Pernai lietuvių kalba pasirodęs 57 metų A.Kurkovo romanas „Šengeno istorija“ („Vaga“, vertė Z.Marienė) jau išverstas į vokiečių ir prancūzų kalbas.
Vis daugiau Prancūzijos ir Vokietijos skaitytojų žemėlapyje ieško Lietuvos ir planuoja kelionę į Vilnių dėl to, kad užsienyje populiaraus Ukrainos rašytojo A.Kurkovo romane veikia lietuviai.
„Šengeno istorija“ – pasakojimas apie tris lietuvių poras, kurios 2007 metų pabaigoje, kai Lietuva tapo Šengeno zonos nare, ėmė svajoti apie gyvenimą tikroje Europoje.
Romane veikia dar vienas personažas – keistokas senukas, prisistatantis Kukučio vardu. Garsusis šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių herojus romane 2007 m. gruodžio 21-osios naktį tapo pirmuoju lietuviu, be paso perėjusiu Lietuvos ir Lenkijos sieną. Jis klajoja po Europą ir skuba padėti lietuviams, svetimoje šalyje patekusiems į bėdą, bet – kaip lietuviška! – niekada nespėja.
A.Kurkovas irgi keliauja per Europą – dalyvauja gausiuose savo knygos pristatymuose.
Prieš savaitę jis lankėsi ir Lietuvoje – jam buvo įteiktas Vilniaus savivaldybės padėkos raštas.
O šiuo metu 20 knygų autorius A.Kurkovas su britų roko gerbėjais mėgaujasi alumi Brikstone, keistame Londono rajone. Jį pasikvietė čia susibūrusi alternatyviojo roko grupė „Death and the Penguin“, jau spėjusi išgarsėti visoje Anglijoje. Kodėl? Mat grupės pavadinimas atkeliavo tiesiai nuo A.Kurkovo knygos viršelio.
Lietuviškai šis romanas dar 2002 metais išleistas kaip „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“.
– Porai dienų atvykote į Lietuvą. Kokie vėjai atnešė? Gal „Šengeno istorijos“ tęsinį rašysite? – paklausiau A.Kurkovo.
– Mane nuolat aplanko mintis, kad norėčiau dar ką nors parašyti apie Lietuvą. Bet tada susimąstau, kad tai nėra labai gražu lietuvių kolegų atžvilgiu. Bet gal man pavyks sukurti siužetą, kuris suvienys Ukrainą ir Lietuvą. Tada turėsiu pasiteisinimą.
Kalbant rimčiau, atvykau į ceremoniją, per kurią Vilniaus meras man įteikė padėkos raštą. Įdomu tai, kad toji padėka už Vilniaus vardo garsinimą Europoje. Kodėl? Todėl, kad romano „Šengeno istorija“ prancūziškas leidimas vadinasi „Vilnius–Paryžius–Londonas“.
Kartu su Prancūzijos leidėjais ilgai ieškojome pavadinimo. Svarstėme net „Kukučio kelionių“ pavadinimą, bet tai prancūzams nebūtų patrauklu, nes dauguma jų nenutuokia, kas tas Kukutis. Tad nusprendėme apsistoti ties žinomais miestais. Smagu, kad ant knygos viršelio šviečia ir Lietuvos sostinės pavadinimas.
Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Belgijoje įvyko jau daugiau nei keturiasdešimt šios knygos pristatymų. Vasarį aš, kaip garbės svečias, ją pristatysiu Briuselio knygų mugėje. Ateinantį rudenį numatytas pristatymas Austrijoje.
Po knygos pristatymų prie manęs prieina daugybė žmonių ir prisipažįsta, kad knyga pažadino norą aplankyti Lietuvą. Tie, kurie perskaitę romaną, dar domisi, ar viskas, ką parašiau apie Lietuvą, yra tiesa.
Žodžiu, „Šengeno istorija“ provokuoja domėjimąsi Lietuva, mat visi užsieniečiai žino Paryžių ir Londoną, bet ne visi įsivaizduoja, kur yra Vilnius, Anykščiai, Šeštokai ar Pienagalio kaimas.
Stengsiuosi, kad romano vertimai į kitas kalbas irgi vadintųsi taip, kaip prancūziškasis. Mat vertimas į vokiečių kalbą vadinasi „Laisvės kartografija“, nors jo viršelyje puikuojasi Paryžiaus, Londono ir Vilniaus vaizdai.
– Tad galima sakyti, kad Kukutis sėkmingai keliauja per Europą?
– Taip. Tai toks personažas, kuris išsyk kelia simpatiją ir norą sužinoti, kas bus toliau. Mat kiti jauni romano herojai – tipiški migrantai, kurie ieško geresnio likimo.
O Kukutis – savotiškas senos Europos ir amžinųjų vertybių įsikūnijimas, sugebantis ironiškai pažvelgti į politinę Europos istoriją. Kad ir kiek suksi, žmogaus istorija svarbesnė už politinę.
– Kodėl?
– Politiniai siužetai nėra siužetai. Kitaip juos visi žinotų ir vaikai mokykloje nebūtų verčiami mokytis datų, politikų pavardžių ir taip toliau. Žmonės natūraliuoju būdu neatsimena nei politikų, nei savo šalies politinių sprendimų. Tačiau jie atsimena legendas, kurias sukuria fantazija.
Tarkime, visi atsimena pasakojimą, kad per Lietuvą traukiantis Napoleonas stabtelėjo prie vienos kalvos, kuri vėliau buvo pavadinta Napoleono Kepure. Tačiau mažai kas pasakytų, kada Napoleonas ėjo per Lietuvą.
– Užsieniečiai jūsų turbūt klausia, kodėl romane pavaizdavote Lietuvą, o ne kokią Albaniją. Ką jiems atsakote?
– Bandau jiems paaiškinti, kad Europa linkusi pamiršti daug dalykų. Tarkime, dauguma užmiršo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia valstybė XV amžiaus Europoje, ir dabar Lietuvą laiko viena Rytų Europos šalių, kuri iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo net neegzistavo.
Užsieniečiams dar pasakoju, kad lietuvių mentalitetas skiriasi ir nuo slavų, ir nuo vokiečių, ir nuo visų kitų. Tada priduriu, kad jis galbūt mažiau skirtųsi nuo prūsų, jei Prūsija iki šiol egzistuotų.
Kitaip tariant, Lietuva tarsi įrodo, kad vieningos Europos sąvoka kultūriniu požiūriu tėra chimera, – ją vienija tik euras ir Briuselio įstatymai. Nė viena kultūra nenori susijungti su kita kultūra ir virsti kokiu nors hibridu. Tiesiog be kokios nors vienos kultūros Europa būtų nevisavertis geografinis ir politinis darinys.
Iš principo Europa yra tarsi dėlionė, kurioje kiekviena kultūra, nepaisydama integracijos ir sąveikos, turi išlaikyti savo švarą, unikalią įtaką ir atspindėti savo tautos istoriją. Šiuo požiūriu gaila, kad dauguma europiečių nepažįsta lietuvių kultūros. Nenuostabu, nes, tarkime, prancūzai pradeda pamiršti net savo kultūrą.
Sukūriau tokią teoriją ir stengiuosi ja sukelti sumaištį prancūzų galvose.
Jiems aiškinu, kad Prancūzija kadaise buvo vertikali šalis, kuri domėjosi savo istorija, filosofija ir kultūra, o vėliau tapo horizontalia valstybe, kuri domisi tik savo šiandiena.
Tačiau kuo šalis mažesnė, tuo joje mažiau horizontalės ir tuo labiau ji žvelgia į savo ateitį ir praeitį, kitaip tariant, tampa vertikali. Tad Lietuva daug vertikalesnė ir gilesnė nei Prancūzija, mat kone kiekvienas lietuvis žino savo istoriją, kunigaikščius, XV amžiaus ir vėlesnius įvykius.
O vidutinis prancūzas, net pabaigęs licėjų, nežino, kas iš tikrųjų vyko per Prancūzijos revoliuciją, – jis težino Bastilijos aikštę ir Bastilijos paėmimo diena vadinamą Prancūzijos nacionalinę šventę. Daugiau nieko.
Tikiuosi, kad tiek mano romanas, tiek kalbos per jo pristatymus paskatins ir pačius prancūzus susidomėti savo šaknimis. Mat Europos Sąjunga ilgainiui gali subyrėti dėl to, kad ji tampa vis horizontalesnė, užmaršesnė.
Tos horizontaliosios vertybės iš esmės yra ekonominės, kitaip tariant, šiandienos vertybės. Jos greitai keičiasi, neišlieka atmintyje – žmogus tik atsimena, kokia jo vaikystėje buvo degtukų ar pieno kaina, daugiau nieko.
Šiuo požiūriu Lietuvos ateitis stovi ant tvirtesnio pagrindo nei geltonąją liemenę užsivilkusi šiandienos Prancūzija su populistiniais lozungais ir reikalavimais atpiginti pieną.
– Na, mes, lietuviai, juk irgi veržiamės į tą pusę.
– Man atrodo, kad jūs nesiveržiate į geltonųjų liemenių pusę, nes Lietuva stabilumą, susijusį su nepriklausomybe, vertina tikrai labiau nei Prancūzija.
Mat Prancūzija realiai priklausoma buvo tik per Antrąjį pasaulinį karą ir to net nenori atsiminti: jai iš dalies gėda dėl kolaboravimo, be to, tie įvykiai palyginti tolimi, jau tapę istorija. Tas atotrūkis tarp praeities ir dabarties lemia, kad žmonės liaunasi vertinti stabilumą.
O juk stabilumas be nepriklausomybės iš tiesų veda į vergovę. Štai jei Baltarusiją dabar suvalgytų Rusija, vargu ar joje kas nors priešintųsi – baltarusiai gal net pagalvotų: „Aha, Rusija turtinga, gyvensim sau stabiliai, tad kam mums ta nepriklausomybė, kuri ir šiuo metu keistoka.“
– Kas dar Prancūzijoje rūpi jūsų knygų skaitytojams?
– Jie dar klausia, ar aš esu už Europą, ar prieš? Mat knygoje vaizduojamos trys lietuvių poros: dvi išvyksta į Europą ir pražūva, o Pienagalio kaime likusi pora iškenčia sunkumus ir sulaukia sėkmės.
Taip, čia galima įžiūrėti banalų kvietimą likti namie. Bet aš siekiau tuo pasakyti, kad jei nori kur nors išvykti, turi gerai pasiruošti ir žinoti tos šalies istoriją, papročius, psichologiją, kultūrą, požiūrį į atvykėlius.
Emigruojant būtina išsiaiškinti, kaip toji tauta žvelgia į savo valstybę, kad galėtum į tą valstybę pažvelgti panašiai ir nekiltų psichologinio ar politinio konflikto.
– Esate sakęs, kad šiuo romanu lietuvių skaitytojams norėjote parodyti tikrąją Europą. Ką jūs vadinate tikrąja Europa?
– Tikroji Europa pirmiausia yra dešimtys Europų. Tai net ne valstybės. Tarkime, Prancūzijoje yra bent šeši psichologiškai skirtingi regionai.
Neatsitiktinai romano herojai Andrius ir Barbara galiausiai nuvyksta į Šiaurės Prancūziją. Tai prie Belgijos ir Flandrijos išsidėstęs regionas, esantis į vakarus nuo Lilio.
Tas regionas, kurį rašydamas romaną aplankiau kokius devynis kartus, daug žmogiškesnis. Jis savotiškai sugėrė dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių italų, lenkų bei kitų tautų atstovų ir pavertė juos teigiamais prancūzais, bet iš jų neatėmė praeities ir tapatybės.
Jie nekalba nei lenkiškai, nei itališkai, bet turi lenkiškas ar itališkas pavardes, be to, žinodami savo šeimos istoriją jie išmano ir savo protėvynės istoriją.
Tų žmonių fantazija labai skirtinga. O juk fantazija žmogui itin svarbi – ji padeda kurti ateitį, dabartį ir net tikrovę.
Kai Šiaurės Prancūzijoje buvo uždarytos šachtos, gyventojai ėmė svarstyti, ką daryti su vieninteliais kalnais – terikonais, dar šiltais iš šachtų iškeltų uolienų kūgiais.
Ant vieno terikono jie įrengė slidinėjimo takus.
Kitą apsodino ‘Chardonnay’ rūšies vynuogynais. Iš jų gamina vyną, kurį pavadino „Charbonnay“. „Charbon“ išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „anglis“. Man, beje, teko jo ragauti.
Galima sakyti, kad jie sukūrė šalį, kuri yra Prancūzijos dalis.
Šiuo požiūriu kiekvienas regionas, kuris sugeba sukurti naują tikrovę, virsta lyg ir atskira šalimi, tikrosios Europos dalimi.
Mes retai pagalvojame, kokia turtinga Europa. Juk joje yra vietos ne tik Paryžiui arba Berlynui, bet ir regionams, šalims su itin savita tikrove – jų daug daugiau nei valstybių.
Romane rašau, kad ir Lietuva yra valstybė, kurioje yra keturios šalys. Man pasisekė, kad aš žinau, kas yra Aukštaitija, Suvalkija, Žemaitija, Dzūkija. Bet juk Prancūzijoje ar Vokietijoje to beveik niekas nežino.
Todėl aš noriu jiems apie tai papasakoti.
