Kolegos rašytojai ilgokai tylėjo, nes, matyt, dabarties Lietuvoje vėl reikia drąsos ginti kūrėją, kuris maišomas su žemėmis už tai, kad rašo ne taip, kaip kai kurios visuomeninės organizacijos norėtų. Ypač jei jos skelbiasi didžiausiomis patriotizmo tvirtovėmis.
Sunku prisiminti per tris nepriklausomybės dešimtmečius kitą atvejį, kad menininkas būtų taip aršiai puolamas kaip M.Ivaškevičius. Neva už tai, kad paniekino šventą partizanų kovą ir jų atminimą dar 2002 metais išspausdintame romane „Žali“.
Prieš beveik 17 metų šis romanas nesukėlė jokio skandalo. Ne visiems jis patiko, atrodo, užkliuvo ir Vytautui Landsbergiui, bet didelio dėmesio nesulaukė, bent jau tuomet visiškai jauno autoriaus niekas nekalė prie kryžiaus. Pernai šis romanas buvo išleistas pakartotinai ir iš pradžių praslydo į patriotizmo monopolį pretenduojantiems asmenims pro akis. Matyt, jo nė neskaitė.
Tačiau kai M.Ivaškevičiui buvo suteikta nacionalinė premija, ir anaiptol ne už šį romaną, o už dramos kūrinius, užvirė tikras pragaras – politinių kalinių ir tremtinių, buvusių partizanų, gynybinius pajėgumus stiprinančių ir dar tuntas kitokių organizacijų net reikalauja atšaukti sprendimą suteikti jam Nacionalinę premiją.
Ar tai neprimena sovietinių laikų, kai A.Solženycinas už „Gulago archipelagą“ buvo apdovanotas Nobelio premija? Gal ir laisvoje Lietuvoje „darbo žmonių kolektyvai“ tuoj ims rašyti prezidentei panašius laiškus, kur skelbs, kad romano „Žali“ neskaitė, bet autoriumi pasipiktinę iki širdies gelmių?
Sausio 13-ąją Laisvės premija apdovanotų septynių Lietuvos partizanų vardu kalbant J.Kadžioniui-Bėdai Seime, auditorija jam plojo kelis kartus iš pagarbos net atsistojusi.
Tad jei drįsi pasiginčyti su tokiu garbingu oratoriumi dėl kai kurių jo minčių, tikriausiai jau tapsi rusų propagandos ruporu ir Lietuvos priešu. Panašu, kad kitaip manantiems vis agresyviau mėgina užčiaupti burną tautiniai radikalai, kurie sąmoningai kuria tokią troškią, žodžio laisvei priešišką visuomeninę atmosferą.
Praleisti negirdomis to, kas buvo pasakyta apie M.Ivaškevičių, jau negalima. J.Kadžionis-Bėda vadino jį literatūriniu vandalu, apvėmusiu už Lietuvos laisvę žuvusius partizanų vadus, piktinosi, kad šis rašytojas apdovanotas Nacionaline premija ir partizanų vardu prašė prezidentės sustabdyti tyčiojimąsi iš jų, įžvelgęs čia ir valstybės pamatų griovimą.
Kaip prezidentė turėtų stabdyti M.Ivaškevičių? Matyt, Vasario 16-ąją neteikti jam Nacionalinės premijos, uždrausti spausdinti jo kūrybą, neleisti statyti dramaturgijos kūrinių. „Tokiems vieta tik už grotų“,- taip kūrėjo laisvę supranta Laisvės premijos laureatas partizanas, prilyginęs šio rašytojo kūrybą tyčiojimuisi iš Katynės ar Holokausto aukų.
Gal būtų galima manyti, kad tai tik asmeninė garbaus amžiaus asmens nuomonė, bet ir kalbos turinys, ir reakcija į ją Seime verčia ieškoti gilesnių šaknų.
Pirmiausia ši kalba visiškai atitiko radikalių tautininkų, euroskeptikų pasisakymus ir publikacijas. Net galima įtarti, kad jie partizanui ir parašė šią kalbą.
Antai filosofas V.Radžvilas pareiškė, kad jam buvo koktu skaityti M.Ivaškevičiaus romaną „Žali“ (atrodytų, galėjo neskaityti, kas vertė?), o skaitydamas išvydo stribo šmėklą ir baisėjosi, kad Nacionalinė premija šiam autoriui skirta už gyvybę paaukojusių partizanų dergimą. Susidaro įspūdis, kad J.Kadžionis-Bėda tik pakartojo tokias mintis.
Be abejo, buvo ir bus ginčų dėl rašytojų pilietiškumo, visuomeninės atsakomybės, bet tai literatūrinės, o ne politinės diskusijos. M.Ivaškevičiaus kūryba gali nepatikti, laisvės samprata kiekvienam skaitytojui suteikia tokią teisę, bet visai kas kita, kai valstybinė valdžia raginama nutildyti rašytoją.
Taikomasi į esminius laisvės principus, o ne vien į M.Ivaškevičiaus kūrybą. Juk romanas „Žali“ užkliuvo gal jo net neskaičiusiems, provinciškai patriotizmą suvokiantiems asmenims todėl, kad jiems priimtinas tik mitais gaubiamų pokario partizanų vaizdas, kur jie atrodo kaip monumentalūs paminklai ar angelai su sparnais, bet niekaip ne kaip prieštaringi, kartais ir klystantys nuodėmingi žmonės.
Pokario laikotarpis dar labai menkai atspindėtas lietuvių literatūroje. Istorikai, išskyrus į politikus išėjusius jų buvusius kolegas, taip pat nedrąsiai imasi šios temos. M.Ivaškevičiaus puolimu siunčiamas signalas, kad čia leistini tik herojiniai mitai.
Ar jūs norite gyventi tokioje Lietuvoje, kurioje tiesos paieškos gali būti paskelbtos nepatriotiškomis ir tarnaujančiomis rusų propagandai? Aš – ne.
