Kas jis, pasaulių kūrėjas ir minčių valdovas?
G.Martinas – neaukštas (168 cm ūgio), apkūnus, nerangus. Trumparegis, kenčia nuo dusulio, nešioja netvarkingą barzdą, o iš po tos pačios kepuraitės, tapusios vos ne jo prekės ženklu, išsikiša retos žilos garbanos.
Į gyvenimo negandų išvargintą Kalėdų Senelį ar nedidelės krautuvėlės savininką panašus G.Martinas gyvena vaizdingame dailininkų ir poetų mieste Santa Fė, esančiame Naujosios Meksikos valstijoje.
Rašytojui priklauso du vienas šalia kito stovintys namai. Viename jis nakvoja, pusryčiauja ir vakarieniauja su žmona, kitame dirba. Neseniai G.Martinas nusipirko dar vieną ir čia su dailininkais įkūrė fantastišką meno centrą.
Rašytojas atrodo lyg ne šio pasaulio žmogus – tipiškas pasyvus stebėtojas, o ne kūrėjas. Šalia jo namo pastaraisiais metais būriuojasi ir net nakvoja jo kūrinių gerbėjai.
Juos rašytojas pavaišina alkoholiu. Bet negali pakęsti, kai jie su juo kalba apie „Sostų karus“.
1948-aisiais Bajono miestelyje (Naujojo Džersio valstija) gimė uosto kroviko Raymondo Collinso Martino ir namų šeimininkės Margaret Brady sūnus G.Martinas.
Kadaise Brady šeimai priklausė pusė Bajono miestelio, bet paskui jos galva įsivėlė į prekybines avantiūras ir nusigyveno. Motina ne kartą rodė sūnui, kokiuose prabangiuose namuose ji gimė.
Lakios vaizduotės George’ui jo mama atrodė ištremta karaliene, kuri dėl išlikimo sutiko ištekėti už prasčioko. Save jis laikė princu, praradusiu sosto paveldėjimo teisę.
Uoste dirbęs George’o tėvas kiekvieną vakarą prisigerdavo. Ir tuomet vis kartodavo, kad dėl viskio pomėgio negali įsigyti automobilio. Toks pirkinys esą būtų buvęs tolygus savižudybei. Bet jis melavo: tiesiog šeima neturėjo pinigų automobiliui.
Tėvą su sūnumi siejo tik meilė amerikietiškajam futbolui: jie kartu stebėjo vietos komandos rungtynes. Linksmos ir praktiškos jaunesnės dukrelės tėvui visada buvo artimesnės nei nesuprantamas tylenis sūnus.
Nepasiturinti Martinų šeima gavo teisę į pigų socialinį būstą. Pro langus buvo matyti sąsiauris, už jo vakarais spindėjo vieno iš Niujorko rajonų – Staten Ailando šviesos.
Manhataną Martinų šeima galėjo pasiekti autobusu per 45 min. Bet ten užsukdavo tik kartą per metus – prieš Kalėdas. Viso labo pasidairyti po prekybos centrą ir užkąsti viename iš to meto madingų greitojo maisto restoranų.
Vakarais George’as ruošė pamokas prie lango ir žiūrėjo į Niujorką. Tokį viliojantį ir nepasiekiamą kaip Paryžius ar Šanchajus.
George’as anksti pradėjo skaityti, žavėjosi komiksais apie Betmeną ir Žmogų-Vorą. Mokydamasis mokykloje kūrė baisius pasakojimus, kuriuos pardavinėjo berniukams po 10 centų už vienetą. Už gautus pinigus pirko „Milky Way“ šokoladukus.
George’o kūryba patiko jo bendraklasiams, bet kai vieną berniuką pradėjo kamuoti naktiniai košmarai, jo tėvas pasiskundė jaunojo rašytojo gimdytojams.
Ir tie, žinoma, ryžtingai užvėrė sūnaus verslo duris. Bet jau tuomet G.Martinas suprato: žmonės pasirengę mokėti už geras ir įdomias istorijas.
Baigęs mokyklą George’as persikėlė į Ilinojaus valstiją, Evanstono miestą. Įstojo į Šiaurės Vakarų universiteto žurnalistikos fakultetą, baigė magistrantūros studijas.
1971-aisiais parašęs keturis pasakojimus nusiuntė juos rimtiems, solidiems leidiniams. Trys buvo atmesti net 42 kartus, o ketvirtąjį išspausdino prestižinis literatūros žurnalas. Ir tai buvo pirmoji pradedančio rašytojo G.Martino sėkmė.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje JAV kariavo Vietname. Didžioji dalis šauktinių, nepriklausomai nuo to, ar šį karą laikė teisingu, ar ne, sukandę dantis ėjo kariauti. Tai buvo pareiga tėvynei.
Atsirado ir tokių, kurie atsisakė. Jie buvo persekiojami, sodinami į kalėjimą, todėl slapstėsi ir bėgo į Kanadą.
G.Martinas dėl idėjinių sumetimų atsisakė tarnauti. Jis jau ruošėsi į kalėjimą ar net pabėgti į užsienį, bet jam neteko „didvyriškai“ ginti savo įsitikinimų.
Kaip tik tuo metu valdžia nusprendė: nenori į veikiančią armiją – eik į alternatyviąją tarnybą. Tegu būna gėda.
Ir G.Martinas nejaukiai jautėsi 1972– 1974-aisiais būdamas saugus, kai fronte žuvo jo bendraamžiai. Apie tai vėliau jis prabilo daugelyje interviu.
Bet jam iki šiol neaišku: ar jie kvailiai, kad taip klusniai guldė galvas? O gal jis bailys, kad nekariavo? Nejau troškimas gyventi yra gėdingas?
Gal dėl to G.Martiną visuomet taip jaudino kaltės išpirkimo tema, o jo herojai visuomet yra prieštaringi ir nevienareikšmiški.
Žurnalistu G.Martinas niekada taip ir nedirbo. Žodžiai „laiku atiduoti tekstą“ ir „galutinis terminas“ jam sukeldavo aritmiją, jis būdavo arti sąmonės netekimo.
Kadangi puikiai žaidė šachmatais, poilsio dienomis jis ėmėsi rengti šachmatų turnyrus. Laisvu laiku daug rašė ir pradėjo bendrauti su rašytojais fantastais – savo bendraamžiais.
Su jais maukė gėrimus, šoko, linksminosi vakarėliuose. Ir ten susipažino su pradedančiąja rašytoja iš Teksaso Lisa Tuttle. Nepriklausoma, gražia, su cigarete dantyse ir aptemptais džinsais.
Lisa pasiūlė George’ui ką nors parašyti kartu. Ir tuo „kuo nors“ tapo romanas „Vėjo rojus“ („Windhaven“).
Lisa patraukė George’ą ne tik savo ūmiu charakteriu, bet ir talentu. Jis klusniai leido jai kištis į jo gyvenimą ir kūrybą, perdirbti knygos fragmentus, keisti siužetinę liniją.
Lisa atvažiuodavo į George’o namus, dosniai dalijosi savo žiniomis, žavėjosi jo idėjomis. Ir jis beprotiškai įsimylėjo. Bet į Lisos planus meilė George’ui nebuvo įtraukta.
Ji pasiliko gimtajame Teksase, kur turėjo kitą vyriškį ir to niekuomet neslėpė.
Ir tuomet 1974-aisiais G.Martinas vedė rašytoją Gale Burnick. Ne tokią simpatišką kaip L.Tuttle, veikiau panašią į triušį su akiniais. Bet ši moteris, kaip jam pasirodė, suprato jo siekius.
G.Martinas susirašinėjo su Lisa ir toliau rašė „Vėjo rojų“. Žmona pavyduliavo ir nesuprato, kodėl vyras su ja nerašo romano.
Juk ji tokia punktuali, kruopšti, tiksli! Bet Gale net neįtarė, kad būtent šie bruožai atbaidydavo nuo jos nesuvaldomą ir chaotišką George’ą.
Jis nebuvo prieš, kai moteris rūpinosi jo buitimi. Bet jokiu būdu ne kūryba, kuri jau buvo paženklinta proveržiu.
1975-aisiais G.Martinas gavo savo pirmąją premiją „Hugo“ – savotišką „Oskarą“ fantastikos žanro srityje.
Po metų užbaigus romaną „Vėjo rojus“ bendradarbiavimas su L.Tuttle baigėsi.
Žmonai reikalaujant George’as pradėjo dėstyti žurnalistiką Ajovos moterų koledže ir tuo pat metu kurti „Mirties šviesą“ („Dying for the Light“).
Rašydamas šį romaną galvojo apie L.Tuttle, kuri praskriejo per jo gyvenimą kaip ryški kometa. Romanas „Mirties šviesa“ padarė G.Martiną pasaulinio lygio rašytoju.
1975-aisiais Nešvilyje (Tenesio valstija) G.Martinas dalyvavo rašytojų fantastų susitikime. Paskui saunoje buvo surengtas nuogalių vakarėlis.
Po pirties visi draugiškai murdėsi šaltame baseine. Vieni – su maudymosi kostiumėliais ir kelnaitėmis, kiti – ir be jų.
Ir viena gerbėjų, gražutė Parris McBride, išgyrė jo kūrybą. Po tokių liaupsių ištirpęs G.Martinas pakvietė ją į savo viešbučio kambarį.
Ten buvo problemų dėl šildymo, neveikė dušas, bet seksas vis tiek buvo nuostabus. Kitą rytą George’as palydėjo savo gerbėją iki durų, bet telefono numerio nepaprašė.
Jis grįžo pas žmoną. Tuomet rašytojas net neįtarė, kad ši nereikli ir neišsilavinusi fantastikos gerbėja vėliau taps ištikima jo gyvenimo palydove.
O jei apie tai kas nors būtų bent užsiminęs, G.Martinas būtų įsižeidęs. Ši moteris net kalbėdama darė klaidų ir dirbo barmene.
G.Martino apsakymus leidyklos graibstė kaip ką tik iškeptas bandeles turgavietėje. Jo žmona Gale, kurios kūriniai buvo atmetami, savo vyrui pavydėjo didžiulės sėkmės ir populiarumo.
Ji reikalavo, kad vyras daugiau laiko skirtų dėstytojo darbui ir greičiau rašytų. Toks reikalavimas nebuvo priimtinas skubos nepakenčiančiam George’ui.
1978-aisiais netikėtai dėl širdies priepuolio prie savo rašomosios mašinėlės sukniubo jo bendraamžis rašytojas Tomas Remy.
Sukrėstas bičiulio mirties G.Martinas staiga suvokė, kad ir jis gali mirti bet kurią minutę. O juk jis turi tiek planų ir dar nieko nepasiekė!
G.Martinas metė darbą koledže ir išsiskyrė su Gale. Persikėlė gyventi į Santa Fė, nes ten sutiko atvykti L.Tuttle, ketinusi visam laikui palikti Teksasą.
Jie praleido kartu keletą nuostabių mėnesių ir perdirbo romaną „Vėjo rojus“. Nauji G.Martino apsakymai buvo įvertinti dviem „Hugo“ ir trimis „Locus“ premijomis.
Bet gyvenimas nedideliame dailininkų ir poetų miestelyje L.Tuttle nežavėjo. Taip, George’as nuostabus, talentingas, su juo įdomu ir linksma, o saulėlydžiai kalnuose pribloškiantys.
Bet viso to Lisai buvo maža. Jai norėjosi šviesų, minios, aistros, intelektualinio įkarščio.
1981-aisiais pabučiavusi George’ą į plinkantį viršugalvį Lisa išskrido į Angliją. Ten ištekėjo ir iki šiol sėkmingai rašo, jos kūriniai spausdinami.
L.Tuttle išvykimas G.Martinui sudavė skaudų smūgį. Ši moteris buvo jo susikurta pasaka, kuri baigėsi ne taip, kaip jam norėjosi.
Iš depresijos George’ą ištraukė jo draugas rašytojas Rogeris Zelazny. Jis nepalikdavo bičiulio nė valandai ir vertė lankyti visus rašytojų fantastų susitikimus.
Per vieną jų George’as sutiko P.McBride. Jis ją pažino – dėl to ji labai nudžiugo. Ji papasakojo, kad pabuvo klajojančio cirko administratore, dabar dirba kavinės padavėja ir, kaip anksčiau, dievina fantastiką, žavisi jo kūriniais.
Parris ištikimybė ir nereiklumas George’ą sujaudino. Jis pakvietė aplankyti jį Santa Fė. Ir Parris atvažiavo mėnesiui, o pasiliko visam laikui.
Parris išvadavo rašytoją iš visų buitinių rūpesčių. Ji puikiai gamino, o George’as buvo mėgėjas skaniai pavalgyti. Parris sutvarkė jo viengungišką būstą.
Metams bėgant Parris gerokai priaugo svorio, pradėjo nešioti akinius. Ji dažnai priekaištavo, kad George’as valgo per riebų ir saldų maistą, mažai juda, bet niekada nesikišo į jo darbą. Prie rašomojo stalo G.Martinas kasdien praleisdavo po septynias valandas.
Rašytojas vedė P.McBride tik po 30 metų, 2011-aisiais. Jis visą tą laiką tikėjo, kad suras ką nors panašaus į Lisą.
Jį traukė reiklios, stiprios moterys, dėl kurių norisi keisti gyvenimą. O dabar jam šito tikrai nesinori. Parris iš jo nieko nereikalavo, net vaikų.
G.Martino santuoka buvo padėka, premija Parris už tarnavimo jam metus. Ar, kalbant „Sostų karų“ kalba, – kaulas, mestas ištikimam šuniui.
Skaitytojų simpatijos – sunkiai suvokiamos. Vidutinės kokybės G.Martino romanas apie Misisipės vampyrus buvo kaipmat išpirktas. Kitas – „Armagedono įniršis“ – patyrė visišką nesėkmę.
Dėl pastarojo G.Martinas labai nusiminė. Jis liovėsi rašyti ir išvyko į Holivudą. Ten už solidžius honorarus kūrė filmų ir serialų scenarijus.
Jo turtas augo, bet tai neguodė G.Martino. Jis vis dažniau sapnavo savo buvusį draugą rašytoją T.Remy. Šis žiūrėjo į jį smerkiamai linguodamas galva.
1991-aisiais G.Martinas grįžo į Santa Fė ketindamas rašyti knygą. Jis nežinojo, kokią, bet apsistojo ties magine fantastika – romanu „Ledo ir ugnies giesmė“.
Pirmąją knygą kūrė penkerius metus – ji labai patiko skaitytojams. Antroji buvo nesėkminga: į jos pristatymą knygyne užsuko keturi lankytojai. Sužinoję, kokia tai knyga, jie išėjo.
G.Martinas patyrė šoką. Nepaisydamas to, nesiliovė rašyti.
2000-aisiais, pasirodžius trečiajai labai sėkmingai perkamos „Ledo ir ugnies giesmės“ knygai, į G.Martiną kreipėsi stambi Holivudo kino studija. Ji pasiūlė ekranizuoti romaną.
Rašytojas atsisakė: greitai uždirbami pinigai jo nedomino, nes paskolą už abu namus jau buvo išmokėjęs.
Po septynerių metų kino kompanija HBO įsigijo iš G.Martino visos sagos „Ledo ir ugnies giesmė“ knygų ekranizacijos teises, įskaitant dar neparašytų.
Ir tai buvo pergalė! Būtent genialiai sukurtas serialas „Sostų karai“ padarė rašytoją G.Martiną kultine XXI a. asmenybe.
2011-aisiais pradėjus rodyti pirmąjį „Sostų karų“ sezoną žurnalas „Time“ įtraukė G.Martiną į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.
Rašytojas dovanoja skaitytojams ir žiūrovams stiprius jausmus. Jis – romantikas senąja ir gerąja šio žodžio prasme.
G.Martino herojai patiria siaubingas kančias, įvykdo baisius nusikaltimus ir išaukština save didele meile. Jie trokšta valdžios, trykšta neapykanta ir gelbėja.
Jo romanuose daug sekso ir prievartos, didvyriškumo ir ištvermės, niekšybės ir klastos. G.Martinas neskirsto savo herojų į gerus ir blogus. Tai tiesiog paprasti žmonės, kurie įvairiomis gyvenimo akimirkomis elgiasi skirtingai.
Jo romanai nenuspėjami kaip gyvenimas. Ir juose miršta tie, kuriuos skaitytojas ar žiūrovas spėjo pamilti, – taip, kaip ir gyvenime. Skaudu, bet tai tiesa. Ir jos negalima nevertinti.
Vaikystėje G.Martinas svajojo apie nuotykius, meilę, stengėsi ištrūkti iš provincialaus Bajono. Ir tai jam pavyko.
Dabar rašytojas G.Martinas gali keliauti po visą pasaulį, apsistoti geriausių viešbučių liukso kambariuose. Jį kviečia į prestižinius literatūrinius konkursus ir susitikimus, kino festivalius ir pristatymus kaip garbės svečią.
Bet G.Martinas dažniausiai lieka namuose. Jam nereikia išorinio pasaulio – jam pakanka tokio, kokį susikūrė.
Rašytojas tebelieka storu keistuoliu, kuris vis dažniau prisimena savo tėvą.
G.Martinas apgailestauja, kad su juo nė karto taip ir nepakalbėjo. Jis vis dar pasiilgsta gimtojo Bajono ir picos. Geriausios, kaip jis sako, visame pasaulyje.
Rašytojas išauklėtas katalikų tikėjimo dvasia, bet netiki Dievo.
„Palikite rojų kam nors kitam. Kai mirsiu, keliausiu į Viduržemio jūrą“, – sako G.Martinas.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
