Knygų apžvalgininko vaidmuo šiais laikais – dar komiškesnis: iš leidinių upės išplauni kelias smilteles, tada kažkaip save įtikini, kad tai ne saldainių popierėliai, o auksas, ir prižadi joms amžinybę, kuri vis dėlto dažniausiai baigiasi po mėnesio.
Keisčiausia, kai tie apžvalgininkai taip įsijaučia, kad savęs įtikinėjimu užsiima būriais ir visuose metų knygų rinkimuose išrenka kone tuos pačius kūrinius.
Suprantama, kad toks masinis pranašavimas kelia pagrįstų įtarimų. Ar jie perskaitė bent didžiąją dalį per metus pasirodžiusių knygų? Ar jie šitaip pasitiki savo skoniu, kuris, pasirodo, yra ne toks ir savitas? Ar jiems kaip tik trūksta pasitikėjimo, kad pučia tą pačią dūdą ir nusirašinėja vienas nuo kito?
Kadangi aš net mokykloje nemėgdavau nusirašinėti, neužsiimsiu tuo ir gyvenimo nuėjęs pusę kelio – amžinybės niekam nežadėsiu. Galiu pažadėti tik viena: skaitydami šias 2018 metais pasirodžiusias lietuvių autorių knygas bent sykį nusišypsosite, o gal net imsite juoktis balsu.
Tačiau net žadėdamas tokį niekutį jaučiu, kaip pats imu juoktis iš savęs, nes dar esu tikrovėje, o ji, ypač 2018-aisiais, buvo juokingesnė už bet kokią išmonę. Tad atsiverskime juokingiausias šių metų knygas.
Banketų genijus
Kas sieja Petrą I, Napoleoną, Leniną, Hitlerį, Hanibalą Lekterį, Michailą Gorbačiovą ir Monako princesę Caroline? Taip, atspėjote: jie visi lankėsi Lietuvoje ir iki šiol lankosi Herkaus Kunčiaus istorijų romane „Lietuviškos apybraižos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuriame ir vaizduojamos baisiai juokingos tų viešnagių akimirkos.
H.Kunčiaus sugebėjimas kurti komiškų situacijų pynę lietuvių literatūros kontekste – išskirtinis: čia pinasi praeitis su dabartimi, veša juokingi kasdienybės ritualai, kurie, pasirodo, per šimtmečius nelabai pasikeitė, liejasi žmonijos beprotybės ir alkoholio kriokliai, vienas kitą keičia visokie banketai, vakarėliai, puotos, priėmimai, kuriuos šis rašytojas vaizduoja taip komiškai, kaip niekas kitas.
Citata: „Hitleris pas žvejus ėjo pasieniais, neskubėdamas. Kamuojamas vis ūmėjančių pilvo skausmų, fiureris galėjo įveikti tik nedidelius atstumus, tad kulniavo nuo vienos maitinimo įstaigos prie kitos, kur buvo galima tikėtis prasmukti į išvietę.
Ne paslaptis, kad užsirakinęs kabinoje fiureris nesuspėdavo nusimauti kelnių. Tada tekdavo ieškoti artimiausios „Humanos“ parduotuvės, kad galėtų pasikeisti savo nešvarius triusikus, t.y. apatinius.“
Atviras sau ir kitiems
Ką gi primena Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio knygą „Be penkių pasaulio pradžia“ išleido „Tyto alba“? Gal filosofą? Kokį Sokratą, nuo statinės bylojantį būties filosofiją. Ji – ir šmaikšti, ir aštri, ir net virstanti paties filosofavimo parodija.
Nors šio autoriaus tekstai gal net labiau primena Bridžitos Džouns sąrašus.
Tik tiek, kad juose – ne pažadai, nukreipti į ateitį, o dabartį ir patirtį farširuojantys punktai sakymų, kurie ir paaugliškai juokingi, ir nepaaugliškai išmintingi. Šio autoriaus humoras – itin savitas, pagrįstas visišku atvirumu sau ir kitiems. O juk tiesa labai dažnai būna juokinga, ypač kai patogiau jautiesi melo narve.
Citata: „Vaikystėje man pasakydavo: „Eik į savo kambarį ir gerai pagalvok apie tai, ką padarei...“ Dabar man atrodo, kad tai buvo treniravimasis būti suaugusiam. Dutūkstantaisiais metais labai norėjau būti suaugęs. Du tūkstantis septynioliktaisiais norėčiau sufalsifikuoti savo paties mirtį ir gauti draudimo pinigus.“
Čia ne Šveikas
Kęstutis Navakas, rašydamas eilėraštį, paprastai žaidžia gražiais paviršiais, o rašydamas romaną žaidžia visokiomis nuorodomis, užuominomis, citatomis, sapnais, savitomis įžvalgomis, istoriniais vardais, populiarių personažų iškamšomis, visokiais Čipais ir Deilais.
Antrajame savo romane „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ („Tyto alba“) rašytojas sukūrė savotišką Potiomkino kaimą, apgyvendintą poetų ir kitokių kūrėjų, kurie visi yra savitas paties autoriaus atspindys.
Visi čia rašo, kamuojasi dėl kūrybinių krizių, šnioja tekilą, dalyvauja paslaptingame kriminale, žaižaruoja paradoksaliu mąstymu, atveriančiu šarvuotąsias duris šmaikščiai įžvalgai ir skaitytojų juokui.
Na, ne Šveikas, bet retsykiais labai juokinga.
Citata: „Poeto darbas susijęs su pašėlusiom dvasinėm perkrovom, mus nuolat torpeduoja sėkmės, nesėkmės, realybės griozdiškumas, vaizduotės fantomai, praeitis, ateitis ir kasdienės lūkesčių mutacijos.
Kartais atrodo, kad mūsų širdys iš stroncio, kad mes tam tikra origamio forma – netyčia išsilankstytume ir mūsų nebeliktų, liktų tik susiglamžęs tuščias lapas. Mes geriame tam, kad neišprotėtume. Neišprotėtume buitine prasme, kita prasme visada buvome išprotėję.“
Atpažinimo džiaugsmas
Giedros Radvilavičiūtės publicistinių tekstų knygą „Tekstų persekiojimas“ („Apostrofa“) pavadinti viena juokingiausių metų knygų pernelyg įžūlu.
Čia narpliojamos itin rimtos temos. Tačiau tai daroma taip žaismingai, kad kone kiekviename sakinyje jaučiamas savitas autorės humoro jausmas.
Jis gal ir nepriverčia kvatotis susiėmus už pilvo, bet išspaudžia šypseną kaskart, kai autoironiškoje įžvalgoje atrandi vieną ar kitą savo jausenos atspalvį. O kai šypsaisi, net ir itin rimti dalykai įstringa giliau.
Citata: „Žinau žmonių, kurie geba parašyti in memoriam per keletą valandų, dar kūnui nesustingus. Reikėtų sakyti, dar urnai neataušus. Buvo vienas atvejis, kai laikraščio stilistė, tikrindama atsiųstą paskutinės pagarbos pareiškimo tekstą apie žinomą skulptorių, surado, kad nekrologo autorius jau išspausdino prieš parą beveik tokį patį nekrologą kitame laikraštyje, ir jis jau yra FB. Beje, man kyla klausimas, ar FB prie nekrologo teksto, jei jis patinka, reikia žymėti Like, ar ką?“
Žargono linksmybės
Kartais pati kalba, tam tikro laikotarpio žargonas po kurio laiko gali atrodyti pasiutusiai juokingas. Žinoma, jei rašytojui jį pavyksta rekonstruoti ir išradingai supinti su to laiko tam tikro visuomenės sluoksnio gyvenimo būdu.
Turbūt atsimenate Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, kuriame neįprasta šiauliečių prokalbė darniai susiliejo su smagiu gariūnmečio gyvenimo būdu. Kęstučio Šapokos apsakymų romanas „Pušis, kuri juokėsi“ („Kitos knygos“) – iš panašios operos.
Tik čia atgaivintas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios vilniečių žargonas, kuriame susipynė ne pačios taisyklingiausios lietuvių, rusų, lenkų kalbos, atmieštos gausiais keiksmažodžiais. Rašytojui gal ne visai pavyko atrasti įdomesnio turinio, bet knygoje vaizduojami autobiografiniai paauglystės įvykiai gana komiški ir įtaigūs.
Citata: „Šokiai. O Dziabas su Žlobu, tipo, galynėjasi. Žlobas demonstruoja, tipo, prikačialintus muskulus – bicepsus, tricepsus, presą, dvigalvį raumenį, dar chuj znajet ką... Pisk, tipo, iš kojos į presą, rėkia Dziabui. Nu pisk, pisk! Sakau, pisk! Aaaai blet... Matai? Vot tak! Nepramuši, stena susirietęs iš skausmo.“
Šie kūriniai jus ypač turėtų prajuokinti
S.Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“ („Alma littera“) – tikrai ne humoristinė knyga, bet visuomenę apnuoginančio humoro, sudaryto iš sprogstamojo ironijos ir autoironijos mišinio, joje netrūksta.
K.Sarnicko-Kasteto romanas „Turnė“ („Lapas“), kuriame vaizduojamos grupės „Alkūninis velenas“ gastrolės, skaitytojams leidžia iš vidaus pažvelgti į lietuviškų grupių kasdienybę, kuri, be abejo, neapsieina be smagių nuotykių, pokštų, juokingų situacijų.
R.Parafinavičiaus romaną „Fotografas“ („Balto“ leidybos namai) jau turbūt perskaitė dauguma fotografų ir atpažinę save ar savo bičiulius raitėsi iš juoko. Šiaulietiškas humoro jausmas, atrodo, netrukus gali tapti brangiu prekės ženklu.
Čia priėjo J.Erlickas ir nuščiuvo – savo knygą „Ar gali būti, kad ir mes gyvename mūsų laikais?“ („Tyto alba“) jis išleido kiek per anksti, 2017-aisiais.
