Pagrindinis knygos veikėjas Siegfriedas Immerselbe – Miuncheno „Naujojo antropologijos muziejaus“ direktorius, antropologijos profesorius, tikrų tikriausias nacionalsocializmo ir rasizmo ideologas. Tačiau po profesoriaus Gonzano pasiūlytos atjauninimo operacijos, kurios metu jam įleidžiama jaunos žydės hormonų, vyro mąstymas visiškai pasikeičia.
Trisdešimčia metų atjaunėjęs ir žydiškais bruožais apdovanotas profesorius supranta, kad tautinė ir rasinė neapykanta yra didžioji šių laikų pasaulio rykštė. Pasilikęs Italijoje Siegfriedas nusprendžia parašyti knygą „Pamatai naujai žmonijai“. Vis dėlto šias naujienas išgirdusi Vokietijos vyriausybė uždraudžia jam grįžti į tėvynę, kol vėl taps grynu arijumi.
Nors Siegfriedo veikalas išleidžiamas visose pasaulio šalyse, Vokietijoje jis lieka nepripažintas. Negana to, pagrindinis veikėjas įsimyli žydaitę Salomę, tačiau merginos tėvas nesutinka palaiminti jų santuokos, nes ši suteršianti žydiškos šeimos tradicijas.
Apie I.Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantu Audriumi Dambrausku, tyrinėjančiu populiariąją tarpukario Lietuvos kultūrą.
– Neseniai perleista I.Šeiniaus fantastinė tarpukario satyra „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, kurią vadinate profesionaliu, gabaus rašytojo parašytu europinio lygio fantastiniu romanu, aktualiu ir sensaciniu savo laiko kūdikiu, ne ką mažiau įtraukiančiu ir šiandien. Kada pats atradote šią knygą?
– Šis romanas man pačiam buvo vėlyvas atradimas – pirmą kartą jį perskaičiau ruošdamas straipsnių ciklą apie fantastiką tarpukario Lietuvoje, ligi tol jį žinojau tik iš pavadinimo. Daugelis puikiai žinome kitus I.Šeiniaus kūrinius – mokyklinėse programose skaitomą „Kuprelį“ ar vaizdžiai sovietų okupaciją aprašiusį „Raudonąjį tvaną“. O „Sigfried Immerselbė atsijaunina“, atrodo, geriau žinomas tik literatūros specialistų.
Manau, taip yra todėl, kad romanas nuo pat tarpukario nebuvo išspausdintas atskira knyga, skaitytojams jis buvo prieinamas tik skirtinguose autoriaus raštų leidimų rinkiniuose, o dauguma tokių rinkinių nelabai skaito. Vis dėlto ketvirtajame dešimtmetyje šis kūrinys laikytas vienu populiaresnių to meto romanų Lietuvoje.
Džiugu, kad pastaruoju metu susidomėjimas šiuo kūriniu padidėjo: pagal romaną sukurtas Juozo Miltinio dramos teatro ir „Teatrono“ bendras projektas, režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Zygfrydas“, taip pat jis aptartas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laidoje „Knyginyčia“ ir t. t. Tikiuosi, kad naujas romano leidimas prisidės prie tolesnio susidomėjimo augimo.
– Kuo šis I.Šeiniaus romanas jus sudomino? Ar galime jį vadinti unikaliu Lietuvos ar Europos fantastinės literatūros kontekste?
– Be abejo, tai geriausias tarpukario Lietuvoje parašytas fantastikos kūrinys. Europos literatūros kontekste tai iš tiesų gana reta ir ankstyva nacionalsocializmo ideologijos kritika grožinėje literatūroje. „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ yra artimiausias lietuviškas Goerge‘o Orwello kūrybos atitikmuo.
– Vienas svarbiausių romano epizodų – pagrindinio romano veikėjo, užkietėjusio nacionalsocializmo ideologo Siegfriedo atsijauninimo operacija. Suleidus žydaitės hormonų, jis ne tik atjaunėja, bet ir atsikrato savo rasistinės ideologijos. Minite, kad šių laikų plastines operacijas atitinkančios idėjos jau sklandė to meto Europoje, o rašytojai jas pasiskolindavo iš rusų mokslininkų ar pseudomokslininkų. Pavyzdžiui, Segejaus Voronovo, kuris ajaunindavo vyrus, suleisdamas iš beždžionės sėklidžių paimtos medžiagos. Negana to, šios operacijos buvo labai populiarios. Turint omenyje nacionalsocializmo priešaušryje jau sklandžiusias idėjas apie grynakraujų arijų rasę, kaip manote – kodėl tuometinis noras sukurti tobulą žmonijos rasę buvo toks įnirtingas, o padariniai tokie iškreipti?
– Atjauninimo procesą I.Šeinius pasiskolino iš rusų išeivių daktaro S.Voronovo ir to meto Europoje pagarsėjusių jo procedūrų. Beje, pasiskolino ne vienintelis. Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ personažas daktaras Preobraženskis taip pat buvo įkvėptas to pačio S.Voronovo. Tačiau šis veikėjas neišrado nieko naujo, tik uždarbiavo iš vargšų, savimi nepatenkintų vyrų, kurie norėdavo jaustis ir atrodyti jaunesni, tvirtesni nei iš tiesų buvo. Problema – sena kaip pasaulis.
Kadaise S.Voronovas iš to pasakiškai pralobo, o šiandien tai yra atskira industrija – plastinė chirurgija, dietologai, sporto treneriai ir t. t. Visi uždirba iš to, kad žmonės nori pakeisti save. Tik šiandienos metodai moksliškesni nei S.Vorono beždžionėlės. Nors geriau pagalvoję, manau, galėtume atrasti ne ką mažiau fantastiškų „atsijauninimo“ metodų. Tačiau tai individualus pasirinkimas – patys renkamės, ar ir kaip save keisti.
O štai nacistinė Vokietija, remdamasi eugenikos idėjomis (nusižiūrėtomis iš JAV), norėjo pakeisti, „pagerinti“ ir „atjauninti“ visą pasaulį tiktai pagal jiems patinkantį šabloną. Tiek rasiniais pagrindais pasaulį „atjauninti“ norėjusi nacistinė Vokietija, tiek socialiniais pagrindais tą patį atlikti norėjusi SSRS teigė turintys tobulus receptus tokiems pasauliniams „atjauninimams“, tačiau kuo viskas baigėsi, žinome – dviem kruviniausiais režimais istorijoje. I.Šeiniaus romanas, rašytas totalinių, masinių ideologijų iškilimo metu, visa tai ir atspindi.
– Romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ pristatomas kaip vienas pirmųjų mokslinės fantastikos pavydžių Lietuvoje, tačiau esate minėjęs, jog atidžiau patyrinėjus tarpukario literatūros archyvus, būtų galima atrasti ne vieną šio žanro kūrinį. Kokius reikšmingus autorius dar paminėtumėte?
– I.Šeiniaus romanas toli gražu nėra pirmasis mokslinės fantastikos pavyzdys Lietuvoje, tačiau jį būtų galima laikyti pirmuoju pripažinto, profesionalaus rašytojo sukurtu šio žanro kūriniu šalyje. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje šalies spaudoje pasigirdo raginimų lietuvių rašytojams kurti lengvus nuotykinio žanro kūrinius, lietuviškus „pinkertonus“ (itin populiari XIX a. JAV detektyvinių istorijų serija, kurta detektyvo, šnipo Allano J.Pinkertono bei jo vardu pasirašinėjusių kitų autorių). Pastarieji turėjo skatinti skaityti Lietuvos jaunimą, darbininkiją ir t. t.
Tačiau rimti rašytojai nelabai skubėjo atsiliepti į šį raginimą. Todėl knygas pradėjo rašyti miškininkai, fabrikų darbininkai ir pan. Tarp jų randame ir ankstyvuosius lietuviškos fantastikos autorius. Žymiausias ir svarbiausias jų – Justinas Pilyponis. Jis – vienas produktyviausių tarpukario Lietuvos rašytojų, sukūręs nemažą pluošta detektyvinių ir fantastinių kūrinių. Jo pavardė neblogai žinoma ir šiandien – Sąjūdžio metais ir šiek tiek vėliau nemaža dalis rašytojo romanų buvo perleisti nemenkais tiražais.
Kiti tarpukario Lietuvos fantastai pamiršti, tarp jų – iš Brazilijos pargrįžęs Viktoras Kropas ar Brolių Tomdykų pseudonimu pasirašinėję Rygos lietuviai Alfonsas ir Jonas Burčikai. Jų kūriniai tarpukariu nebuvo rimtai vertinti kritikų, juose netrūko aistrų ir nuotykių, bet gilesnė mintis jiems nebuvo būdinga. Todėl ir politinės ar ideologinės kritikos juose ne itin buvo (be kelių išimčių).
Tai buvo knygos, kurias visų pirma kūrė paklausa, jos dingdavo iš knygynų lentynų, nors kritikų nebuvo rimtai vertintos. I.Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ užėmė unikalią tarpinę poziciją – įtikęs tiek prasmingo minties ieškantiems kritikams, tiek nuotykių ištroškusiai publikai.
– Ar tuometėje tarpukario Lietuvos spaudoje vyravo nacionalsocialistinė propaganda? Minite išskirtinį atvejį to meto Europoje – 1935 m. Klaipėdos hitlerininkų teismą. Ar galėtumėte papasakoti apie jį?
– Tarpukario Lietuvos spaudoje nevyravo tik nacionalsocialistinė propaganda, greičiau atvirkščiai – daugiau rastume nepasitenkinimo Vokietija, jos ideologija ir politika. Visa Lietuvos spauda buvo cenzūruojama, tad nacionalsocialistinė propaganda nelabai būtų galėjusi pereiti ir smetoninę cenzūrą. Antanas Smetona, nors ir žavėjosi kai kurias fašistinės Italijos aspektais, toli gražu nesimpatizavo nacistinei Vokietijai.
Tačiau kitokia padėtis vyravo Klaipėdos krašte, kuris pagal 1924 m. Klaipėdos konvenciją turėjo autonominį statusą. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje krašte pradėjo veikti su naciais save siejusios pogrindinės organizacijos, tačiau tuo metu rimtai nevertintos Lietuvos saugumo. Tikri neramumai prasidėjo 1933-iaisias, Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje. Nemaža dalis Klaipėdos krašto gyventojų jautė palankumą Vokietijai. Įkvėpti naujojo ideologo atėjimo į valdžią bei remiami šios šalies finansiškai, vietos naciai pradėjo kelti neramumus, niekinti Lietuvą, gal net ruoštis sukilimui.
Lietuva neliko nuošalyje, pažaboti hitlerininkams 1934-aisiais išleido įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“, kuriuo remdamasi suėmė ir nuteisė didžiausius neramumų kurstytojus. Vokietija kontratakavo – Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą, grasino ir t. t. Tad dauguma nuteistųjų po kurio laiko buvo amnestuoti ir paleisti į laisvę. Po teismo proceso siekta Vokietijai per daug „netampyti ūsų“, todėl spaudos puslapiuose reikalauta neskelbti per daug neigiamos informacijos apie Vokietiją, būti lakoniškiems, konstatuoti tik faktus ir t. t.
I.Šeiniaus romanas pasirodė pačiame Klaipėdos nacių teismo proceso įkarštyje. Ar šis prieš nacistinę Vokietiją nukreiptas kūrinys būtų galėjęs Lietuvoje pasirodyti ne 1934-aisiais, o 1937-aisiais? Bijau, jog tuomet vietinė cenzūra nebūtų praleidusi šio romano gerų santykių palaikymo su Vokietija vardan. Žinoma, kad, pasirodžius romanui, Vokietijoje I.Šeinius buvo pakrikštytas „žydu“, prisimenama, kad Klaipėdos vokiečiai (1935–1939 m. autorius dirbo šio miesto gubernatūroje) nevengdavo jo pašiepti vadindami Siegfriedu Immerselbe.
– Ar galima teigti, kad mokslinės fantastikos literatūros pradžia Lietuvoje buvo gana sėkminga ir, jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, būtų suklestėjusi dar labiau?
– Kaip jau minėjau, dauguma tarpukariu išleistų fantastikos kūrinių labiau atspindėjo meilę verslui, o ne mūzoms. Meniniu požiūriu šie kūriniai nebuvo itin vertingi, tačiau buvo jų poreikis (kaip ir visos „populiariosios“ literatūros). Nemanau, kad tokia padėtis galėjo tęstis ilgai. Ilgainiui fantastinius kūrinius kepę rašytojai turėjo tobulėti, o išbandyti jėgas šiame žanre galėjo panorėti daugiau „rimtųjų“ rašytojų. Tačiau nebūčiau didelis optimistas – Lietuva nedidelė šalis, tad vargu ar galėtume kalbėti apie daugiau kaip 1–2 fantastikos kūrinius per metus, tarp jų gal kartą per penkmetį ir pasitaikytų kitas „Siegfried Immerselbe“.
Sovietų okupacija sustabdė natūralią žanro raidą šalyje – teigta, kad populiarūs šalyje detektyvai, meilės romanai ir tie keli fantastikos kūriniai yra skirti darbininkams mulkinti ir išnaudoti. Jų autoriai iškeikti ir pamiršti.
Iš esmės nuo sovietų okupacijos iki pat septintojo dešimtmečio Lietuvoje neišspausdinta nė viena lietuvių autorių parašyta fantastikos knyga. Apskritai totalitariniai režimai – tiek SSRS, tiek nacistinė Vokietija – nelabai mėgo fantastiką. Mat jie patys skelbė fantastinius projektus, kuriuos neva įvykdys ateityje, o mąstyti apie kokias nors kitokias paraleles ar ateitis nebuvo rekomenduojama.
– Nors dabar leidžiama nemažai fantastinės užsienio literatūros, nuoseklaus šio žanro vystymosi ar juo labiau suklestėjimo tarp lietuvių autorių nematome. Kaip manote, kodėl?
– Sakyčiau, tai yra ne tik fantastikos žanro problema – neturime ir gausesnio lietuviškų detektyvų, nuotykinės literatūros derliaus. Apskritai Lietuvoje jaučiu žanrinės literatūros trūkumą, ką jau bekalbėti apie geros žanrinės literatūros trūkumą.
Kodėl taip yra? Vieno atsakymo neturiu, matyt, tai yra kompleksinė problema. Vieną iš priežasčių jau nurodžiau – sovietinė okupacija nutraukė natūralią minėtų literatūros žanrų raidą. Prie istorinių priežasčių pridėčiau dar tai, kad sovietmečiu žanrinė literatūra buvo nuvertinta. Įvairūs rašytojų kūrinių aptarimai, vertinimai ir apskritai socialistinės sistemos specifika (kai leidžiami tokie kūriniai, kurių reikia, o ne skaitytojų norimi ir skaitomi) išugdė požiūrį, kad žanrinė literatūra yra nerimta ir neverta rašytojo vardo. Ir atvirkščiai, toji literatūra, kuri buvo gausiai skaitoma, laikyta vertingesne.
Tokį požiūrį savotiškai patvirtino po SSRS griūties įvykęs „žanrinės literatūros sprogimas“, kai rinka buvo užversta ligi tol nematytais, tačiau neretai itin prastais ir dar prasčiau išverstais meilės romanais, detektyvais ir pan. Galiausiai šių žanrų ribotumui įtakos turi maža Lietuvos rinka, kurioje rašytojas vargu ar ką uždirbs.
Leidyklos irgi linksta nerizikuoti nežinomų lietuvių autorių tiražais, renkas girdėtus užsienio klasikų vardus ir t. t. Vis dėlto džiugu, kad pastaraisiais metais matyti pokyčių. Tikiuosi, jų daugės.
– Kaip manote: jeigu I.Šeinius būtų gyvenęs šiais laikais, turint galvoje jo aštrų ir satyrišką žvilgsnį, netikėtas idėjas, domėjimąsi politiniu, istoriniu kontekstu, ar visa tai nebūtų galėję jo paversti vienu aktualiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, publicistų ar visuomenės kritikų? Ar nepasigendate panašių asmenybių šiandien?
– Manau, jog šiandienos Lietuvoje I.Šeiniaus plunksnai temų tikrai nestigtų. Liūdna, tačiau politinei satyrai reikštis dabar puikus laikotarpis. Na, o visuomenėje vykstantys ginčai puikiai įrodo, kad pravartu dar kartą pasmerkti tiek sovietų, tiek nacių bei jų kolaborantų vykdytus nusikaltimus. I.Šeinius sugebėjo tai padaryti.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
