Autorė (59 m.) gimė, augo, studijavo Kaune. Vėliau gyveno mažame Lietuvos miestelyje. Prieš 20 metų emigravo kartu su dviem dukterimis į Olandiją, ten dabar gyvena ir dirba gamtos apsaugos srityje.
Emigracija, Nyderlandų ir Lietuvos kultūrų skirtumai, Olandijos gyvenimo detalės: švietimas, laisvalaikis, apranga, aplinka, požiūris į kitataučius, jų lavinimasis olandų šalyje, šventės, vaikų auginimas, sunki liga – pagrindinės temos naujai pasirodžiusiame Jūratės Prins biografiniame romane „Olandiško sūrio skonis“. Ir, žinoma, meilė ir neapykanta, prasmės paieškos beprasmiuose santykiuose. Kaipgi be to?
Knyga – apie prisitaikymo ir savęs realizavimo paieškas. Apie kovą su stereotipais, su požiūriu į svetimtautį žmogų. Apie sunkias kasdienes pastangas ieškant galimybių tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Apie kainą, kurią tenka sumokėti už savo svajones ir jų realizavimą.
Knygos autorė – drąsi moteris, kuri nebijo išlysti iš savo kevalo ir apsinuoginti prieš skaitytoją. Jos atvirumas ne tik stebina skaitytoją, bet kartu ir šokiruoja. Knygos siužetas yra labai intriguojantis ir įtraukia tave taip, kad, atrodo, tu ir pats gyveni herojės gyvenimą, kartu kenti, pergyveni ir kartu džiaugiesi. Bene didžiausias knygos minusas – pradėjus ją skaityti, nebegali sustoti.
„Įdomu sugrįžti į „anuos“ tarybinius laikus, palyginti savo ir autorės požiūrį į tai, kas išgyventa. Įkvepia pagrindinės herojės stoiškumas ir ryžtas kovoti už savo laimę“, – sako Neringa Bulotaitė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė.
Knyga skirta suaugusiai publikai. Skirta tiems, kas domisi emigranto dalia, kam įdomus kito žmogaus gyvenimas. Tiems, kas jau buvo ar dar tebėra šlykščios ligos gniaužtuose ir dar turi jėgų pasmalsauti, o kaipgi jaučiasi kitas, būdamas jų kailyje.
„Knygą nešiojau ir gimdžiau labai sunkiai. Gal kokius penkerius metus. Kiek kartų mečiau ją į virtualią šiukšliadėžę, tiek pat kartų po ilgų pauzių atsiprašydavau ir traukdavau atgal. Nekenčiau jos už tai, kad ji aštriais lyg peilio ašmenimis puslapiais pjaustė mano jau bepradedančias gyti sielos žaizdas. Pamilau už tai, kad jos dėka chaotiškos mintys įgavo fizinę formą ir nugulė baltuose popieriniuose pataluose“, – kalba knygos autorė J.Prins.
Knyga jau galima įsigyti didžiuosiuose „Pegaso“ knygynuose ir internetu: knygos.lt. perkuknyga.lt, zmonesknygos.lt, knyguklubas.lt. Po kelių savaičių knygą rasite visuose Lietuvos prekybos ir knygynų tinkluose.
Ištraukos iš knygos:
„Įsitaisę prie apvalaus kavinės staliuko ir mes gėrėme kavą pačiame centre, stebėjome skubančius praeivius. Man patinka stebėti praeinančius. Gėrėtis gamta, jūra taip pat nuostabu, tačiau po kurio laiko jos pasidaro nuspėjamos ir monotoniškos. Žmonės – skirtingos odos spalvos, įvairios kilmės, vis kitokių figūrų, sudėjimų, apsirengę margaspalviais apdarais, atvykę iš skirtingų pasaulio kampelių – nenusibosta niekada. Stori, ploni, aukšti, žemi, linksmi, liūdni, skoningai apsirengę ir nelabai. Vieni skubantys, kiti rimti ir susimąstę, treti žingsniuoja mosuodami fotoaparatais, lyg turėdami marias laiko.
Kiekvienas iš jų turi savo pasaulėlį: gyvenimą, svajones, viltis ir liūdesį, džiaugsmą ir nuostabą, istoriją, kuri prasideda, tęsiasi ir baigiasi. Tai vaikščiojantys ant dviejų kojyčių biografiniai romanai. Ir visi šie žmonės lyg maži stebuklai visai paprastai praeina gatve pro tave. Tu juos matai, girdi, kai kuriuos jauti. Ir tam nereikia didelių pastangų. Tik atsisėsti prie stalelio gatvėje ir užsisakyti puodelį kavos. Ir, rodos, gali juos paliesti ar net pažvelgti į akis...“
„Neturėjau iš ko rinktis, todėl dar tą pačią dieną paskambinusi pažadėjau, kad pamokas pradėsiu pirmadienį. Taigi turiu visą savaitgalį pasiruošimui.
Pirmadienį anksti ryte jau buvau mokykloje. Norėjau prieš pamokas susipažinti su kitais mokytojais ir mokyklos prižiūrėtoju. Šis jaunas energingas, treniruotas tamsiaodis greičiausiai gimęs Maroke ar Afrikoje. Jo pūpsančio standaus raumenyno nepaslėpė net laisvas megztinis. Balti kaip perlas dantys žibėjo tarp gražių rausvų lūpų. „Šokoladinis desertas“, – pagalvojau ir išsigandau savo minties.
Nusukau žvilgsnį nuo jo lūpų. Vyras maloniai pasveikino mane, atvykusią į jų mokyklą, ir pasiteiravo, ką tokia trapi smulki moteris ruošiasi čia veikti. Jis pats ilgą laiką dirbo kalėjimo prižiūrėtoju, o šioje mokykloje – tik metus. „Čia daug sunkiau, – pripažino jis, – o ten visi sėdi už grotų.“ Dėl viso pikto padavė savo vizitinę kortelę, kurioje nurodytu mobiliojo telefono numeriu galiu jam skambinti, jei pamokų metu situacija taptų nevaldoma. Mirktelėjo man ir palinkėjo sėkmės. „Ehe, – pagalvojau, – bus įdomu.“
