Ir tada Antanas plonai užgieda:
– Šaukiu aš tautą, VėRyGū užguitą...
– Gū gū... – pritariam. – Vė–vė...
– Prrr... – iš kertės atsiliepia Traidenis.
Tyli giesmė, bet vis tiek neramu. Gerai, kad nors Justiną pastatėm sargyboj: prie laukujų durų su plakatu rankoj „Valstiečių valstybei – valio!“ Dabar nūsų slaptavietė niekam nebekels įtarimo.
Paskui Antanas pasakoja, kaip čia viskas bus, kai iškovosim laisvę. Anot jo, valstiečiai valdys tik penkiasdešimt metų. O tada jau dainuojanti revoliucija... Atviri langai... Ir valia daryt, kas tau patinka.
– Nori – gadini sveikatą. O nori – taisai.
Mes ir džiaugiamės, ir netikim.
– Ar iš Bumbliauckio jokių žinių?
– Vis dar nieko.
Prieš daugel metų prociesorius Bumblauckis menkučiu savadarbiu plaustu išplaukė ieškoti pagalbos pavergtam kraštui. Jo paties žodžiais – „parvežti saulės“.
– Ką toliau darysim? – klausiu.
– Toliau kolaboruosim, – atsako Antanas.
– Paskui patriotai visaip pravardžiuos...
– Bet vis šį tą nuveikiam Lietuvos labui. O kas iš tų, kurie jau tremty? Ką tie pasiekė?
Antanas žino, ką šneka, nes pats yra valstiečių sūnus, kilęs iš labai garsios Pranckiečių giminės. Bet, kaip ir daugelis valstiečių vaikų, Antanas nuo mažumės lavinosi pažangiuose Austėjos darželiuose, o paaugęs mokslų sėmėsi laisvamaniškuos kembridžuos, todėl mąsto plačiau ir įžvelgia toliau nei žemažiūriai tėvai. Šie guvų jaunuolį norėjo leist į politikus, bet Antanas užsispyrė, vedė paprastą žemaičių mergaitę ir šitaip suartėjo su prociesoriaus Bumbliauckio gimine, nuo seno garsėjusia prolietuviškom nuotaikom ir daugkartiniais bandymais bajorišką Žemaitiją atskirti nuo suvalstientintos Lietuvos.
Todėl aš juo tikiu. Antanas jau daug pasiekęs. Turi jachtą Ispanijoj, namus Vilniuj ir vilą Palangoj. O nebe pirmus metus tarnaudamas Sveikatos ministerijoj yra įgijęs tokį didelį ministro pasitikėjimą, kad būtent Antanui skiriamos slapčiausios užduotys.
– Andai pakėliau visuotinį kraujospūdį, – prisipažįsta Antanas. – Šis keliamas erzinant ligonius, o ligoniai erzinami keičiant vaistų pardavimo tvarką.
Joukun darbs.
Pasak Antano, daug rimtesnis projektas – elektroninis receptas.
– Toks receptas turi du galus: teigiamą ir neigiamą. Daktaras kyšteli tau receptą teigiamu galu, bet jei tavo nusiteikimas valdžios atžvilgiu neigiamas... Žaibo išlydis ir...
Visi puolam ant kelių ir triskart sukalbam „Sveikaveryga...“
Antanas ramina:
– Jei neigiamas nusiteikimas nestiprus, ligoniui tik susikrato niervai, ir viskas ima gerai atrodyt.
– O stipriau burnojantiems?
– Tie irgi nebesiskundžia...
Praskleidęs užuolaidą, žvelgiu pro langą. Prospektu šliaužia suvargę žmonės. Daugelio rankose portretai – Skarbauckis, Veriūga, Šiūrinskienė... Šiandien gi Spalio šventės – nakties, kai valstiečiai užgrobė valdžią, metinės.
Ant abiejų šaligatvių mūru stūkso tautiniais kostiumais vilkintys vyrukai. Tarpais kuris kad riktels:
– Duokim garo!
Žmonės trepteli ir pasileidžia polkos ritmu.
Naiviam prancūzui atrodys – kapelijų varžytuvės. Bet aš tai žinau, kad kostiumuotieji – persirengę Naisių kazokai. Pats esu gavęs garo.
Gal ir gerai būtų, jei susikratytų niervai...
Grįžta Justinas. Sako, Draudos spaudimas vėl padidėjęs. Visur zuja draudikai. Ypač klastingi – slaptieji. Šitų net neatskirsi nuo lietuvių, tie gali būti, kas nori – mūsų žmonos, motinos, vaikai... Niekas nebežino, ar jo šeimos narys paprastas, ar slaptasis. Todėl varginanti sveika gyvensena jau seniai padaryta visuotine.
Vis daugėja vadinamųjų „uždraustų“ žmonių. Šie gali sėdėti namie ar net vaikščioti gatvėm, tik niekam nevalia jų nei šnekint, nei paliest. Žinia, kaip sunku jaunam vyrui, kurio gražuolė žmona – „uždraustoji“.
Yra tik „pusiau uždraustų“: nuo aštuonių iki dešimtos. Bemaž visi tokie...
Nenuostabu, kad įbauginti žmonės vengia net gerų dalykų. Štai Marijampolėj eksperimento tvarka imta tiekti gyventojams vandenį su lervom. Atseit ir išgeri, ir užkandi. O kas įvertino? Supykęs sveikatos ministras įsakė lervas pakeisti chloru ir kitais mineralais. Žmonėms – vėl negerai. Jie ėmė gert vandenį iš krautuvinių bambalių.
– Bet mes ir į tuos bambalius buvom kai ko primaišę, – juokiasi Antanas.
Prisimenu tuos įkyrius raginimus: „Gerkim daugiau vandens...“ Tuos pavėpusius žmones...
Ak, jei Bumbliauckis parvežtų saulę, jei prisijungtume prie Amerikos, kuri dabar išvien su Rusija... O Rusijoj vietoj Putino – Rasputinas, ir viskas ten pasisukę net 360 laipsnių kampu.
Bet gal prociesorius netyčiom išsilaipino atsiskyrusioj ir jau spėjusioj sulaukėti Anglijos saloj? Gal laukiniai jau čirškina jį ant laužo?
Kodėl Lietuvą vis kas nors puola? Rusai, vokiečiai, valstiečiai...
– Laisvė neturi trukti ilgiau nei dvidešimt metų, – aiškina Antanas. – Vėliau žmonės pripranta ir nebevertina. Taip yra ne tik pas mus. Antai vengrai, čekai du dešimtmečius džiaugėsi, o paskui vėl ėmė linkt prie ruso.
– Ar tiesa, kad valstietis geriau nei rusas? – domisi Justinas.
– Tris kartus geriau, – patvirtina Antanas. – Bet nežinia, kaip bus po trijų dešimtmečių.
– Ar galiu apie tai parašyti fantastinę poemą?
– Pirmiau užsirašyk Sveikatos ministerijon į priėmimą, – nurodo Antanas. – Duosiu tau elektroninį receptą.
Justinas yra garsus rašytojas, Naisionalinės premijos laureatas. Pernai parašė istorinę dramą „Ramūnas“, kuri jau pastatyta Naisių teatre. Pats buvau premjeroj ir mačiau, kaip sukrėsti skirstėsi žiūrovai, kai finalinėj scenoj pagrindiniam herojui pavyko iš skiemenų sudėlioti: „Lie – tu – va – vals – tie – čiams.“
Vėliau aš prikaišiojau Justinui:
– Tai jau nebe kolaboravimas. Tai – propaganda.
– Jokiu būdu! – paneigė šis. – Tie, kas skaito tarp eilučių, supras: autorius norėjo pasakyti, kad taip neturi būti.
Bet kas tau skaitys tarp eilučių, jei niekas ir eilučių nebepaskaito...
Kertėj nubunda senelis Traidenis.
– O kaip man kolaboruoti? – klausia. – Aš gi jau paskutinės pakopos...
– Gyvenk iš pensijos ir džiaukis, – siūlo Antanas.
– O jei numirsiu?
– Tai būtų protesto akcija, – nepritaria Antanas. – Valstiečiai gali sugriežtinti represijas ir prieš vidurinę kartą.
– O jei numiręs imčiau baladotis ant „Sodros“ lubų ir jaunas pensininkes gąsdint?
Visi nusigręžiam. Tai jau populizmas.
Todėl aš klausiu to, kas labiausiai rūpi:
– O kuomet pradėsim tyliąją rezistenciją?
Antanas pakalkuliuoja ir atsako:
– Po kelių dešimtmečių, kai senieji valstiečių vadai pasilps ir savaime atsileis varžtai. O kol anie stiprūs ir puola Lietuvą hibridiniu būdu, mums geriau tyliai kolaboruot.
Sustojam ratu, susikimbam rankom ir suskaičiavę iki trijų drąsiai šūktelim:
– Šaknim – į Lietuvą! Šiknom – į dangų!
Tai reiškia: žūtbūt saugojam lietuvybę ir sykiu stengiamės kuo aukščiau atsisėst ant dabartinio režimo kėdžių.
Nuotaika pasitaiso. Rytoj bus geriau.
Tik ūmai kad driokstels!.. Krūptelim ir nuščiuvę dairomės į kits kitą.
– O jei tai... – suvapa Justinas.
Visi pagalvojam tą pat: parplaukęs Bumbliauckis nuo plausto denio paleido salvę, ir tai ženklas mums: pradedam ginkluotą sukilimą.
Dabar, kai nusiteikėm ilgai ir alinančiai kovai! Kaip ne laiku...
Aš nužvelgiu vyrus. Visų veidai buki, figūros apypilnės – neatskirtum nuo vidutinioko. Jei Bumliauckis toks pat narsus, kaip kadaise – gali ir išbuožint.
– Pirmyn! – atsidūsta Antanas.
Tyliai skirstomės ir pasislepiam tarp valstiečių.
