Andriui ypač įdomūs leidiniai apie religiją. Anot jo, tikėjime žmogus ieško užuovėjos, vilties. O religija – tai tarpininkas tarp žmogaus ir jo tikėjimo objekto.
– Žinau, kad esate paniręs į muzikos pasaulį, tačiau smalsu, kokią knygą perskaitėte šią vasarą.
– Dar nebaigiau skaityti, o pradėjau vasaros pradžioje. Kadangi knyga anglų kalba, skaitau lėčiau. Ne gimtąja kalba skaityti greitai nepavyksta. Tai Christopherio Hitchenso knyga apie religiją „God is not Great“ („Dievas nėra didis“). Ji nėra išversta į lietuvių kalbą. Seniai norėjau tą knygą perskaityti, nes esu daug apie ją girdėjęs. Skaitau ir mėgaujuosi. Ch.Hitchensas – vienas garsiausių Amerikos publicistų, eseistų, vienas pagrindinių ateistų pasaulyje. Jau miręs.
Ši knyga – viena geresnių knygų apie religiją, kokią apskritai esu skaitęs. Joje analizuojami psichologiniai-socialiniai religijos aspektai. Kalbama apie tai, kodėl žmonės tiki, kaip religija manipuliuoja žmonių sąmone, kaip ji atsirado.
Šita tema man visada buvo, yra ir turbūt bus įdomi. Nors esu ateistinių pažiūrų ir nesu religingas, religija man įdomi pirmiausia kaip kultūrinis reiškinys.
Man visada įdomūs tie momentai – kodėl žmonės tiki kažkokiu susigalvotu dalyku, kodėl žmogui reikalinga ta nematoma ranka, už kurios galėtų laikytis? Iš kur tas nesaugumo jausmas? Žmogus ieško tikėjime kažkokios užuovėjos, vilties. Tikėjimas – natūralus dalykas. Mes tikime kažkuo, nes norime tikėti. O religija – tai tarpininkas tarp žmogaus ir jo tikėjimo objekto. Man įdomu, kaip religija sugeba valdyti žmonių protus ir širdis – būti tarpininke. Religija – gana įtakinga veikėja pasaulyje, didelė jėga.
– Turbūt ne vieną religinę knygą esate perskaitęs. Ar studijavote Šventąjį Raštą?
– Esu skaitęs religinių knygų ne tik apie krikščionybę. Bet taip paprastai imti ir skaityti Šventąjį Raštą turbūt nelabai įmanoma. Man jis sunkiai skaitosi – bandžiau kelis kartus, bet manyje nuolatos kažkas pradeda priešintis, protas pradeda nesuprasti ir kovoti, uždavinėti klausimus. Tada pasiimu kokią nors gerai parašytą pasakų knygelę, iš kurios gaunu tuos visus fantazijos pasaulio dalykus.
Clive’as Staplesas Lewisas – rašytojas, vienas garsiausių krikščionybės propaguotojų Amerikoje, krikščionybės ideologas, mokslininkas, eseistas. Esu skaitęs ne vieną jo knygą dar senais laikais. Jis gerai rašo, atveria įdomių religijos dalykų. Pas mus jis žinomas iš istorijų apie magiškąjį pasaulį „Narnijos kronikos“.
– O kodėl jums įdomi religija, knygos apie tai? Ar netvirtai ant žemės jaučiatės, kad gilinatės į tokią literatūrą?
– Man įdomu, kodėl religija daro tokį didelį poveikį žmonėms. Tai – nematomas produktas, kurį ji sukuria. Man įdomu, kaip manipuliuojama. Religija – tai manipuliacija. Kartais visi netvirtai stovime ant žemės, nepriklausomai nuo to, įdomi mums religija ar ne.
– Kada susidomėjote religinės tematikos knygomis?
– Gal kai man buvo 20–21-eri. Prisimenu, kad pirmą kartą kariuomenėje perskaičiau kelias filosofines knygas. Mane visada domino filosofija, psichologija, religija. Šios trys temos man visada labai įdomios. Jos kartais susipina.
Mane visada domino bendražmogiški dalykai, jausmai, kuriuos jaučia visi žmonės, nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės, socialinės padėties, amžiaus.
Religija – viena tų temų. Tai nėra pagrindinė tema, kuria domiuosi. Tai viena temų, kurios man įdomios, ir tiesiog šiuo metu skaitau tą knygą. Labai norėčiau, kad kas nors ją išverstų į lietuvių kalbą. Ji tikrai labai gerai parašyta.
– Bet galva juk gali pavargti nuo tokių knygų. Ar tada nesinori atsiversti romano – lengvo, apie meilę?
– Grožinę literatūrą skaitau labai retai ir sunkiai prisiminčiau paskutinę knygą, kurią perskaičiau.
Kuo toliau, tuo labiau mane domina specifinė, konkreti literatūra kokia nors tema. Daug skaitau apie muzikos įrašų gamybą bei įrangą. Naujausia muzikinė knyga, kurią perskaičiau, – apie elektroninių muzikos instrumentų sandarą. Ji irgi parašyta anglų kalba.
– Kokia knyga jus įkvėpė kūrybai – jaunystėje, dabar?
– Kūrybai įkvepia įspūdžiai, emociniai patyrimai, kurie kaupiasi. Ne tik knygos įkvepia kūrybai – labiausiai įkvepia gyvenimas, bendravimas su žmonėmis. Aišku, ir meno kūriniai įkvepia – ir dailė, ir muzika, ir kinas. Kadaise mokykloje labai mėgau fantastinę literatūrą, knygas, kurios lavina fantaziją, įkvepia galvoti apie kažkokius nerealius dalykus. Na, pavyzdžiui, Jules’io Verne’o knygos. Mano manymu, J.Verne’as yra tas autorius, kurį kiekvienas paauglys privalo perskaityti.
Mano mėgstamas rašytojas – Michailas Bulgakovas. Jo „Meistras ir Margarita“ – viena, kaip čia pasakius, monumentaliausių knygų, kokias teko skaityti. Labai įvairialypė, labai gili. Ją skaičiau originalo – rusų kalba. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma ją išversti į kurią nors kitą kalbą. Puikios japonų rašytojo Kobo Abe knygos „Moteris smėlynuose“, „Svetimas veidas“, „Žmogus-dėžė“.
Iš lietuvių rašytojų man visada Nr. 1 buvo Jurga Ivanauskaitė. Mano manymu, ji – viena „ilgai grojančių“ rašytojų. Ji užkabina kažką giliau, ypač paskutinėse knygose. Dar mokykloje ją įsidėmėjau, kai pasirodė pirmoji jos knyga „Pakalnučių metai“. Bet man įspūdingiausios jos knygos – „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir ypač „Placebas“. Pastarąją knygą skaitai ir nori, kad nesibaigtų.
– Ar mėgstate poeziją? Pats savo dainoms kuriate tekstus, tad poezija turėtų patikti.
– Ne kiekvienas žmogus gali skaityti poeziją. Man atrodo, poezijos reikėtų klausytis, kai ją skaito geras aktorius arba geras skaitovas.
Poezija – metafizinė literatūros rūšis, tad reikalingas dar koks nors elementas, ne tiktai tu ir knyga, bet ir balsas, balso skambesys. Galbūt vieta, kur ta poezija skaitoma, ir dar kas nors, kas tiems žodžiams suteiktų papildomą prasmę.
Taip, aš rašau dainų tekstus, bet tai nėra poezija, tai – atskiras žanras. Užrašyti ant popieriaus jie kartais gali atrodyti beprasmiai ir banalūs, bet kai skamba su muzika, tie žodžiai įgauna visiškai kitą prasmę. Gal dėl to į poeziją taip žiūriu – man norėtųsi ją girdėti.
Dar niekada nebandžiau garsinių knygų. Galbūt verta pabandyti paklausyti kokio nors literatūros kūrinio?
– Kurio poeto kūryba jums labiausiai patinka, yra artima?
– Mano kartai labiausiai žinomas poetas turbūt yra Algimantas Baltakis. Todėl, kad daugelis jo eilėraščių virto dainomis, kurias atliko grupė „Hiperbolė“. Jos dėka išgirdome ir A.Baltakio eilių. Nuostabių eilėraščių yra parašęs Justinas Marcinkevičius, ne vienas jų virto daina. Jis – vienas iš mūsų didžiųjų žmonių.
– Kiekvienas atlikėjas turbūt turi dainų dainą, kiekvienas skaitytojas – knygų knygą. Koks kūrinys jums yra knygų knyga?
– Sakyčiau, „Meistras ir Margarita“. Ją tik vieną kartą skaičiau. Norėčiau paskaityti dar kartą, bet jaučiu, kad turi ateiti tam tikras momentas.
Pribręsti tam reikia. Jeigu skaitysiu vėl, tai tik rusų kalba. Džiaugiuosi, kad galiu skaityti keliomis kalbomis.
– Ar dar perkate knygas, ar jau nebe?
– Turiu pakankamai knygų iš paauglystės ir vėlesnių laikų. Pastaruoju metu daugiau skaitau elektroninių knygų. Tai ekologiškiau. Bet popierinė knyga – toks formatas, kuris niekada nenunyks, visada bus ir spausdintinių knygų. Bet kai daug keliauji, kai nuolatos esi išvykęs ar turi galimybę skaityti tik kelyje, elektroninis pavidalas daug patogesnis – nereikia tampytis pilno lagamino popierinių knygų.
– Ar esate gavęs dovanų knygą? Ar jums patinka tokios dovanos?
– Knygą daug kartų esu gavęs dovanų. Aišku, kai esi vaikas, daug maloniau gauti mašinėlę. Knygos šiek tiek nuliūdina, kai tau 10 metų. Bet vėliau išmoksti tai įvertinti.
