Nuolat turėjau bėdų su poniomis. Būdavo, parsivedu į namus... Kol bendraujam be žodžių – viskas gerai. Bet iš ryto vis tiek kone kiekviena pasidomi, koks mano vardas, kas aš toks...
– Valstietis, – atsakau.
Kad pasižiūri! Man taip nesmagu. Visos ponios daktarės, architektės, renginių vedėjos...
– Valstietis atseit jums per prastas...
– Visokių yr...
Betgi matau, kad žvilgčioja, kuom aš apsiavęs – ar tik ne su kaliošais? O ko taip į sugedusį televizorių spokso – bene įtaria, kad iš anos pusės šakėm paremtas?
– Mėgstu laidas apie gamtą, – paistalioja ponia. – Ką ten rodo? Borneo džiungles?
Užsidedu akinius.
– Ė, ne... Tai tarakonas per ekraną rėplioja.
– Ak, jūs turbūt visokių gyvuliukų turit!
– Valstiečiai dabar ne tokie, kaip jūs įsivaizduojat, – pykteliu. – Aš ir pagūglint moku...
Ir kaip tyčia iš virtuvės kyšt galvą žmona.
– A pietums vėl raugintų kopūstų virt?
Žmona artėja iš pietų pusės, bet man vėsoka. Rodau ženklus: ar nematai, kad aš su dama?
– Šiaip tai mes špinatus valgom, – sakau poniai. – Salierus...
– Gal ir sraigių parinkti? – vaipos maniškė.
– Ne šiandien.
Ji gręžiasi į ponią.
– Vestuvėse netyčiom pakando vieną, tai paskui visus stalus apvėmė.
– Tebūnie kopūstai! – atsirūgstu.
Mintimis stumiu ją virtuvėn. Ot kopūstienė!.. Ponia tikrai pagalvos, kad ir aš kopūstgalvis.
Prisimenu, sykį viena daktarė parsivedė mane į savo namus. Tai iš ryto jos vyras, irgi daktaras, mums į lovą konjako atnešė, linksmų istorijų apie numirėlius papasakojo. Paskui atsiprašė, kad turįs operuoti, ir tiek jį tematėm. O čia...
– Valstiečių visokių yr... – teisinuos poniai. – Vieni dar su rusu duoda garo, kiti jau valstybę valdo.
– Valdo jie!.. – rėkauja pati. – Skeltanagiai!
Kitas valstietis jau šakių griebtųs. O aš – susivaldau.
– Eisiu jau, – kyla ponia.
Suprantu... Ja dėtas ir pats išeičiau. Galėjau gi apsimesti: ne valstietis aš, ne...
Ot negalėjau! Ir neaiškinkit man, kad visokių yra, bet ne visokių reikia.
Kinai kitados išnaikino žvirblius – ir kas iš to? Parazitai, epidemijos, badas... Tai dėl žvirblių! O kas būtų, jei kas valstiečius išnaikintų?
Pagrabaliojęs po lova randu šakes ir prismeigiu tarakoną prie televizoriaus.
Kai buvau valstietis (2)
Būdavo, pamatęs poną nusivožiu skrybėlę ir atkišu užpakalį.
O ponai lekia limuzinais... Nė vienas net nedirsteli į mane. Lieku dulkių debesy.
Jau tada širdy kirbėjo abejonė: ar taip gyvenam?..
Sykį mano senelis Motiejus Valančius papasakojo, kad senovėj visai kitaip viskas buvę. Kai pamatys ponas valstietį, tai būtinai sustabdys arklius, išlips iš karietos, svečius išlaipins...
Ir kad šnios valstiečiui bizūnu per kuprą!
– O sąnarių spaustuvai... O šimtas rykščių prieš miegą... – užsisvajoja senelis. – Ot buvo laikai!
– Dėl ko gi šitaip? – smalsauju.
– Dabar sakytų: dėl profilaktikos. Tik anuomet niekas taip negalvojo. Rykštė buvo ne bausmė, o ryšio priemonė. Apie ką ponui su mužiku šnekėt? O pabendrauti vis tiek norisi. Tai še tau...
– Ponui gerai, – mintiju. – O valstiečiui?
– Matydavai žmogų! Nori, gali jam ranką pabučiuot. O jei mitresnis – gali į blindų grupuotę stoti ir pats joti ponų mušt.
Valančius atsidūsta.
– O dabar... Anei tu žinai, kas tave smaugia, nei smaugėjai tave pažįsta. Anuomet nors į kailį veltui gaudavai, o dabar iš kailio reik nertis....
– Gana! – sušukau. – Mes, jaunieji pensininkai, renkamės kitą kelią.
Savarankiškai pramokau skaityti, ėmiau sparčiai sąmonėti ir netrukus palikau valstiečių partiją.
Vėl nauji iššūkiai
Kodėl mes taip gerai gyvenam?
Todėl, kad aš kas rytą palipu ant stogo ir prasklaidau pult išsirikiavusius rusus. Arabų srautus gi nukreipiu kitom vagom, toliau nuo Lietuvos.
Laivams ir valstiečiams parodau kelią...
O kartais imuos rimtesnių priemonių: Karbauckį ir Pranckietį pastatau ant liepto ir liepiu daryti lietuvišką jogą. Tie įsibėgėja ir trenkiasi ragais į kits kitą. Dešimt tokių procedūrų – ir skirstomės, tęsiam darbus.
Po savaitės, kai anie vėl ima ožiuotis, programą kartojam.
Taip pat kartojam istorijos pamokas.
– Penkioliktam amžiuj čia siautėjo „Vytautinių“ grupuotė, – aiškinu. – Plėšimai, grobimai, žudymai buvo įprastas dalykas... Klausiat, kodėl nusikalstamos grupuotės vadeivai daug kur vis dar stūkso paminklai? Tokie laikai buvo...
Pašventinu visus.
– Būkim budrūs, nes „tokie laikai“ nuolat kartojasi, gali užeiti ir mūsų laikais.
Sunkiau sekasi kovoti su klimato kaita. Liepą, kai ėmiau naudoti per daug biokuro, klimatas smarkiai atvėso. Bet ar gali tiksliai apskaičiuoti, jei nuolat trukdo žmona? Biokurą tenka siurbt pasislėpus ar netgi tamsoj!
O kaip išvargina pokalbiai su Trampu ir Pūtinu. Vienas nori nuo visų apsitverti, kitas – už pasaulį išvis be sienų. Atseit užeinam, kur norim... Tuos du ožius nuolat reikia tramdyt.
O kai kanclerė ima drebėt... Vėl bėgu aš su man žinomais vaistais.
– Sėdit per naktis su lyderiais, pasislėpę nuo visų... Tai ko norėt? – baruos.
Mudu su kaimynu irgi slapstomės. Bet saiką reiktų žinot. Nebe tas amžius.
Nusigalavęs grįžtu Lietuvon, o čia – pensylos su pasenusia melodija:
– Visą gyvenimą dirbom...
Todėl specialiai jaunimui išleidau brošiūrą „Trys žingsniai nuo pensijų pakopos“.
Pirmas žingsnis: niekados nepradėk dirbti. Antras: jei pradėjai – liaukis. Trečias: apversk valtį su darbdaviais ir keliauk į Jeruzalę.
Ar mes galim gyventi dešimt kartų geriau?
Seniai galėjom.
Kitados parašiau knygą „Dešimt žingsnių, kurie pakeis jūsų gyvenimą“. Bet niekas nepasikeitė, nes vienintelis, kuris perskaitė, buvau aš. Gaila, nes viskas ten veiksminga.
Pirmas žingsnis – niekados neprasižiok. Antras: jei prasižiojai – užsičiaupk. Trečias – eik šalin.
Iš tiesų pakaktų šių trijų. Jei žmonės laikytųsi! Deja...
Todėl ketvirtas žingsnis: jei prasižiojęs nebegali užsičiaupti, tai nuolat kartok: aš durnas, aš durnas...
Penktas žingsnis – niekad man neprieštarauk. Šeštas – visados man pataikauk. Septintas – gero nelauk.
Jei visi šitaip – koks gražus būtų gyvenimas! Bene taip jau sunku – neprieštaraut? Ar nudžius liežuvis, jei pataikausi?
Deja, net smailias tiesas sunku įkalt į bukas galvas. Tad aštuntas žingsnis – gavęs per vieną skruostą, atsuk antrą.
Devintas: gavęs per antrą – atsuk užpakalį. Dešimtas: gavęs iš kojos – bėk neatsigręždamas. Mat jei mušamas nuolat gręžiosies – tik dar labiau suerzinsi.
Vėl nauji darbai
– Žiema artėja, – praneša Premjeras. – Ką darom?
– Rusus nuvejam drąsiais, garsiais riksmais, – primena Prezidentas. – Gal būtų veiksminga ir šiuo atveju.
– Būtinai išbandysim.
– Ir būtų gerai mums įstojus į kokią nors Afrikos sąjungą, – tęsia Prezidentas. – Ten gi žiemos išvis neužeina.
– Gera mintis, – lenkiasi Premjeras. – Tik ar mus priims?
– Mūsų gal ir nepriims.
Bet kiek mūsiškių, gyvenančių žemiau skurdo ribos! Pirmiausia aš apie juos galvoju. Afrikoj jie turėtų pritikt.
–Pensylos ten kaip namie bus, – šypteli Premjeras.
– Daugsyk geriau, – prieštarauja Prezidentas. – Nereiks šildymu rūpintis.
– O jūs?
– O aš... – Prezidentas nubraukia ašarą. – Vėjuos šiauriniuos su Lietuva liksiu. Kas bus, tebūnie...
– Blogiau tai nebus, kai anų nebebus.
– Toks mūsų tikslas – kad būtų geriau visiems.
