Naujoji laida – tai tas pats puikus Juozo Keliuočio vertimas, tik pritaikytas prie šiandieninės kalbos. Chinua Achebe laikomas afrikiečių anglakalbės literatūros tėvu ir vienu svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų, 2007 m. jis už kūrybos pasiekimus apdovanotas „Man Booker“ premija. Šis romanas išversta į 60 kalbų. Vertimą atnaujino Saulius Repečka, viršelį sukūrė Lina Sasnauskaitė.
Knyga per bebaimio ir stipraus igbų genties kario Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Tai ambicingo jaunuolio, tampančio gerbiamu bendruomenės žmogumi, bet susiduriančio su sudėtingais išbandymais, drama. Jis nuo jaunystės nori būti kitoks nei tėvas, kuris, prasiskolinęs visam kaimui, vos tik gavęs pinigų surengdavo palmių vyno puotą.
Okonkvas sunkiu darbu ir neeiliniais sugebėjimais pelno visos genties pagarbą ir tampa vienu iš seniūnų. Jis siekia būti teisingas ir gerbti genties įstatymus. Tačiau už nepriimtiną poelgį pagal genties įstatymą yra atskiriamas nuo genties ir ištremiamas. Su žmonomis ir vaikais 7 metus turi praleisti savo motinos krašte. „Kol gyvenime viskas vyksta gerai ir sklandžiai, vyras priklauso savo tėvo tėviškei. Bet kada vyrą ištinka nelaimė ir jo širdį prislegia sielvartas, jis ieško prieglaudos motinos tėviškėje. Ten jį nuo visų bėdų saugo motina. <...> Štai kodėl mes sakome, kad motina aukščiau už viską,“ – taip artimieji guodžia Okonkvą dėl tremties.
Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusio Okonkvo laukia dar vienas išbandymas: jam pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas draudžia kariauti su gentainiais...
Ch. Achebe’ės romanai ir apsakymai pasakoja apie igbų genties žmones, atskleidžia jų tradicijas, vietinių gyventojų ir baltųjų vertybių susidūrimą ir sąveiką kolonijiniais laikais ir vėliau. Šio autoriaus rašymo maniera atspindi igbų genties žmonių žodinę tradiciją, jiems įprastą pasakojimo būdą. Į veikėjo istoriją Ch. Achebe įpina liaudies pasakojimų motyvų, tradicinių posakių. Knyga per sumaniai parinktas detales, neperkraunant jomis teksto, atveria gentinės bendruomenės kasdienybę, gyvai ir be jokio teigiamo ar neigiamo vertinimo parodo papročius, kartais ir labai nuožmius. Ch. Achebe užaugo igbų genties miestelyje Pietryčių Nigerijoje, o vėliau tyrinėjo senąsias Afrikos kultūras, jam vis tai yra gerai žinoma.
Romano tekstas lakoniškas, bet nuostabiai talpus. Keliais žodžiais perteikiama žmogaus, kad ir kas jis būtų – igbų genties narys, baltasis misionierius ar komisaras – giliausia esmė, svarbiausi požiūriai, dominuojanti būsena. Rašytojas išvengia schematiško vaizdavimo, dėl to tekstas tik dar labiau pakeri.
Aprašomas nebesuvaldomas, skaudus visuomenės skilimas, į Afriką atėjus baltiesiems kolonistams; genties pakrikimas, kai seną tradiciją pergali nauja. Visuomenės skilimo dramos pamatas yra tai, kad kai kurie genties nariai – kaip ir bet kurioje kitoje visuomenėje visais laikais – yra kritiški tradicijai, nepatenkinti ja. Jie ir susidomi naujuoju tikėjimu. Pirmieji misionieriai romane parodomi netgi draugiški – jie pelno dalies vietinių žmonių – tų, kurie pelnė senųjų dievų rūstybę, pasitikėjimą. Bet pasikeitus vietinei kolonistų valdžiai pasirodo tikrasis jų veidas ir brutalumas. Skaitytojui gali kilti mintis: ir kaip vietiniai žmonės galėjo neįvertinti tokio pavojaus?..
Tai knyga, atskleidžianti ne vien kolonializmo nusikaltimą ir dviejų visiškai skirtingų civilizacijų susidūrimą. Ji kalba ne vien apie senąją Afrikos kultūrą – pasaulį, kuris jau amžinai išnykęs. Romanas pasakoja apie žmonių – šeimos ir bendruomenės – santykius, apie asmenybės brendimą, žmogaus norą iškilti ir kovą už pripažinimą, apie sudėtingus išbandymus, tenkančius ambicingam jaunuoliui. Taip pat apie archajišką kultūrą ir jos susidūrimą su kita – nežinoma, nenuspėjama kultūra. Knyga pasakoja apie nuostabų žmogaus sielos nepalenkiamumą.
„Sugriūva viskas“ – tai eilutė iš poeto W. B. Yeatso teksto, bylojančio apie skaudų vis pasikartojantį visuomenių suirimą.
