Panašiai čerškia ne tik jie – kai kas iš mūsų irgi mėgsta parodyti, kad moka įmantriai kalbėti. Dabar tai labai populiaru. Čia vadinamoji naujakalbė, kurios apraiškos vis labiau plinta įvairiose srityse, kitaip – paukščių kalba. Šis terminas tiksliau atskleidžia jos esmę. Išmokti tos kalbos gana paprasta – reikia tik stengtis vartoti kuo daugiau sudėtingų terminų, angliškų žodžių. To mokantis rekomenduotina nagrinėti Švietimo dokumentų kalbą.
Klasiškas paukščių kalbos pavyzdys – Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa. Norint ją suprasti, reikia žinoti, kad komunikacinė kalbos funkcija, tiksliau, struktūriniai jos elementai, yra integruoti su atitinkamais kognityvinės funkcijos elementais, t. y. tarp komunikacinių ir kognityvinių struktūrų vyksta kongruencija (= kalba siejasi su mąstymu, jei nesupratote).
Ši programa – tikra minties ir kalbos perlų skrynia. O kiek joje inovacijų! Pavyzdžiui, tradicinis samprotaujamojo tipo rašinių skirstymas į literatūrinius ir neliteratūrinius pakeistas naujovišku rašinių skirstymu į samprotavimo (= samprotaujamuosius) ir literatūrinius.
Tai ne šiaip sau žaidimas terminais dėl pramogos. Šis terminų pakeitimas leido sukurti originalią rašinio koncepciją. Ji tokia moksliška, kad ne visiems įkandama – daug sudėtingų terminų, smulkiai, tačiau nesilaikant loginio skirstymo, aprašyta, kuo skiriasi abiejų rūšių rašiniai, jų objektai, problemos, tikslai.
Nepigu viską perprasti, pakaks tik pasakyti, kad rimtai aiškinama, esą samprotaujamųjų rašinių objektas – problema, o literatūrinių – analizė, interpretacija. Pagaukit mintį – rašant apie literatūrą, nereikia nei spręsti problemų, nei samprotauti. Gaila, ne visi geba tinkamai tą įvertinti. Kai programa buvo paskelbta, jos nesupratę pedagogai kėlė klausimus, stengėsi išsiaiškinti, skelbė straipsnius. Negavę atsakymų, ilgainiui apsiprato, susitaikė. Beveik.
Programa ne kartą reformuota, atnaujinta, pertvarkyta. Net keista, kaip atkakliai siekiama išrasti tobulus rašinių vertinimo kriterijus ir apibrėžti tokius normatyvus, kad rašinio kokybė būtų kruopščiausiai apskaičiuota vieno balo tikslumu (vertinama šimtu balų).
Laimėjimai akivaizdūs – išrastas net absoliutus nulis, kuris rašomas, jei „nesiremiama nė vieno iš privalomų autorių kūriniu (-iais)“ [kalba netaisyta – Z. A.]. Vertinimo kriterijai ir normatyvai vis tikslinami, pertvarkomi, pateikiami įvairiomis lentelėmis.
Paskutinis variantas (2018–11–22) tikrai įspūdingas, juo galite pasigėrėti štai čia. Tik nesistenkite suvokti, kuo skiriasi, pavyzdžiui, dviejų skirtingų kriterijų apibūdinimas: „tema suprasta, analizuojama, apibendrinama...“ ir „tema plėtojama kryptingai“, – susipainiosite. Šiukštu nebandykite pagal lentelę suprasti struktūros kriterijaus – prislėgs menkavertiškumo kompleksas.
Žinokite, ši lentelė skirta pažengusiems, jau suvokiantiems paukščių kalbos logiką, leksiką ir bendravimo ypatumus. Pradedantiesiems rekomenduotinas paprastesnis, bet irgi geras pavyzdys – Nacionalinio egzaminų centro (NEC) 2019–02–25 raštas Nr. V12–29 „Dėl lietuvių kalbos ir literatūros VBE vertinimo instrukcijos...“
Tai atsakymas į LR Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos 2019–02–10 raštą, nusiųstą tiek NEC-ui, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atsakingiems darbuotojams. Mokytojų sąjunga, atidžiai išnagrinėjusi brandos egzaminą reglamentuojančius dokumentus, atskleidė jų prieštaravimus ir netikslumus, kuriuos derėtų taisyti. Raštas išsamus, argumentuotas, iliustruotas brėžiniais, grafikais, pateikta net lentelė, rodanti, kaip reikėtų tiksliai suskirstyti taškus į tris lygmenis.
NEC-o atsakymas – tipiškas paukščių kalbos pavyzdys, rodantis, kaip mąstoma ir kalbama paukštiškai. Svarbiausia – atsakyti trumpai, nesileisti į diskusijas, nesvarstyti, ar mokytojų pageidavimai pagrįsti, ar nepagrįsti, nesigilinti į jų argumentus, neaptarinėti pateiktos lentelės. Ypač įdomu, kaip išmaniai galima atmesti kritiką, remiantis tuo pačiu dokumentu, kurį oponentas kritikuoja. Šiuo atveju pacituotas visas ilgas egzamino programos 29 punktas, būtent tas, kurį mokytojai ir prašo koreguoti. Prie šio pacituoto punkto pridurtas striukas komentaras, iš kurio galima daryti išvadą, kad vieni kalba apie ratus, o kiti – apie batus.
Išskirtinai vertingas teiginys, kad rašant bet kokį tekstą reikia siekti įtaigumo, pasitelkiant retorikos galimybes: „Kiekvienas – rašytinis ar sakytinis – tekstas yra retorikos objektas net ir tada, kai jame nėra tropų, retorinių figūrų ar pan. Taip yra todėl, kad kiekvieno teksto tikslas [paryškinta mano – Z. A.] yra įtikinti skaitytoją (net ir moksliniai tekstai siekia įtikinti skaitytoją, todėl jie taip pat yra įtaigūs).“
Ar mokslininkai supranta savo rašomo teksto tikslą? Ar jie remiasi retorika? Abejotina. Tad mokslininkams, ypač tiksliųjų mokslų, derėtų padaryti rimtas išvadas ir skubiai studijuoti retoriką, kad parašytų įtaigų tekstą. Aišku, kad ir mokinio, rašančio brandos darbą, tikslas – siekti įtaigumo. Mokytojai tą įtaigumą įvertins balais.
O kaip gi savo rašinio tikslą supranta mokiniai? Vienas, galima spėti, atvirai pasakys, kad jo tikslas – išlaikyti egzaminą, gauti kuo daugiau balų. Kitas dar paaiškins, kad svarbiausia „pritempti prie temos privalomąjį autorių“. O koks nors moksliukas gal gudriai atsakys, kad rašinio tikslas – išplėtoti temą. Bet NEC-as be jokių išlygų tvirtina, kad egzamino tikslas – parašyti įtaigų tekstą, kuris įtikintų skaitytoją.
Pala, o kas yra tas skaitytojas? Žinoma, vienintelis skaitytojas – egzamino komisija. Ką mokinys turėtų jai įteigti? Aišku ką – kad ši parašytų jam kuo daugiau balų. Kas galėtų tai paneigti? Tačiau tikras vargas, kad mokytojai neteisingai supranta rašinio tikslą bei įtaigą – jie netinkamai remiasi retorika, todėl jiems paaiškinta ir tiksliai nurodyta, kaip reikėtų ja remtis. Džiugu, kad mokytojai pastatyti į vietą. Dar reikėtų nurodyti jiems kalbos aktų teoriją arba stilistiką – paaiškėtų skirtingų kalbos aktų ypatumai, jų daromas poveikis, ypač įtaiga. Be to, negalima pamiršti, kad per egzaminą vyksta komunikacija, taigi būtina suvokti egzamino situaciją ir kaip joje skleidžiasi įtaiga.
Rimtai kalbant, tikrai praverstų komunikacijos teorija – padėtų atsipeikėti, blaiviai pažvelgti į tikrai reikalingą retorikos teorijos mokymą ir pasvarstyti, kaip retorika mokykloje galėtų būti taikoma praktiškai. Svarbu suvokti mokytojo ir mokinio bendravimo ypatumus – kokia komunikacinė situacija susiklosto būtent mokykloje. Kokią naują informaciją mokinys per pamoką perduoda mokytojui? Ką reikėtų šiam įteigti? Kuo, kokių tiesų, teiginių teisingumu įtikinti, pasitelkiant intonacijas, mimiką, gestus, visą kūno kalbą? Tikėsite netikėsite, tačiau toks reikalavimas keliamas per kalbėjimo įskaitą – mokinys pagal retorikos taisykles turi pasakyti viešą kalbą (!) mokytojai, kuri padėjo jam tą viešą kalbą parengti! Komedija iš paukščių kalbos repertuaro.
Pripažinkime, užmojis sukurpti modernią brandos egzaminų programą bei vertinimo kriterijus, pagrįstus teorija, vartojant sudėtingus terminus, vertintinas teigiamai – juk siekiama pažangos, naujovių. Projektas pagirtinas, tačiau nei naujoviškos rašinio sampratos, nei vertinimo kriterijų, deja, nepavyko pateikti. Programoje daug neaiškių teiginių, akivaizdžių logikos klaidų, painiavos.
Siekimas per egzaminą patikrinti, ar mokiniai perskaitę privalomąją literatūrą, to nepadariusiems grasinant absoliučiu nuliu, nepasiekė tikslo (neprivertė visų mokinių skaityti, tik paskatino naudotis santraukomis, griebtis visokių „parengtukų“). Pakenkta literatūros mokymui – atskleisti meninio teksto gelmę nelieka laiko, nes mokoma ieškoti citatų ir jas pritaikyti, rašant abstrakčiomis temomis.
Taigi literatūra tapo priemone egzamino rašiniui parašyti. Iškreipta ir rašinio metodika – viskas suvesta į gebėjimą remtis literatūra, nebeaišku, kuo literatūrinis rašinys skiriasi nuo neliteratūrinio, nemokoma rašyti aktualiomis visuomenės gyvenimo temomis, neleidžiama, kad mokinys samprotautų jam svarbiais klausimais, remtųsi savo patirtimi.
Gerai, kad brandos egzaminą žadama vėl pertvarkyti. Kai ką padaryti lengva – ištaisyti logines programos klaidas, kai kuriuos netikslumus. Nesunku atsisakyti ir absoliutaus nulio – mokinių apsiskaitymą visai paprasta patikrinti per įskaitą ar kitais būdais (užuot vertus sakyti viešą kalbą neviešoje erdvėje). Bet ar įmanoma sukurti programą, neišsiaiškinus pagrindinių sąvokų, neturint terminų sistemos? Juk nėra net tyrimų, kaip suprantami svarbiausi terminai. Kam tas rūpi? Imkime jau minėtą terminą struktūra.
Gerai, kad stengiamasi jį vartoti ne tik atskirų teksto dalių išdėstymo, teksto sandaros reikšme, bet ir bandoma kalbėti apie struktūros, apimančios visą tekstą, lygmenis – gilųjį ir paviršinį. Tačiau kur dėti teksto raišką, rašybą, skyrybą? Kodėl šie dalykai neįtraukti į struktūros kriterijų, jeigu jau pasišauta žvelgti struktūriškai? Norėdamas suvokti, kaip programos autoriai supranta struktūrą, pats kipšas sprandą nusisuktų. Nei apsakysi, nei aprašysi, kaip čia painiojami struktūros lygmenys, kaip žaidžiama daugiareikšmiais žodžiais, miglotais terminais. Nenuostabu, kad internete neretai pasitaiko piktų egzamino instrukcijos vertinimų: „nesąmonė“, „idiotizmo viršūnė“, „briedas“...
Prasideda naujas (kelintas?) mokymo turinio „atnaujinimas“. Randasi galimybė atsisakyti paukščių kalbos ir išdidžių skrydžių padangėmis. Derėtų iš aukštybių pagaliau nusileisti ant nuodėmingos žemės, įvertinti mūsų realybę, gebėjimus mąstyti teoriškai, remtis sudėtingais terminais. Reikėtų grįžti prie paprastų dalykų, prie pradmenų – remiantis sveiku protu, sukurti paprastą programą, atitinkančią šio laiko lūkesčius.
Pradėti nuo branduolio, nesismulkinti. Turėtų būti aiškiai suprastas ir suformuluotas brandos egzamino tikslas. Iškilaus mąstytojo Umberto Eco nuomone, egzaminas turi patikrinti du dalykus: pirma, ar abiturientas moka priimtinai rašyti gimtąja kalba, antra, ar geba dėstyti mintis, plėtoti temą. Paprastas ir aiškus patarimas. Tikrai vertėtų pasinaudoti. Žinoma, su sąlyga, kad literatūros išmanymas bus patikrintas per įskaitą.
Be tinkamų, aiškių sąvokų neįmanoma sukurti ne tik egzaminų, bet ir apskritai jokios mokomosios programos. Todėl pirmiausia derėtų išsiaiškinti svarbiausių didaktinių sąvokų turinį, tiksliai jas apibrėžti ir sudaryti terminų sistemą.
Kitas žingsnis, – nustatyti logiškai nepriekaištingus vertinimo kriterijus, tinkamus ne vien egzamino, bet ir visiems kitiems rašiniams vertinti. Jie turėtų būti kuo objektyvesni, aiškesni, suprantami ne tik vertintojams, apmokytiems specialiuose kursuose, seminaruose, bet ir visiems mokytojams bei mokiniams. Juk nenormalu, kad per visus mokslo metus rašiniai vertinami pagal vienokius, o per brandos egzaminą – pagal visai kitokius kriterijus. Jie tokie sudėtingi ir painūs, kad mokytojams dar papildomai nurodinėjama, kaip reikėtų vertinti taisomus tekstus.
Kada pagaliau bus suvokta, kad reikalavimas būtinai remtis privalomosios literatūros sąrašu, už jo nesilaikymą gąsdinant absoliučiu nuliu, – neleistina prievarta, slopinanti mokinių savarankiškumą, kūrybingumą? Kada bus atsisakyta šio žiauraus rimbo, keliančio stresą ir sumaištį? Kada mokiniams bus leista savarankiškai mąstyti ir kalbėti apie dabartį, apie savo džiaugsmus ir rūpesčius, prabilti širdies balsu?
