Rašytojos Rasos Aškinytės kūryba universali tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, jos kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių.
Pasak literatūros kritiko Laimanto Jonušio, autorė į žmonių santykių kasdienybę žvelgia be sentimentų, skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daro ne moksliškai, o literatūriškai žaismingai. Su kandžia, bet nepikta, veikiau linksma, ironija bando kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo.
„Istorija kaip upė“ – naujausias R. Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją. Knygoje remiamasi dviem realiais Lietuvos istoriniais įvykiais: vadinamąja antrąja pranciškonų kankinyste, įvykusia Vilniuje apie 1369 m. ir aprašyta Baltramiejaus iš Pizos knygoje, ir XVIII amžiuje vykusiais raganų teismais – romane jungiama daugelio teismų medžiaga. Taip pat kūrinyje įvesta mūsų laikų siužetinė linija.
Pagrindinė romano idėja – parodyti, kad keičiantis amžiams visiškai nesikeičia mūsų „nemeilė“ kitokiems: atėję skelbti krikščionybės vienuoliai buvo nužudyti pagonių, po 400 metų krikščionys ėmė žudyti raganas už jų pagonišką veiklą, o mūsų laikų veikėjai tiesiog – keisti, todėl jų „nemėgsta“, uždaro gydyti ir nori atsikratyti. Taip pat tai pasakojimas apie konkretaus žmogaus ir visos tautos transformaciją. Apie tai, kad vykstant transformacijai, – nors tai ir kardinalus pasikeitimas, – mes išlaikome ir tai, kas buvome. Pirmosios istorijos veikėja atsisako pagonybės ir atsiverčia į krikščionybę, nors tam ilgai priešinosi. Vis dėlto jos tikėjimas – abiejų religijų „mišinys“.
Antros istorijos veikėja tiki naujuoju Dievu, ir nors krikščionybė jau vyrauja apie 400 metų, ji dar pilna pagoniškų ritualų – už tai herojė apšaukiama ragana. Trečiosios istorijos veikėjai blaškosi tarp gilaus tikėjimo Dievu ir visiško ateizmo. Visi romano personažai kuria nors prasme kardinaliai pasikeičia– arba virsta iš „šventųjų“ nusidėjėliais, arba iš nusidėjėlių – „šventaisiais“.
Šioje knygoje juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas. Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos, žoliautojos, nusikaltėlės ir policininkės, tikinčiosios ir bedievės. Jos keliauja per epochas nuo praamžių. Holė, Konstancija, Gina G., Ubagė susijusios nematomais saitais. Jas vienija nepasotinamas meilės alkis ir būtiškasis išsipildymo troškimas.
„Vadink mane „sese!“ – sako knygos herojės. Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę. Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama. „Tai tik meilė, nieko daugiau“, – sako romano herojė Ubagė.
