Sykį svarstėm, kodėl gėris ir blogis niekuomet nesudaro pusiausvyros.
– Aš paprastai esu gėrio pusėj, – tvirtinau.
– O Petras geras lovoj, – atsakė žmona.
Petras mano draugas, bet tiesa – svarbiau. Tai domėjaus:
– O spintoj?
Ji nežinanti.
Sykį, man darant miegamojo duris, Petras smuko į spintą ir kiaurą naktį prakiurksojo ten kaip negyvas.
Ar aš norėčiau su tokiu žmogum eit į žvalgybą? Kažin...
Aš nesakau, kad jis turėjo spintoj armonika griežt ar linksmas istorijas pasakot. Bet aplūžusias lentynas tai galėjo prikalt!
Aš manau: žmogus turi būti geras visur. Bepigu būti geram lovoj. Ten šilta. Lovoj ir aš geras.
Bet ir lovoj yra lubos. Jei į miegamąjį atsliūkina žmona ir ima ką nors aiškint – kaipmat pablogėju.
Lovoj aš geriausias, bet kai būnu ten vienas.
Žingsniai į viršų
– Pamokysiu jus medituot, – tarė Traidenis. – Daug rūpesčių išnyks.
– Ot gerai! – džiūgavom.
– Susitelkit į kvėpavimą ir stenkitės nieko negalvot, – prisakė.
– Mes ir taip negalvojam! – gyrėmės.
Tad manėm, vargo nebus. Deja, susitelkt į kvėpavimą nebuvo taip lengva. Antanas prisipažino išvis nemėgstąs kvėpuoti, o Petras tvirtino, esą pūsti orą – vien tuščias laiko švaistymas.
Tik Povilas bandė laikytis.
– Aš galiu ir į kvėpavimą susitelkt. Bile tik ne į darbą.
Bet greit ir anas ėmė dust.
– Gal reiktų nuo ko lengvesnio pradėti? – pūkštėm. – Vėliau pakvėpuosim.
– Meditacija – ilgas, laipsniškas procesas... – bandė aiškint Traidenis.
Suprantam gi!
Todėl iš pradžių susitelkėm į alų. Paskui – į vyną, degtinę...
O paryčiais visi rūpesčiai išnyko.
Daug žadantys eksperimentai
Nukritęs nuo Sodros lubų, Traidenis skelbė:
– Mes matom pasaulį visai ne tokį, koks jis yra.
– Nagi... – suklusom.
Jis ėmė aiškint, neva tai, ką aplinkui regim, esąs tik sapnas. O mums galimi du keliai: arba toliau sapnuoti, arba nubusti ir išsiveržti iš iliuzijų miglos.
– Ką išsiveržę matysim? – smalsavom.
– Visa, ką dabar vadinam viršūnėm, atrodys kaip dulkių krūvos, o nueitas kelias – tik dulkių juosta.
– O kuom tada mes būsim?
Senelis spindinčiom akim žvelgė už horizonto.
– Iš dulkių kilę, dulkėm pavirsim.
– O tie, kas iš Seimo, iš Vyriausybės?
– Visi – dulkėm.
– Eik jau... – vaipėmės. – To tai nebus.
Supykęs senelis trept kojele.
– Aš pats iš valstiečių!
– Ir nieko tau neišeis.
– Tai žiūrėkit!
Pasipurtė, parūko ir subyrėjo į minkštą krūvelę.
Mums tiek juoko!
Išdidumo turėti reikia
Grabalioju po lova, bet nieko nėr. Galgi – lovoj?
Pagrabaliojęs ten, po antklode randu tik žmoną.
– Kodėl nuogas moteris galima liest, o apsirengusių – ne? – piktinuos.
– A ką aš žinau...
– Tai eik ir sužinok.
Likęs vienas, randu ko ieškojęs, glaudžiu prie lūpų, Grįžusi žmona tiesia rankas. Aš nusigręžiu.
– Tik po vestuvių!
Ta pliaukšt man per užpakalį.
„Nebe tie laikai!“ – norisi riktelt.
Bet kam tas triukšmas... Užgniaužiu nuoskaudą ir užsidarau sandėliuke.
Nesu aš jau toks neprieinamas. Bet tegu prieina vėliau.
Nereikalingi
– Turiu reikalų! – pareiškia tipas. – Reikia tą daryt... Ir aną...
Ir nustypčioja taip susikaupęs, kaip susikaupia tik žinantis – tuoj tuoj padarys...
Kišenės tuščios, reikalų – per akis. Kam patrauklus toks gyvenimo būdas? Nebent nevispročiui. Joks sveikas žmogus sau ant sprando reikalų naštos neužsikraus. Tai kas jiems nurodo, ką reikia daryti?
– Vėjas man pasakė... – skundžias moterėlė iš televizoriaus.
O man nepasakė ir niekad nepasakys. Man ir žmonės nepasako. Žmonių šnekos – tas pats kaip vėjo blerbimas, tik dar baisiau.
„Aš myliu rudenį!“ – svaičioja miesto žiurkinas.
Bepigu mylėti šiltam kambary, vėpsant pro langą. O tu mylėk miške, tamsią naktį, drengiant lietui... Mylėk ne grybaudamas, o partizanaudamas.
Kas šiemet rado miške nors vieną partizaną?
Anava, per lietų žmogus eina... O susiraukęs!.. Šitas tai jau nemyli rudens. Šitas turbūt su reikalu...
Kartais pagalvoju: būtų smagu ir man turėt kokį vieną mažą reikaliuką. Tada ir aš galėčiau kitus mulkint: „Skubu su reikalais...“ Betgi žinau: palaikyčiau reikalą savaitę, o kai paaugtų ir nusibostų – kitiems pamesčiau.
Stebiu tą surūgėlį... Pravėręs langą, patarčiau: nesivalkiok lyjant – nebus reikalų vaistinėj...
Betgi jam nepatiks! Kiekvienas mat įsivaizduoja pats žinąs, ką daryt.
O, kad taip būtų!
Prisimenu, paskirtas krepšinio rinktinės treneriu, žaidėjams tariau:
– Dirbti po krepšiais – ne mūsų sritis. Tegu ten visokie juodkalniečiai dirba. O mes – žaiskim.
Buvo nepatenkintų. Ypač – tribūnose. Bet kai paaugo lygis, visi pamatė: aš teisus.
O palikau rinktinę todėl, kad atsirado paistančių: reikia laimėt.
– To jau nebus! – tariau. – Nėra tokio reikalo.
Man pritarė graikai, ispanai, prancūzai – visos senosios kultūros. Tik mūsiškiai spyriojosi. Juokingiausia – net įrodžius, kad mes ir į Žemę atėjom be reikalo.
– Tai koks gali būti reikalas į krepšį mėtyt? – šaukiau.
Tai buvo lašas, perpildęs taurę – tada ir nusigręžiau nuo visų reikalų.
Visiems ir visur reiktų šitaip elgtis.
Deja, kur nūnai beužeitum – poliklinikon, įstaigon, pas kaimyną – pasitiks tave surūgusiais veidais. O kaip kitaip? Juk niekas nieko gero iš tavęs nelaukia. Aišku, ir tau pačiam nejauku.
Taip neturi būt!
Užsuku merijon.
– Kokiu reikalu? – tuoj susiraukia Šymašius.
– Be reikalo, – šypsaus.
– Nori lentą kabint?
– Ot ir ne!
– Lentą plėšt?
– Jokių lentų.
Išverčiu kišenes – nei vinių, nei plaktukų... Bet matau, kad jis netiki. Priėjęs arčiau, klastingai klausia:
– Kokia Zuoko pavardė?
– Neprisimenu.
– Tai kas tave atsiuntė?
Ot įtarus!
Bet kas gi tą andai simpatišką jaunuolį tokiu pavertė, kas jį taip anksti susendino? Taigi mes, vilniečiai mieli...
Atsidūstu kaip mokėdamas įtaigiau:
– Niekas neatsiuntė. Šiaip užėjau. Kaip lietus... Liūdesys...
Paimu būgnelį ir švelniai pamušdamas dainuoju:
– Iš kaimo kaiman a-aš einu...
Ir žiū, anas jau rimsta, jau šypsos.
– Vadinas, be reikalo?
– Visai be reikalo.
– Kaip malonu! Ir aš be reikalo čia murksau.
Sulankstęs lėktuvėlį iš kažkokių pareiškimų – švyst pro langą.
– Tai einam pasisupt.
Susikibę už rankų lekiam į kiemą...
Smulkmenos? Jūs taip manot?
O gyvent smagiau!
