Sigitas Parulskis. Patriotai: demonai ir angelai

Galvodamas apie pastaruoju metu užsimezgusį ultrapatriotų ir liberaliau mąstančių žmonių ginčą dėl partizanų, patriotizmo ir t.t., prisiminiau Izaoko ir Abraomo istoriją. Abraomas nori paaukoti sūnų Dievui, bet tuo metu krūmuose subliauna avinas ir jis tai supranta kaip ženklą. Žmogaus auką pakeičia gyvulių aukojimas. Vėliau krikščionybė šią istoriją panaudoja suplakdama žmogaus ir gyvulio auką į vieną – Jėzus Kristus yra ir Dievo sūnus, ir Dievo avinėlis, kitaip tariant, kentauras.

Daugiau nuotraukų (1)

Sigitas Parulskis

Mar 5, 2019, 11:50 AM, atnaujinta Mar 17, 2019, 1:56 PM

Stebėdamas ultrapatriotų pyktį, jaučiu tą patį archajišką dvelksmą. Sąjungai su aukštesniąja jėga reikia žmogaus aukos, reikia kraujo. Kadangi mūsų pusiau pagoniškoje sąmonėje Tėvynė (žemė) ir Dievas yra beveik tas pat, už Tėvynę kovoję ir žuvę partizanai yra auka, sandoris su Aukščiausiuoju. Partizanų vado palaikų perlaidojimas – tos aukos naujas įprasminimas, sutarties su Absoliutu (nebežinau, kuo tiki šiuolaikinis lietuvis) atnaujinimas.

Žmonės, kurie šios aukos nelaiko šventa ar netgi ironizuoja, verti bausmės – persekiojimo, ujimo, galbūt net mirties – simbolinės, o gal ir tikros. Persekiojamas žmogus jaučiasi esąs žvėris, tai yra avinėlis, Atpirkėjas. Mėgaujuosi šia akimirka, ji šiurpi ir kartu persmelkta ne vieno tūkstančio metų atminties.

Dar vienas įdomus dalykas, kurio galima pasimokyti iš šios konfrontacijos, – atsakomybė už žodį. Kažkada M.Martinaitis sakė, kad už žodį reikės atsakyti kaip už daiktą. Žmonės daug ir neatsakingai kalba, žodžiai praranda prasmę, devalvuojasi. Žodžiais švaistosi politikai ir menininkai, kitaip tariant, pramogų verslo atstovai, bet visuomet atsiras tokių, kurie žodžius išgirs ar perskaitys ir galbūt supras visiškai priešingai, tendencingai, ir tada už žodį gali tekti atsakyti kaip už daiktą, tai yra žodis virs kūnu. Biblija!

Be to, visuomenės sluoksnių išsilavinimas skirtingas, žmonės ironiją painioja su patyčiomis, estetiką, stilių – su politika. Dėl tokio išsilavinimo skirtumo būtų sunku paaiškinti, kad, pavyzdžiui, S.Nėries poema apie Staliną ir B.Brazdžionio Vaidila Valiūnas estetiniu požiūriu yra tas pats kičas, skiriasi tik politinis turinys.

Dar įdomu, ką apie visa tai (patriotizmas, partizanai, tremtiniai, tautinis identitetas, paremtas auka ir kančia) mano jaunimas. Prisimenu, prieš keletą metų studentė parašė tekstą apie Lietuvos armijos kareivį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais su mylimąja išvyko atostogų prie Juodosios jūros. Ko, po galais, jie mokosi mokyklose? Įdomu, kaip jie įsivaizduoja istoriją? Kaip turistinį vadovą? Nežinau.

Jeigu nori būti patriotas, neturėk vaikų, nes jie gali būti išsigimėliai. Taip sako, regis, kažkuris iš J.Joyce’o sukurtų personažų, kuris – neprisimenu.

Ar esi išsigimėlis, jeigu garsiai nešauki apie meilę tėvynei, tik gyveni savo malonumui? Atskleisti ar nuslėpti faktus – patriotizmas ar kiaulystė? Ar menininkas turi būti patriotas, kad jo darbai būtų pripažįstami ne tik meno vartotojų, bet ir valstybės? Ar jis gali tikėtis būti vertinamas tik už estetinius laimėjimus, jeigu imasi laisvai interpretuoti istorinius ar politinius faktus?

Daug įdomių klausimų, ir nėra vienprasmių atsakymų. Ar žmonės nepainioja patriotizmo su nacionalizmu? Riba plonytė, aršus patriotizmas lengvai virsta radikalizmu. Anglų rašytojas R.Aldingtonas rašė: „Patriotizmas – gyvas kolektyvinės atsakomybės jausmas. Nacionalizmas – kvailas gaidys ant mėšlyno, giedantis apie didesnius pentinus ir dailesnius snapus.“ Taigi kaip ir visur, taip ir čia galime rinktis. Istorija nepriklauso tiems, kurie ją rašo, istorija priklauso visiems, kurie joje gyvena.

Kažkada H.Radauskas vieną iš F.Leger paveikslų apibūdino kaip „rudų ir mėlynų makaronų kovą“. Kai matau Lietuvoje (pasaulyje, visatoje) susikalusias grupuotes, visuomet prisimenu rudų ir mėlynų makaronų kovą, ir man palengvėja, gal dėl to, kad nuo socialinio politinio marazmo pasitraukiu į jaukią, nuostabią kultūros ir meno erdvę, nes ten nėra žmonių.

Kad ir kaip būtų apmaudu, visos mūsų kovos dažniausiai baigiasi taip, kaip pasakyta vienoje šiurkščioje lietuviškoje mįslėje: kuolą įkalė, skylę nusinešė. Kai supranti, kas tas kuolas, – labai juokinga.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.