Deja, trukdo medijos. Sunku patikėti, bet, pasak senolių, seniau tų medijų išvis niekas neregėjęs negirdėjęs. Visur Lietuvoj ošusios girios, ten išėjęs prisiglausdavai prie medžio... Medis teikęs paguodą ir atgaivą, o iš medžių tankmės išlįsdavę tik šernai, vilkai ir kiti padorūs miškelėnai.
Iš medijų gi nuolat išlenda žmogijos ir ima skleisti žinias, energiją, optimizmą, šventinę nuotaiką... Ir aš tuoj pasijuntu išsekęs, apima nuobodulys, subjūra nuotaika...
Ar negali ten sulindę ramiau sau murksot? O jeigu paklaustų: „Ar pas jus namie nuobodžiaujama?“, atsakyčiau: „Jau dešimt metų, kai aš metęs nuobodžiaut. Eikit lauk.“
Bet išeina Kalėdų Senis, ateina kažkoks Valentinas. Išeina Valentinas, atsliūkina veikėjai, rinkėjai, kenkėjai...
Žmogijos žygiuoja, kovoja, siekia, veržiasi į priekį, mėto iššūkius... Skrenda, sprogsta, balotiruojasi... Kartais žmogijos ieško savęs ir išbando save. Bet dažniau ieško mūsų ir išbando mus, žmones. Todėl žmonių jau mažai belikę. Manoma, kad netolimoj ateity čia klestės vien žmogijos.
Tačiau kol kas žmogija be žmogaus išgyventi negali, nes minta mūsų dėmesiu ir viltim. Tai ropščiasi ant scenos ir ima rėkt: „Lietuva!“ Išgirdusios aidą „tuvat.. vat... va!..“, žmogijos prisijungia prie Lietuvos ir dalį jos nusiurbia sau.
Ką sutikęs, iškart neatskirsi, ar tai žmogus, ar jau žmogija. Vienas iš skirtumų: žmogus gali žiūrėti visom kryptim, todėl jam sunku sutelkt žvilgsnį. O žmogija turi pažiūras – pažiūri ir pasiima. Taigi žmogija pastebi, o žmogus tik stebisi.
Pagavę žmogiją, metam į kūdrą. Jei neišplauks, vadinasi, tai būta žmogaus.
Nusprendžiau, kad nuo sausio pirmos būsiu uždaras naujovėms.
Pamatęs naujovę, nusigręžiu, o jei niekas nemato – net paspiriu. Todėl, kad...
Visa, kas nauja – tai pamiršti seni dalykai. Taip nutiko ir su kompiuteriais, kurie prieš milijoną metų buvo tokie populiarūs. Tas tarpsnis vadinamas Kompolitu. Apie jį mes nieko nežinome todėl, kad neliko rašytinių paminklų.
Daug amžių turėjo praslinkti, kol kažkas išrado pieštuką ir plunksnakotį... O išradus kreidą, prasidėjo daugeliui girdėtas laimingas Kreidolitas.
Deja, užgriuvo Celiulitas, vyrai ėmė dairytis į vyrus, ir Žemėje išnyko moterys.
Likę vieni vyrai išrado karus ir nuolat kariaudami išsilaikė net kelis šimtmečius. Ir nežinia, kiek dar būtų išsilaikę, jei kažkoks mulkis nebūtų išradęs draudimų. Kai viskas buvo uždrausta, gyvenimas ėmė strigti, klimatas – vėsti...
Bet niekas neamžina. Per milijonus metų gyvenimo pagerėjimas ateidavo po kiekvieno apledėjimo, tad svaičioti, kad būtent dabar gyvenam gerai kaip niekad – nerimta.
Iš pasaulio žemėlapių Lietuva buvo išnykusi jau devyniasdešimt devynis kartus. Kai darsyk išnyks – švęsim jubiliejų.
Kodėl nerandame senųjų lietuvų liekanų?
Todėl, kad ne mes gudriausi. Anuomet, gamindami daiktus, žmonės naudojo ne plastiką, o visai kitokią, nūnai pamirštą ir iš naujo dar neatrastą, itin greitai suyrančią medžiagą. Spėjama, kad tai gali būti genetiškai modifikuotas vėjas.
Nuo vienatvės lova liaujasi girgždėjus. Todėl tik išardau ir sutepu. Dar pakeičiu kojas – prisuku žiemines. O pagalvė nereikalinga – tuščioj lovoj neatsitrenksi...
Anuomet, kai prieblandoj po patalais susidurdavo dvi trys moterys, nė pagalvė negelbėjo. Taigi! Prieš revoliuciją mano lova gerai traukė – 120 mot./mėn.
O kai kas lovoje net užmiega. Prie moters! Aš niekad neleidau sau tiek atsipalaiduoti. Jei noriu miego, sliūkinu į kitą kambarį, pas žmoną.
Bet užvis labiau nemėgstu lovoje kalbėt. Todėl, kai pas mane ateina moterys, pirmiau siunčiu jas virtuvėn – tegu ten su maniške išsiplepa.
Apie ką man kalbėti su tom, kurios viską mato kitaip?
Aš niekad nesu palietęs vyro, nes žinau: palietęs krisčiau be sąmonės. Visiems šitaip. Kai buvau pas daktarą, tas lietė mane atsargiai ir tik su pirštinėm.
O jei moterys gali vyrus liest ir plikom rankom, tai vyrus jos mato visai kitokius, nei matau aš. Vadinas, ir visa kita joms atrodo kitaip. Štai kodėl butelį degtinės žmonos išpila ne į gerklę, kaip vyrai, o į kriauklę.
Vyru galima stebėtis, kaip keistu, nežinia kam skirtu prietaisu. Vyrą galima net vertinti pagal degalų sąnaudas ir sugriovimų apimtį. Bet kad vyras galėtų kam nors patikt...
Man patinka tai, kas nepatikti negali: gerumas, švelnumas, sulčių gėrimas, blynų kepimas, lopšinės dainavimas... O jei mano žmona vadovautų nusikalstamai grupuotei ar kalėjimų departamentui – argi aš gyvenčiau su ja?
– Gal moterys, kurioms patinka vyrai, yra netradicinės orientacijos? – klausiau.
– Taip, – atsakiau. – Nė vienam tradiciškai orientuotam žmogui nepatinka ir niekad nepatiks grubumas, bukumas, chamizmas, chuliganizmas, švilpimas, knarkimas, girtavimas, smurtavimas, lipimas per galvas, griuvimas laiptais, pliurpimas apie save, spjaudymas į kitus, drybsojimas, spoksojimas, keiksmai, riksmai...
Pagaliau! Pritaisiau prie lovos ratukus. Žmona stumia lovą gatve, aš drybsau ir spoksau...
Pamosuoju šluota ir prasklaidau vienatvę. Ir ko čia taip kaupiasi? Vakar buvau pas Pilypą, ten vienatvės nė su žiburiu nerasi, nors ir jis gyvena su žmona, kaip aš...
Žinau, kad visas ligas gydo skaidulos, bet aš jų nevalgau, nes norint nuryti šaukštą skaidulų reikia pusės litro degtinės. Man tiek per daug.
– Nuo sausio pirmos pradėjau dirbti, – skundėsi Pilypas. – Visi man sakė, kad dirbti sunku. Ir tai pasitvirtino. Jei rimtai dirbi, tai niekam laiko nebelieka. Viską pradirbi.
– Jei pavyks mesti darbą, daugiau niekada nepradėk, – patariau.
Nesubrendėliai vis ieško savęs. Aš radau ir iki šiol nežinau, kur padėt.
Branduoliai trokšta atsiskleist. Kai aš skleidžiaus, visi artimieji buvo mane palikę. Suglaudžiau sparnelius – sugrįžo.
Su perbrendusiais man irgi ne pakeliui. Mūsų mylimas senelis Traidenis tiek pripučia į kelnes, kad popiet jau kybo palubėj žemyn galva. Vaikams tai pramoga – jie strykčioja ir bando pradurt senelio putėsius.
– Užaugę ir mes tokie būsim! – krykštauja.
– Užaugt negana, – mokau. – Dar reikia pasent.
– Norim greičiau pasent!
– Visi nori...
Niekas nenori gyventi ir džiaugtis šia diena. Visi laukia: pavasario, pensijos, premijos, Kalėdų, Velykų, Valentino...
Ir visi skuba. Niekam nepatinka būti čia ir dabar.
Sykį apsivilkau juodą paltą, užsimaukšlinau gobtuvą ir atsistojau kryžkelėj. Vienoj rankoj laikiau kryžių, kitoj – kastuvą. Norėjau, kad žmonės atsigręžtų į tikrąsias vertybes: skausmą, senatvę, mirtį...
Jiems nepatiko. Aš mat eismą trukdąs.
– Kur jūs einat? – šaukiau. – Atsipeikėkit!
Visi tada skubėjo į prekybcentrius, vežė vežimais, vilko maišais... Buvo didysis kalėdinis išpardurninimas.
Kai grįžau namo, žmona gyveno ten ir rytoj – staipėsi, vaipėsi... Kaipgi – rytoj ten bus linksmų, šventų, džiaugsmingų... O čia ir dabar esu tik aš.
Nusprendęs tapti atsiskyrėliu palindau po lova. Tamsoj protas ėmė skaidrėt, ir supratau, kad aš jau seniai nuo visų atsiskyręs.
Ir nieko nenutiko. O juk buvo laikai, vaidenos – be tos ar anos gyvent negalėčiau...
Tai nieko nenutiks ir Europai, kai Didžioji Britanija atsiskirs. Anokia ten didžioji. Būčiau rusas – kepurėm užmėtyčiau...
Supykęs kad imsiu pliekti save diržu!
Aišku, sieloj ilgam liks trauma. Bet nūnai diržo poveikis akivaizdus – aš kaipmat lioviaus politikuot.
Nuo sausio pirmos vėl kvaišinuos. O kaip kitaip! Kol natūraliai nukvaišiu su metais, praeis dar gal dešimtmetis. Kaip tiek ištverčiau?
Bepigu apie kvaišalų žalą šnekėti tiems, kurie nukvaišta savaime ar tokie yra jau iš prigimties. Ne visiems taip pasiseka.
Pasiryžus kvaišintis svarbu pasirinkti tinkamą kvaišalų rūšį. Labiausiai kvaišina valdžia, o kad aš noriu būti tik puskvaišis, tai renkuosi šampaną.
Nusprendęs, kad kiekviena diena turi būti kaip šventė, šampaną geriu kasdien.
Aišku, per šventes nedirbu. Kad žmonai būtų aiškiau, kambary iškėliau vėliavą. O kai ta vis tiek ėmė negražiai kalbėt, iškviečiau policiją.
– Klaupkitės! – sušukau.
Policininkai atsiklaupė. Įšventinau juos į riterius.
Paskui surengėm turnyrą, ir vyresnysis policininkas laimėjo mano žmoną.
Taigi laimėjau ir aš.
