Vilijampolėje, daugelio dar vadinamoje Slabodkėje, gimusi ir augusi Raimonda Canderienė, pasivadinusi Raimos Zander pseudonimu, neseniai išleido knygą „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“.
Joje nerasite chronologiškai surašytų datų ar neatmenamais laikais legendomis apipintų Vilijampolėje nutikusių istorijų. Pirmojoje menininkės knygoje sudėtos tikros istorijos, pasakojamos ir matomos mažos mergaitės akimis.
„Slabodkė, jeigu nuvalytume „Inkaro“ suodžius, nušvistų akinančiu spindesiu. Nuo Veršvų iki Panerių gatvės, nuo Kaniūkų iki Veterinarijos akademijos ir „Generalkos“ plyti mano Pažadėtoji žemė“, – tokiais žodžiais autorė pradeda savo vaikystės prisiminimų knygą.
Menininkės tvirtinimu, į noveles sudėtos istorijos neleis visiems laikams pamiršti tam tikru laiku Vilijampolėje ir net kai kuriose kitose Kauno dalyse tvyrojusios dvasios.
– Kaip kilo mintis rašyti vilijampoliškių istorijas ir net sudėti jas į knygą?
– Mėgstu sakyti, kad rašymas mane užplūdo kaip potvynis. Nors šį užsiėmimą nuo pat jaunystės prilyginau Olimpo dievų darbui. Maniau, kad rašyti gali tik išskirtiniai žmonės. O kur jau ten aš?
Tačiau prieš pusantrų metų apėmė noras ką nors parašyti savo socialinėje paskyroje. Tiesiog paskelbiau opusą iš vaikystės, pavadintą „Mano upė“.
Augau Vilijampolėje, prie „Inkaro“ gamyklos, todėl rašiau apie rajoną, kuris vis dar pavadinamas Slabodke, apie šalia tekantį Nemuną, kuris man ir mano draugams anuomet buvo viskas: jame plaukiojome, maudėmės ir plūduriavome ant padangų, pakrantėse rengėme iškylas, mano prosenelis jose ganydavo žirgus, ten vesdavome maudyti šunį. Prisiminimai sulaukė nemenko dėmesio.
– Jūsų knygoje aprašomi praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai. Kuo šis laikotarpis išskirtinis Vilijampolei?
– Knygoje aprašau savo vaikystės ir paauglystės Kauną bei Vilijampolę – maždaug nuo 1962 iki 1976 metų. Knyga skirta tiems, kurie atpažįsta ar nori pažinti to meto žmonių įpročius, elgseną ir net užuosti tą keistą kvapą iš senos spintos, suvokti tų laikų foną ir dvasią.
Knygoje aprašau, kaip su draugėmis būdamos mažos stovėdavome prie savo namų vartelių ir laukdavome, kol praeis kaimynystėje gyvenanti Gražuolė, kurią mes taip vadinome. Anuomet ji mums atrodė lyg nežemiškas moteriškumo etalonas.
Pasidalijau prisiminimais ir apie Romo Kalantos susideginimą. Romas buvo iš mūsų mokyklos. Buvau ketvirtokė ir atėjusi pirmadienį į pamokas sužinojau apie jo susideginimą.
Mūsų mokytoja, paklausta apie tą įvykį, labai sutriko ir pradėjo kalbėti, kad jam buvo negerai su galva, kad galbūt jis net išprotėjęs. Mokiniams labai stropiai buvo paaiškinta, kaip dera elgtis, kad artimiausiu metu jokiu būdu negalima važiuoti į miestą.
– Knygą pavadinote „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“. Ką bendra turi Vilijampolė ir mistinė Atlantida?
– Pavadinimas labai simboliškas. Juk mes patys kaip toji paslaptingoji Atlantida kada nors nugrimsime ir mūsų nebeliks taip pat, kaip šio legendinio žemyno. Norėjau padaryti reveransą kartos, kuri jau išėjo, žmonėms.
Norėjau prisiminti ir pastatus – Veterinarijos akademiją, „Dailės“ kombinatą, kino teatrą „Neringa“, „Silvos“, „Atramos“, „Inkaro“ fabrikus ir stadioną, 18-ąją vidurinę mokyklą, šalia jos buvusį nebylių namą.
– Knygoje aukštinate Vilijampolę, bet nemažai daliai visuomenės ši miesto dalis dar siejasi su nusikaltėlių ir kitų užribio veikėjų vieta. Paskui šį rajoną iki šiol velkasi prastos reputacijos šleifas.
– Tai labai ribotas požiūris. Tai neteisinga. Kiek galima? Na, ir kas, kad čia gyveno Henrikas Daktaras, buvo nusikaltėlių, čigonų. Ne juos reikia iškelti į pirmąjį planą. Noriu parodyti, kad Vilijampolė garsi, nes joje gyveno ir gyvena daugybė puikių žmonių – inteligentų, šviesulių, skulptorių, architektų, menininkų, aktorių.
Vilijampolės personažai buvo įvairialypiai, tačiau įdomiausia tai, kad skirtingų sluoksnių atstovai bendravo, gražiai sugyveno. Nebuvo juntama, kad kas nors stovi laipteliu aukščiau.
– Ką jūs įvardintumėte Vilijampolės simboliu?
– „Inkaro“ sportbatį, anuomet vadintą inkariuku. Paaiškinimas paprastas – „Inkaro“ fabrike dirbo daugybė žmonių. Ištisomis šeimomis, giminėmis. Prisimenu, būdavo ir taip, kad neįstojusieji į aukštąją mokyklą eidavo dirbti į „Inkarą“. Padirbdavo metus ir kitąmet vėl stodavo.
– Jūsų aprašomais laikais Vilijampolės gyventojai kalbėdami pabrėžtinai ilgindavo kai kuriuos balsius. Tai net minite aprašydama kai kuriuos veikėjus. Ar tokia tartis buvo šios miesto dalies žmonių vizitinė kortelė?
– Kol gyvenau Vilijampolėje, sakydavau „vyskas“, „dantystka“. Dėl to nekildavo jokių problemų. Vilijampolėje gyveno daug lenkiškai kalbančių žmonių, kai kurie jų net nemokėjo lietuviškai. Matyt, tai turėjo įtakos vietos žmonių tarčiai. Problemų atsirado, kai paauglystėje išsikraustėme iš šio mikrorajono ir perėjau į kitą mokyklą. Mano nauji bendraklasiai taip nekalbėjo. Suskubau lankyti pamokas bei būrelius ir juose išmokau taisyklingos lietuvių kalbos.
– Minėjote, kad iš Vilijampolės išsikraustėte prieš daugybę metų. O sugrįžti į ją dažnai traukia?
– Mintimis grįžtu labai dažnai. Ypač ilgiuosi nuoširdaus bendravimo, ramaus sėdėjimo ir kalbėjimo, kitokio santykio tarp žmonių, kai buvo mažiau vartotojiškumo, vieni kitų eksploatavimo, naudos vaikymosi.
Patinka vaikščioti po Vilijampolę. Žinoma, suspaudžia širdį žiūrint į vaikystės namus vienoje iš nedidelių gatvelių.
– Skaitydami jūsų knygą nemažai vyresnės kartos kauniečių greičiausiai atpažįsta aprašytus personažus, juos prisimena. O jauniems žmonėms ši knyga gali būti įdomi? Gal net pamokanti?
– Ne vienas skaitytojas tikrai atpažino knygos veikėjus. Pavyzdžiui, viena vaikų darželyje dirbanti kaunietė tikino, kad man išeiginę suknelę siuvusi siuvėja – jos motina.
Jaunimui pamoka ta, kad svarbu branginti atmintį. Juk dabar viskas yra trumpaamžiška. Daugelis gyvena taip: panaudojau ir išmečiau. Manau, būtina suvokti, kokios vertybės yra ilgalaikės, turinčios išliekamąją vertę.
