2017 m. pasirodė trečiasis rašytojos romanas, kurio originalus pavadinimas „L’Arminuta“ Abruco regiono tarme reiškia „sugrąžintoji“. Kūrinį ypač palankiai įvertino skaitytojai ir kritikai, 2017 m. jis buvo apdovanotas „Campielo“ premija. Yra romanų, kurie užkliudo pačias giliausias žmogaus egzistencines stygas. Kaip tik toks ir yra pasakojimas apie Sugrąžintąją. Pagrindinė kūrinio veikėja, trylikametė mergaitė su lagaminu vienoje rankoje ir batų krepšiu kitoje yra priversta paskambinti į nepažįstamųjų duris. Jas, spiginančiomis akimis ir išsidraikiusiomis kasytėmis, atidaro... jos sesuo Adrijana, nors anksčiau jos niekada nebuvo susitikusios.
Taip prasideda nepaprasta istorija apie mergaitę, kuri vieną dieną neteko visko: patogių namų, geriausių draugių ir besąlygiškos tėvų meilės. Tikriau, tų tėvų, kuriuos laikė esant tikraisiais. Sugrąžintajai, kaip ją vadins visi klasės draugai, prasideda naujas gyvenimas. Namai – maži ir tamsūs, visur broliai ir seserys, o ant stalo – valgio stygius. Tačiau yra Adrijana, su kuria teks dalintis lova. Yra Vincentas, kuris žiūrės į ją kaip į suaugusiąją. Ir tas nerimo ir žinojimo žvilgsnis ją trauks prie savęs, klaidins, vers ieškoti teisingo kelio. Norint susitaikyti su dvigubu atsisakymu, su dviguba našlaityste, turint dvi gyvas motinas, reikia grįžti prie savo pačios šaknų. Ir Donatella Di Pietrantonio žino, kokiais žodžiais tai išsakyti, žino, kaip pasakoti apie motinystę, atsakomybę ir rūpestį.
Daugelis Italijos skaitytojų sako perskaitę romaną vienu prisėdimu, gal net per vieną naktį, bet paskui vėl grįžę prie jo ir jau skaitę lėčiau, atidžiau. Iš tiesų – romano siužetas intriguoja, netikėti, kartais skaudūs įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsitraukti nuo knygos. Šalia intrigos veriasi subtilūs, įtikinami, vidinę paslaptį išlaikantys veikėjų vidaus pasauliai.
Viename interviu Donatella Di Pietrantonio teigia, kad šio kūrinio siužetas yra paremtas tikromis istorijomis, kurias ji girdėdavo dar būdama maža. Tai pasakojimai apie vaikus, kuriuos gausios, bet neturtingos šeimos iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio (įstatymas apie įvaikinimą Italijoje buvo priimtas 1983 m.) atiduodavo auginti vaikų negalinčioms susilaukti turtingesnių giminaičių šeimoms.
Donatella di Pietrantonio gyvena Pjeno miestelyje Peskaros provincijoje, ji dirba vaikų odontologe. Jos vaikystė prabėgo nedideliame kaimelyje Abruco kalnų papėdėje, tariant autorės žodžiais: „Aplinkoje, kur pareigos ir pasiaukojimo jausmai buvo pagrindinės vertybės. Moterys dienomis ir vakarais dirbdavo laukuose, grįždavo namo jau temstant, tuomet imdavosi namų ruošos, todėl laikas vaikams ir glamonėms buvo labai ribotas. Taigi mes, vaikai, leisdavome dienas šiame nuolatiniame motinų alkyje.“
„Aš visą laiką rašiau, visą laiką, – sako rašytoja. – Man tai buvo vidinė būtinybė, bet tuo pačiu metu aš netikėjau savo rašymu. Rašymą išgyvenau kaip tam tikrą kaltę. [...] Rašymas man – galimybė parodyti tai, kas mane jaudina, kas skauda. Kodėl tas kaltės jausmas? Nes aš, būdama tokios kilmės, rašymą laikiau per didele drąsa. Jį išgyvenau kaip tam tikrą išdavystę, kurią labai sunku paaiškinti kitiems šeimos nariams. Dar ir šiandien mano 80-ečiui tėvui faktas, kad aš rašau, yra nesuvokiamas, tai dalykas, kuris nepriklauso mano pasauliui. Tačiau, žinoma, dėl to jis – labai laimingas!“
Romaną į lietuvių kalbą vertė Gitana Vanagaitė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
