Kol kas tokia knygų gausybe savo namuose vyras pasigirti negali, tačiau radęs progą jis dažniausiai skuba įsigyti iškart kelias knygas.
– Ką jums reiškia knygų skaitymas?
– Skaitymas – puikus būdas mėgautis nuostabiu laiku sau, kūrybos laisve, tobulėti, lavinti fantaziją, atrasti ramybę, išmokti sukaupti dėmesį, ryžtis priimti sudėtingus sprendimus. Prisipažinsiu, kad atsiradus vaikams ir pradėjus dirbti vadovaujamą darbą laiko skaityti lieka nepakankamai.
Su ilgesiu prisimenu gyvenimo laikotarpį, kai vakarais prieš miegą skaitydavau knygas. Tuomet knygoms galėjau skirti gerokai daugiau laiko.
– Ir vis dėlto kokia knyga šią vasarą guli ant jūsų darbo stalo?
– Šiuo metu su didžiausiu susidomėjimu skaitau Laimos Kastanauskaitės knygą „Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose 1918–1940 metais“. Ji apie slaptas masonų ir kitas panašias organizacijas, veikusias Lietuvoje tarpukariu.
Šią knygą įsigijau renginyje „Knygų pavasaris“. Ji man pasirodė įdomi tuo, kad nagrinėjant anuomet veikusias organizacijas pateikiama daug informacijos apie svarbius Lietuvos žmones, jų veiklą. Taip atskleidžiama dar viena įdomi Lietuvos istorijos pusė.
– Kokio žanro knygas mėgstate skaityti?
– Nuo paauglystės pradėjau skaityti pasaulio klasikos, filosofijos, psichologijos veikalus, žinomų menininkų darbų katalogus, žinynus, mokslinius leidinius, poeziją. Namuose mažai buvo lengvų romanų. Jų per gyvenimą esu skaitęs labai nedaug.
– Kokios knygos jums gyvenime yra padariusios didžiausią įspūdį?
– Paauglystėje labai sužavėjo Hermanno Hesse „Stepių vilkas“. Su pagrindiniu herojumi Hariu teko daug artimo atrasti. Mano pasaulėžiūrai įtakos turėjo ir Jeano Baudrillard’o veikalas „Simuliakrai ir simuliacija“, pagal kurį esu parašęs operą.
Absurdo krypties autoriai man taip pat labai įsiminė. Išskirčiau Samuelio Becketto dramą „Belaukiant Godo“, Franzo Kafkos romaną „Pilis“.
Kai pamačiau režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Meistras ir Margarita“, panorau perskaityti to paties pavadinimo Michailo Bulgakovo kūrinį. Ypač įtraukė pirmoji dalis, kurioje netrūksta satyros, mistikos, romantikos.
Turbūt sunkiai rastume žmogų, kuriam į atmintį neįsirėžė Fiodoro Dostojevskio kūriniai „Nusikaltimas ir bausmė“, „Užrašai iš mirusiųjų namų“.
– Ar atostogų lagamine knygą vežatės?
– Žinoma. Ir ne vieną. Nors ir ne visada pavyksta tas knygas iki pabaigos perskaityti. Atostogaudamas mėgstu paskaitinėti meditacijos vadovėlį, man svarbūs leidiniai, susiję su vadybos, valdymo procesu, autoritetingų žmonių biografijos. Tačiau neretai prie jūros skaitau įvairias ataskaitas, kitus dokumentus, galimybių studijas.
– Ką įsiminėte skaityto vaikystėje?
– Augau tarp daugybės knygų. Vaikystėje įspūdį padarė Vytautės Žilinskaitės kūryba, ypač įtraukė knyga „Kelionė į Tanda-driką“. Skaičiau Astrid Lindgren. Fantaziją lavinau žavėdamasis jos kūriniu „Emilis iš Lionebergos“.
– Ar knygas, kurias jūs pamėgote vaikystėje, skaitote savo atžaloms – penkiametei Vakarei ir trejų metų Dobilui?
– Kol kas vaikai per maži šioms knygoms. Jie renkasi trumpojo žanro literatūrą, daugiausia pasakas. Neabejoju, kad netolimoje ateityje drauge skaitysime daugybę įdomių kūrinių.
– Kokius lietuvių autorius, jų kūrinius išskirtumėte?
– Gintaro Beresnevičiaus „Paruziją“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Sigito Parulskio, Dainiaus Gintalo kūrybą, Prano Morkūno, Žilvino Andriušio, Indrės Valantinaitės ir Jono Meko poeziją.
– Jeigu paprašyčiau pasakyti mėgstamiausią knygos citatą, kokia pirmoji mintis šautų į galvą?
– Jono Meko eilės: „Aš nežinau, ar saulė padarė tai, lietus ar vėjas, bet man labiausiai gailėjosi sniego ir baltos spalvos.“ Dėmesio vertas visas šio kūrėjo eilėraščių ciklas „Gėlių kalbėjimai“.
– Esate iš tų, kurie patikusią knygą skaito kelis kartus?
– Tikrai ne. Nebent knygą pradedu skaityti ir pamiršęs, kurioje vietoje užverčiau, vieną ar kelis puslapius perskaitau iš naujo.
– O vis labiau populiarėjančias elektronines knygas skaitote?
– Man kur kas patogiau klausytis garsinių knygų. Automobilyje yra anglų kalbos tobulinimo, vadybos, laiko planavimo, organizavimo garsinės knygos. Mėgstu paklausyti Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, vienu metu klausiau Kristijono Donelaičio „Metus“.
Kai automobilyje sėdi vaikai, nuolat klausome įvairių pasakų. Kai kurios girdėtos turbūt tūkstantį kartų.
– Esate parašęs tekstų dainoms, libretų miuziklams. O eiles kuriate? Galbūt žmonai Agnei Sabulytei, kuri yra aktorė ir dainininkė?
– Kai susipažinau su Agne, žinutes jai rašydavau eilėmis. Per vestuves ji tas žinutes sudėjo į knygą.
Rašymo meno ėmiausi dar vaikystėje. Tiesa, pirmiausia pradėjau piešti komiksus. Turėjau jų visą sąsiuvinį. Perskaitęs A.Lindgren „Emilį iš Lionebergos“ kažką panašaus mėginau parašyti ir pats. Tie du kūriniai turėtų būti išlikę tėvų namuose.
Ankstyvosios mano eilės buvo išspausdintos Pilaitės, kurioje augau, bendruomenės rašančių žmonių almanache „Pilaitės giesmininkai“.
– Ar jūsų aplinkoje daug žmonių, su kuriais galite dalytis skaitymo džiaugsmu, įžvalgomis, kalbėtis apie knygas ir kūrybą?
– Mane supa labai daug ne vien skaitančių, bet ir kuriančių – eseistų, poetų, rašytojų, meno kritikų. Tikrai turiu su kuo pakalbėti giliai, iš širdies.
Tačiau savo aplinkoje nedaug rasiu žmonių, kurie skaito populiariąją literatūrą. Gražių meilės romanų tikriausiai nebūtų su kuo aptarti.
