirmąjį romaną parašėte būdama devynerių. Apie ką jis buvo?
– Apie ateivių rasę, kuri nusprendžia pakeisti laiko tėkmės kryptį, kad geriau suprastų evoliuciją. Taigi jie apvertė laikrodį ir laikas ėmė tekėti atgal – žmonės pradėjo jaunėti, o pasaulis – ardyti save.
Tačiau ateivių užmačioms sutrukdė moksleivis su telepatijos galių turinčiu katinu Frisco. Jie susprogdino seną bokštą, kuriame ateiviai buvo įrengę atgal einančio laikrodžio mechanizmą, ir išgelbėjo pasaulį.
Dabar tai skamba geriau nei buvo, bet šiame siužete glūdi trys dalykai, kurie vaikystėje man nedavė ramybės: ateiviai, telepatija ir katės.
– Jūsų, kaip rašytojos, karjera glaudžiai susijusi su kūrybinio rašymo kursais. Jie vertinami nevienareikšmiškai: yra ir tokia nuomonė, kad talentingam rašytojui tokių kursų nereikia, o prastam rašytojui jokie kursai negali padėti. Tačiau jūs ginate kūrybinio rašymo kursus. Kodėl?
– Studijuodamas kūrybinį rašymą paprasčiausiai susirandi draugų. Tai didžiausias privalumas. Už universiteto sienų gana sunku atrasti būrį žmonių, kurie yra pasiekę daugmaž tiek pat. Be to, jie ne tik turi laiko skaityti, bet ir labiausiai mėgsta valandų valandas aptarinėti knygas bei jų sandaros ypatybes.
Iowos rašytojų dirbtuvėse aš išmokau daugybės dalykų, bet daugiausia ne pačiose dirbtuvėse, o baruose, kavinėse ir benraminčių verandose. Tačiau reikia pasakyti, kad ne visi kūrybinio rašymo kursai pajėgūs būsimuosius rašytojus praturtinti ir paskatinti. Kai kurie gali atgrasyti nuo rašymo.
– Jūsų pirmojo ne vaikiško romano „Repeticija“ tema – sekso skandalas mokykloje tarp mokytojo ir mokinės. Jis pasirodė 2008-aisiais, likus beveik dešimčiai metų iki Harvey Weinsteino skandalo ir #MeToo judėjimo. Dabar tas romanas skamba kaip pranašystė, ar ne?
– Tiesą sakant, nelaikau „Repeticijos“ ypatingai pranašišku kūriniu. Jis pasirodė prieš socialinių tinklų bumą, kuris pakeitė šiuolaikinį pasaulį, ypač paauglių gyvenimą.
Žinoma, be socialinių tinklų #MeToo judėjimas kažin ar būtų įmanomas. Bet jie taip pat atsakingi už tai, kad maitina ir vertina visų formų neapykantą ir seksizmą šiuolaikinėje kultūroje ir kad išpūčia (užuot paprasčiausiai atspindėję) galios disbalansą, kuris egzistuoja realiame pasaulyje.
Šiaip ar taip, viliuosi, kad dėl #MeToo judėjimo visame pasaulyje sustiprės moterų solidarumas ir saugumas – šiuo požiūriu esu optimistė. Bet nemanau, kad visuomeninis aktyvumas priklauso romano teritorijai. Mano manymu, romanas, kuris siekia socialinių permainų, niekada nebus geras.
– Jūsų romanas „Šviesuliai“ dedikuotas tėvui, kuris regi žvaigždes, ir Jude, kuri girdi jų muziką. Kas toji Jude?
– Jude yra mano motina. Jos pilnas vardas yra Judith, bet mes ją vadiname Jude. Šis romanas kažin ar būtų atsiradęs, jei ne mano tėvai, kuriems jaučiuosi skolinga.
Mano tėvas yra entuziastingas astronomas, kuris mane išmokė daugybės dalykų apie žvaigždes. Motina mano vaikystėje dirbo bibliotekininke. Kurį laiką ji kuravo mokyklų bibliotekas Vakarų Pakrantėje, truputį į šiaurę nuo Hokitikos. Aš dažnai vykdavau kartu su ja ir tokiu būdu gerai pažinau Vakarų Pakrantę.
Tad abu tėvai daug prisidėjo prie romao koncepcijos, kaip, beje, ir prie mano auklėjimo. Jie man yra sektini pavyzdžiai.
– Vadinasi, tiesa, kad apie šį romaną ėmėte galvoti būdama keturiolikos metų, kai kelionių po Vakarų Pakrantę metu susidomėjote XIX amžiaus aukso karštlige?
– Taip, apie „Šviesulius“ aš pradėjau galvoti paauglystėje, bet pati idėja neišleido šaknų dar dešimtmetį. Apskritai kalbant, kiekvieno kūrinio ištakų būna daugybė. Jos primena šeimos medį: idėja būna susijusi ne tik su tėvais, bet ir seneliais, proseneliais.
– Viename interviu „Šviesulius“ apibūdinote kaip „keistos mokslinės fantastikos pavyzdį“. Ką turėjote omenyje?
– Neatsimenu, kad tai būčiau sakiusi! Matyt, tai profesinė liga, susijusi su dažnu nuomonės keitimu, persigalvojimu.
Greičiausiai omenyje turėjau antgamtinę siužeto liniją, lydinčią visą knygą: idėją, kad Emeris Steinsas ir Ana Veterel, gimę tą pačią akimirką, yra tai, ką astrologai vadina astraliniais dvyniais. Mistinis ryšys tarp jų ir yra toji fantastinė knygos šerdis.
– Romano meninės tikrovės taisyklės išties žavi: įdomūs charakteriai, nusikaltimų virtinė, nuostabi aplinka, sąsajos su dangaus kūnais. Panašu, kad rašydama tokios sudėtingos struktūros kūrinį susidūrėte su daugybe sunkumų, ar ne?
– „Šviesulių“ siužetas paremtas planetų judėjimu per zodiako ženklus, žvelgiant iš Vakarų Pakrantės aukso kasyklų 1865–1866 metais.
Veiksmas užsimezga, kai nepažįstamasis Volteris Mūdis įsibrauna į „Karūnos“ viešbučio rūkomąjį, kur laiką leidžia dvylika vyrų, ir prisėda prie laivybos agento Tomo Balfuro.
Šią sceną galima skaityti tik kaip istoriją apie dviejų vyrų pirmąjį susitikimą arba kaip pasakojimą apie Merkurijaus (Mūdis) įžengimą į Šaulio ženklą (Balfuras), kuris įvyko 1866 metų sausio 27 dieną.
Visi knygos personažai sumodeliuoti pagal dangaus skliauto schemą. Tai, aišku, buvo ganėtinai absurdiškas būdas kurti romano struktūrą, bet toks iššūkis man pasirodė patrauklus.
Aš mėgstu nuotykių istorijas, pasakojimus apie tapatybės vagis, romanus, kuriuose su šantažu susiję siužetai praranda kontrolę. Tad puikiai žinojau, kokio pobūdžio knygą noriu rašyti.
Kad visa tai sujungčiau, pasinaudojau kompiuerine programa, kuri padėjo atsekti planetų judėjimą aukso karštligės metu. Pagal tuos duomenis supyniau istoriją. Sunkiausia buvo pasiekti, kad ji būtų prasminga ir įtaigi. Buvo smagu, bet dabar, kai tai esu padariusi, žinau, kad niekada daugiau nerašysiu panašios knygos.
– O ar jūs pati skaitote horoskopus? Tikite jais?
– Iš tikrųjų ne, bet kartkartėmis pažiūriu planetų padėtį ir visada seku mėnulio fazes. Manau, kad zodiakas yra labai įdomus kultūrinis artefaktas. Tikiu, kad jis veikia žmogaus sąmonę taip pat, kaip ir muzika.
Mokslas nesugeba paaiškinti, kodėl mažoriniai akordai skamba džiugiai, o minoriniai – liūdnai. Lygiai taip pat jis negali paaiškinti kai kurių astrologijos aspektų.
Tačiau netikiu, kad astrologiją galima naudoti kaip pranašavimo įrankį. Visi, kurie teigia priešingai, dažniausiai stengiasi ką nors parduoti.
– Nors panašūs klausimai skamba kvailokai, bet vis dėlto paklausiu: jeigu būtumėte gyvenusi XIX amžiuje, ar būtumėte pakankamai drąsi vykti į Hokitiką ieškoti aukso?
– Manau, kad taip, nors, žinoma, egzistuoja daugybė drąsos formų.
– „Šviesuliai“ jums pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Tą situaciją pavadinote nerealia. Kodėl?
– Buvau visiškai nepasiruošusi viešumui, kuris seka po žinios apie premiją paskelbimo. Tiesą sakant, iki šiol nesijaučiu tam pasiruošusi. Iš prigimties esu atvira ir kalbi. Duodama interviu dažnai pasakau per daug – tiesiog pamirštu, kad tai, ką aš kalbu, gali pasklisti po visą pasaulį.
Žiniasklaidos poveikis kelia didžiulį nerimą, skatina atsiriboti. Kad normaliai jaustumeisi, privalai apsimesti, jog tam tikras tavo gyvenimo matmuo neegzistuoja. Labai padeda griežta taisyklė nerašyti savo pavardės „Google“ paieškos sistemoje.
– Skaičiau, kad britų prodiuseris Andrew Woodheadas ėmėsi televizijos serialo, kurio scenarijus paremtas jūsų romanu. Kaip šiuo po žiūriu sekasi?
– Puikiai. Net keletą metų sunkiai dirbu prie serialo scenarijaus. Tiesą sakant, jį rašiau jau ilgiau nei patį romaną. Šių metų pabaigoje bus pradėti filmo gamybos darbai, o pats serialas ekranus turėtų pasiekti 2019 metų pabaigoje. Numatomos šešios serijos.
– Esate teigusi, kad jums sudėtingiausia tema – Naujosios Zelandijos savivoka ir išskirtinumas. Kodėl?
– Naujojoje Zelandijoje premjeras būna ir kokios nors ministerijos vadovas. Daugybę metų mūsų premjeras vadovavo ir Turizmo ministerijai.
Tai mane ilgai neramino. Jaučiau, kad tai yra labai nedemokratiška. Juk turizmas labiau susijęs su šalies lankytojais nei su piliečiais. Jis, kaip industrija, kuria šalies įvaizdį pasaulyje, o ne rūpinasi tuo, kuo ir turėtų rūpintis premjeras – kaip valstybė tarnauja šalies gyventojams.
Dėl to netrukus pasidarė normalu tikėtis, kad visi Naujosios Zelandijos piliečiai dalyvautų kuriant šalies įvaizdį ir stengtųsi, jog pasaulio akyse ji atrodytų gerai.
Bet kokie pasiūlymai, kad Naujoji Zelandija yra mažiau tobula už rojų, nacionalinėje žiniasklaidoje buvo sutinkami kaltinimais išdavyste, kuriuos išsakydavo ir pats premjeras.
Naujoji Zelandija, aišku, daugeliu atžvilgiu yra toli nuo rojaus, bet naujazelandiečiai taip atprato girdėti savo šalies kritiką, kad pradėjo tikėti, jog Naujoji Zelandija pranašesnė už visas kitas valstybes Žemėje.
Mano manymu, tai yra labai pavojinga. Tai keista nacionalizmo forma, pagrįsta taikumu, gražumu, nuostabumu, o ne karingumu ir tvirta ranka.
– Jūs dažnai kritikuojate politikus teigdama, kad jie dėl savo gerovės galėtų sunaikinti planetą. Jei pati būtumėte politikė, ko siektumėte?
– Naujoji Zelandija yra viena iš vos trijų valstybių pasaulyje, kurioje nėra rašytinės konstitucijos. Kitos dvi – Jungtinė Karalystė, kuri bent jau turi Didžiąją laisvių chartiją, ir Izraelis, kuris vadovaujasi Hebrajų Biblija.
Dėl koduotos savivokos trūkumo Naujosios Zelandijos kultūrą gana lengva keisti – tarkime, dėl praėjusio amžiaus 9 ir 10 dešimtmečio ekonominių reformų šalyje įsigalėjęs neoliberalizmas pranoko net Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher užmojus.
Esu įsitikinusi, kad tos reformos padarė ir iki šiol tebedaro neapsakomą žalą šaliai ir jos žmonėms. Tad jei būčiau politikė, pirmiausia pasistengčiau sumažinti tą žalą.
– Gal galėtumėte praverti duris į savo kasdienybę?
– Žvelgiančiam iš šalies mano kasdienybė gali pasirodyti labai nuobodi. Jei aš neskaitau, tai rašau vienoje iš maždaug keturių ar penkių kavinių Kembridže, kuiame šiuo metu gyvenu. Vakarais aš ruošiu maistą, o tada žiūriu televiziją.
Labiausiai mėgstu perstatinėti baldus. Mano vyras išmoko galantiškai to nepastebėti ir nekomentuoti, kai grįžta namo, o viskas stovi kitose vietose.
Dar mėgstu meno kūrinius ir amatininkų dirbinius. Svajoju, kad kada nors mūsų name atsiras kambarys, skirtas elektriniams traukinukams. Dievinu traukinių modelius. Bet bijau, kad tuomet mano vyro kantrybė gali trūkti.
– Lietuva su 3 milijonais gyventojų net mažesnė už Naująją Zelandiją. Ką jūs žinote apie šią Baltijos šalį? Gal turite planų kada nors ją aplankyti?
– Tikrai norėčiau aplankyti Lietuvą! Beveik nieko apie ją nežinau, o tai yra puiki priežastis atvykti ir sužinoti daugiau.
* * *
XIX amžiaus Naujosios Zelandijos epas
E.Catton (g. 1985) – jauniausia rašytoja, kada nors pelniusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Lietuviškai „Šviesulius“ šiemet išleido „Baltos lankos“ (vertė G.Gailiūtė-Bernotienė).
„Šviesuliai“ yra daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris, – vertinamas už meistriškai suregztą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštligės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Ch.Dickenso kūriniais.
