Žmonės sunerimę:
– Kas yra ta gerovė? Kur galima gauti? Už kiek?
– Jei gerovė gera, tai ir kainuos...
– Gal bus kelių rūšių...
– Ieškosim pigesnės. O gal ir akcijos bus.
– Man patiktų gerovė su lašinukais.
– O man su cinamonu.
– Kvaily! Prie lietuviškos netiks cinamonas.
– Tada gal išvis neimsiu. Pasprinkit!
– Jei nieko kito neliks... Kur dėsies?
– Jėzaujėzau... Kodėl jie tą gerovę ant mūsų paleido?
Bet iš tiesų viskas bus kitaip. Gerovės valstybėn niekas prievarta nevarys. Niekam nebus draudžiama gyventi blogai. Užvis svarbiau – laisvė.
O jei gerovės valstybėj kas nors pasakys:
– Gyvas į žemę nelįsi!
Mes tik nusijuoksim:
– A kodiel ne?
Jokių apribojimų!
„Valgyti reikia!“ „Gyventi reikia!“ – šios nūnai populiarios nuostatos gerovės valstybėj skambės kaip nevykę pokštai. Tokių reikalų tiesiog nebebus.
Gerovės valstybėj už atliktus darbus visi gaus geradienių. Aišku, ne į rankas. Todėl geradienių niekas nematys. Bet niekas jų ir nepavogs.
Nebus jokio geradienių minimumo. Darbdavys duos jums tūkstančius geradienių niekieno neverčiamas. Nieko nestebins net milijoninės perlaidos.
O varguolis, siunčiantis turtuoliui geradienius!
Šiandien tai – fantazija. Rytoj – bus tikrovė.
Šiandien, kol gerovės valstybė dar nesukurta, mes vaizduojamės ją kaip didelę krautuvę: pričiuoži su priekaba ir kraunies, ką nori. Veži, bet nemoki.
Rytoj taip ir bus. Šiandien – dar nevalia.
Valstybę gi per vieną naktį išneštume.
Kai paaiškina, tai suprantam. Tik piktavaliai vis ieško priekabių.
– Jei gerovės valstybę tik dabar pradėjo kurt... Tai ką jie trisdešimt metų veikė?
– Grybavo gal... Yra gi smagių užsiėmimų.
– O gal visąlaik triūsė? Gero daikto greit nepadirbsi. Per trisdešimt net stadionas nepastatytas... O valstybė daugsyk didesnė! Tai paskaičiuok.
– Tris tūkstančius metų tikrai užtruks.
– Aš manau: gerovės geriau išvis nekurti. Gerovė gali rusą priviliot.
– O mūsiškiai taip ją paslėps!.. Ne tik rusai – ir lietuviai neras.
– Kad šitaip... Gal gerovė seniai jau sukurta?
– Tai nėr ko bijoti – geriau nebebus.
Taip kalbėjo Zebediejus
Jei mes nekurtume gerovės valstybės, tai rusai nekurtų blogio imperijos. Dabar jie tai kuria kaip atsvarą, nes gėrio neturi būti per daug. Jei visur tvyrotų gėris – kaipgi suprastum, kad tai vertybė?
Orą juk irgi įvertinam tik tada, kai orą kas nors pagadina.
Todėl ir gyvenimą reikia nuolat pagadinti. Bent vieną dieną per savaitę gyventi blogai – tai turi tapti norma.
Sakysit: orą gali kiekvienas pagadint. O gyvenimo taip lengvai nepagadinsi.
Tai tiesa. Aišku, sau gali ir pats vienas pagadinti. Pasistengęs gali net ir šeimai. Betgi norisi – visiems.
Štai čia pagalbos ranką ir ištiesia rusai.
Rytoj ruduo bus dar gražesnis
Prisimenu, tris kartus įkopiau į Everestą – triskart durnesnis už kitus pasijutau.
Tai kam reikėjo ten lipt? Ar nežinojau, koks esu? O jei buvo abejonių – ar negalėjau žmonos paklaust?
Ot negalėjau! Niekad neieškau lengvų kelių. Mesti sau iššūkį – man kaip oro įkvėpt. O su metais mėtau vis daugiau.
Štai reikia lipt iš lovos, o negaliu pajudinti kairės kojos. Tai keliu koją rankom. Galėčiau virvėm ir kabliais – kaip kalnuos. Bet anaip – daugiau adrenalino.
Ak, ir dešinė ranka nebesilanksto... Šliauždamas palei sienas vis tiek pasiekiu klozetą. Alpinistas gi!
Aišku, ir lovoj galėčiau daryt... Bet šitą iššūkį pasiliksiu žiemai.
Prisimenu, kai šerpų žvalgai pagaliau užkėlė viršūnėn „Prostamol Uno“, kai paleidau nuo Everesto srovę... Nutirpo ledynai, nučiuožė sniego lavinos, nušlavė šerpų kaimus ir visus kopusius man įkandin ... Pavasaris!
Po valgio traukia pabendraut su artimaisiais. Tik kur jie? Gal niekad nė nebuvo?
Kai tris paras rėkdamas kybojau viršum tarpeklio, tai irgi niekas neprisiartino, bet slėnyje visi net susiriesdami juokėsi.
Gana man ir vieno artimo.
– Khū? – klausiu.
– Prrr... – atsiliepia žmona.
Viską pasakėm, tad liaujamės plepėt.
Kai savaitę murksojau ant Everesto, nedrįsdamas nei krustelt, nei žemyn pažvelgt, taipogi nebuvo su kuom šnektelt. Ir gerai! Toks vokietis tik pirstelėjo – tuoj akmenų griūtis... hitler kaput...
O ir ką būčiau pasakęs? Pro ašaras ir sustingusį snarglį vis tiek nieko nemačiau.
Vakarop kad ims pilvą pūst... Teks valgyti ką nors sveiko ir neskanaus. Gal net bulvines saulėgrąžas. Tai bus rimtas iššūkis.
Kita vertus, niekur nėra jaukesnės vietos nei būdelėj. Ilgai ten stebiu. kaip voras puošia visas kertes. Svečių bus.
O mano svečiai ir vėl pas kitus...
Kartais taip net geriau. Prisimenu, kai Himalajų lokys naktį užsuko į gretimą palapinę, iš pradžių net įsižeidžiau. Kaipgi! Ten prancūzai, ten linksma...
Kai saulei pakilus apsidairiau, pasitaisė nuotaika.
Anava saulė jau leidžias. Gal ir kelnes reikėjo nusileist?
Kalnuose niekad iš pusiaukelės nenusileidau.
Pakalnėj tuo labiau nenusileisiu! Pasiuskit...
Kiti pasauliai
Anava porelė sėdi prie upės – ir bene ant to paties kelmo – visai kaip mudu su Leokadija prieš revoliuciją...
Ne visai. Mudu kalbėdavom.
Parodyčiau aniems – nepatikėtų. Žiopčioji ir kalbi! Žodžiai išeina iš burnos, o ne iš pirštų? Kalbėdami žiūrim viens kitam į akis!..
Dar išjuoks: tu į telefoną žiūrėk! Ekrane akimirksniu pralekia metai... Akys tik aptemsta ir nemaloniai sudrėksta. Ką ten pamatysi?
Šiandien tai sunku įsivaizduoti, bet mes – pamatydavom. Jei mokėjai skaityti, būtent iš akių gaudavai daug vertingos informacijos.
Kaipgi jie šiais laikais supranta, kada bučiuotis, kada jau gultis?
Mes tai išskaitydavom iš akių. Prisimenu, sėdim su Leokadija...
(Pasakai „Leokadija“ – tai visi įsivaizduoja šveplą šešių dešimčių pedagogę. O manoji gi buvo žvitri dvidešimtinė!).
Taigi sėdim su Leokadija, žiūrim kits kitam į akis ir staiga... Palinkstam artyn, susiliečiam lūpom.
Lukas, Lūzerio anūkas, kuris kartais išdaužo man langus, sako, kad jiedu su Liže kartais irgi žiūri kits kitam į akis. Kai įkelia savo nuotrauką ar filmuką.
O kaip toliau? Mes ir toliau eidavom...
Jie atseit ir ant kelmo, telefomus maigydami, nurengia viens kitą savo ekranuose. Yra tokių programėlių.
– Kartais reikia ir žmogų pamaigyt, – nušneku.
– Jei bus toks reikalas, tai pasimaigysim, – atšauna Lukas. – Tris minutes be telefono galima ištvert.
Bandau įsivaizduot tą porelę po trisdešimties metų...
Mudu su Leokadija kartais susipykstam ir nesikalbam keletą dienų.
Jiems taip nebus. Nemaigyt telefono vos kelias minutes – neįsivaizduojamas dalykas. Užtat ir smurto artimoj aplinkoj neliks. Surūgusį veiduką pakeist į šypsenėlę – tik juokas.
Noris paklausti: o ką jūs darytumėt, jei išsikrautų akumuliatoriai?
Paikas klausimas. Lyg manęs paklaustų: ką darytum, jei sustotų širdis?
Aš dar prisimenu laikus, kai mūsų širdys skraidė, plazdėjo, dainavo...
Tai kam man toks pasaulis, kuriam širdys jau ima stabčiot?
Eisiu lauk.
