Turinys nuteikia labai sausai – visa knygos istorija telpa į vienuolika dienų, o skyrių pavadinimai – tai tiesiog Didžiosios Britanijos ir Airijos miestų pavadinimai. Kokią intrigą ir istoriją galima išspausti iš tokio laiko tarpsnio ir neintriguojančios geografijos? Kas įdomaus gali nutikti per vieną dieną Korke ar Aberdyne?
Šią knygą pasiėmiau su savimi į mėnesio trukmės kelionę ir, nors turėjau „kindlą“, nusprendžiau, kad absurdiška šią knygą tampytis po Hong Kongą, Vietnamą, Veneciją ir jos neperskaityti.
Taip įspraudęs save į kampą oro uoste atsiverčiau pirmąjį skyrių. Jis taip pat prasideda scena oro uoste, kuriame išgalvotos roko grupės „Alkūninis velenas“ nariai su alaus bokalais pusę penkių ryto pradeda turnė po populiariausius lietuvių emigrantų miestus Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Kastytis Sarnickas taip greitai mus įmeta į veiksmą, tiksliau į pabrėžtinai nenutrūkstamą alkoholio gėrimą, kad mintyse kyla natūralus klausimas – o dar kas nors be alkoholio ir laukinio pankavimo bus?
Bus, tik reikia šiek tiek palaukti. Su kiekvienu puslapiu išankstinis nusistatymas ir priekabės sklaidėsi, o knygos gale kilo tik viena mintis – kodėl tokia trumpa knyga, noriu dar!
Atrodytų, nerealus ir fiziškai sunkiai pakeliamas „Alkūninio veleno“ narių gyvenimas tampa labai realus ir kai kuriais momentais gerai pažįstamas, nes autorius labai tiksliai aprašo kasdienybės detales. Taip tiksliai, kad skaitant nuolat persekioja klausimas – kas čia įvyko iš tikrųjų, o kas sufantazuota? Šis nežinojimas net truputį erzina.
Pagrindinė knygos linija – turnė lankant lietuvių emigrantus – siužetą iškart padaro visiems labai gerai pažįstamą, aktualų ir galbūt asmenišką. Bet knyga nėra apie emigrantus, tai istorija apie „Alkūninio veleno“ gyvenimą.
Visi, kam yra tekę skristi „Ryanair“, lankytis viename ar kitame britiškame pube, nueiti į vietinės reikšmės koncertą kažkokioj skylėj, apsistoti pigiame motelyje ar prisigerti iki apsivėmimo ir atminties praradimo, turės tą patį nepatiklumo jausmą, kad visa tai nėra išgalvota.
Kratymasis autobusiuke su instrumentais, pasiruošimas koncertams ir apšilimas užkulisiuose, – nors man ir nepatirti dalykai, tačiau nė akimirką nesuabejojau, kad būtent taip ir būna. Net jeigu grupės nariai knygoje išgalvoti, tačiau visos kitos minimos pramogų pasaulio žvaigždžių pavardės tikros.
Svaras iš „Sindikato“ yra pasiunčiamas „nachui“, nes ilgai neparašo teksto naujai dainai, Justė Starinskaitė yra „gerulė“, Saulius Baradinskas grupei derina naujo klipo filmavimo vietas, o kiti yra tiesiog apkalbami. Nejučiom pradedi abejoti – galbūt tikrai egzistuoja „Alkūninis velenas“?
Tikroviškos ir grupę persekiojančios bėdos. Jie jaučia, kad pasaulis keičiasi, kad atsirado naujų sunkiai suprantamų dalykų ir kyla spaudimas desperatiškai prisitaikyti prie naujų taisyklių arba rizikuoti tapti nebeaktualiems.
Komunikacija „Instagrame“, diskusijos apie dalyvavimą „Eurovizijoje“ ir pigiuose muzikiniuose šou – tai iš reikalo, bet ne iš noro gimstantys svarstymai.
Rizika „Alkūniniam velenui“ nėra aiškiai suprantama koncepcija. Todėl, jei atrodo, kad viskas po truputį stojasi į savo vietas, kažkas iš veikėjų būtinai atliks „Hold My Beer“ memo vertą nesąmonę ir viskas grįš į stabilią įtampos ir intrigos būseną.
Skaitant tokias situacijas mintyse norisi šaukti – „Debilai, ką jūs darot?!“ Šį skaitytojo balsą knygoje kartais perteikia pragmatiškasis grupės vadybininkas Rolas, kuris vis bando kažkaip suvaldyti visą chaosą. Bet „Alkūniniam velenui“ jokie logika grįsti sudrausminimai nė motais.
Grupės koncertas Mančesteryje turbūt yra geriausias pavyzdys, kai jausmas ir energija nugali bet kokią logiką. Po fantastiško sprogstamojo koncerto akimirksniu aplanko realybės suvokimas, kad jie dabar save įstūmė į tragišką situaciją ir turnė veikiausiai privalės baigtis. Beviltišką absurdą gali lydėti tik humoras, kurio knygoje apstu.
Kiekviena diena vyksta pagal tą patį scenarijų – sudėtingas prabudimas, kelionė į naują miestą, koncertas ir vakaro pramogos, bet viskas kaskart kitaip. Nesėkmingą apytuštį koncertą veja pašėlusi energija kitame, sulamdytas rytas motelyje keičiamas į skvotą be vandens.
„Alkūniniam velenui“ stabilumas ir su juo susijusi rutina nėra pažįstami. Svarbiausia, kad jiems tai nesukelia jokių problemų. Po visiško finansinio ir materialinio kracho ryte jie ganėtinai ramiai planuoja vakarą. Sutarę paskutinius pinigus išleisti maistui, jie nusiperka alkoholio. Panika palauks.
Vos vienuolika dienų – sunku patikėti, nes užvertus knygą atrodo, kad veiksmas truko visą pašėlusį mėnesį. Jeigu man reikėtų išgyventi tokias vienuolika dienų, tai veikiausiai mirčiau. Tris gal dar patempčiau, ketvirtą baigčiau ligoninėje arba likčiau parą paipaliotis užmiesčio viešbutyje, o grupė išvažiuotų be manęs.
Todėl apie mane knygų nerašo, jos rašomos apie „Alkūninį veleną“, nes jie yra išskirtiniai. Skaitydamas supranti, kad ši beprotiška turnė jiems yra kone kasdienybė.
„Alkūninis velenas“ taip siaučia ir gyvena, nes mes taip nesugebame. Jie palaiko viltį, kad gyventi ne pagal kitų, bet pagal savo taisykles ir vertybes įmanoma. Vienuolika dienų knygoje, savaitgalis realybėje – ilgai varvinti akių sėdint prie knygos neteks.
Ji gyvenimo nepakeis, tačiau leis bent trumpam pasvajoti ir vėl patirti galbūt pamirštą naivų ir nuoširdų gyvenimą negalvojant apie jokias pasekmes.
Perskaitę knygą, galite mėginti kabinėtis, kad veikėjai pernelyg seklūs, kad knyga baigiasi nei šiaip, nei taip, bet žinote, ką į tai atsakytų „Alkūninis velenas“? Mums „pochui“. Man taip pat, nes jausmas kartais svarbiau už šaltą logiką.
