46 metų M.Ivaškevičius – bene sėkmingiausias lietuvių dramaturgas, kurio pjeses mielai stato ne tik garsiausi lietuvių, bet ir kitų šalių režisieriai.
Leidykla „Apostrofa“ ką tik išleido M.Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ lietuvių ir rusų kalba. Tai vienas populiariausių rašytojo pastarojo meto kūrinių, kuris domina ne vien Lietuvos teatrus.
M.Ivaškevičius garsiems rusų režisieriams neseniai yra parašęs dar dvi pjeses, kurios dėl skirtingų priežasčių kol kas neišvydo scenos.
Pagal Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą parašytus „Cinko berniukus“ ruošiasi statyti rusų režisierius Aleksandras Sokurovas. Į Rusijos valdžios nemalonę patekęs Kirilas Serebrenikovas dėl suprantamų priežasčių dar nepastatė lietuvio antiutopinės pjesės „Miegantys“ apie dvi – liberalią ir totalitarinę – Maskvas. Bet apie viską iš pradžių.
– Neseniai viešėjote Turkmėnistane. Teatro reikalais? – paklausiau M.Ivaškevičiaus.
– Taip. Pastaruoju metu esu Estijos teatro „Vaba Lava“ (liet. „Atvira scena“), turinčio savo teatrus Taline ir Narvoje, meno vadovas. Jų spektaklis buvo pakviestas į Trečiąjį tarptautinį laimės epochos teatro festivalį Turkmėnistane.
Iškalbingas pavadinimas, ar ne? Bet tai ne juokai – Turkmėnistanas išties jaučiasi gyvenanti laimės epochoje.
Prieš tai buvo atgimimas, o dar anksčiau – aukso amžius. Mums pavyko patekti į laimės epochą.
Buvo išties įdomu aplankyti vieną uždariausių pasaulio šalių su visais absoliutizmo atributais – nuo valdovo, kaip dievybės, garbinimo iki labai savotiško teatro.
Tame festivalyje šalia turkmėnų trupių kūrinių buvo rodomi spektakliai iš Afganistano, Pakistano, Indijos, Kirgizstano, Uzbekistano, kitų to regiono valstybių, kurių teatras iki šiol man buvo visiškai nepažįstamas.
– Patiko?
– Na, tie spektakliai daugeliu atvejų – savotiškos pasakos suaugusiesiems, sakmės apie gėrio ir meilės pergalę, vaidinamos vilkint nacionalinius kostiumus.
Tad sunku pasakyti, ar patiko. Greičiau buvo įdomu, nes patekau į visai kitą pasaulį, neturintį beveik nieko bendra su mums įprastu.
– Estai Turkmėnistane rodė anksčiau pastatytą spektaklį. Ar jau įsivažiavote į to teatro meno vadovo pareigas?
– Mane pasamdė dviem sezonams. Pirmoji premjera jau įvyko praėjusį rugsėjį. Tai buvo bendras projektas su progresyviu Maskvos teatru „Praktika“. Jie atliko savotišką tyrimą, susijusį su Narvos ir Ivangorodo gyvenimu. Tai du miestai, kuriuos skiria Estijos ir Rusijos siena, bet jie tarsi atsigręžę vienas į kitą. Remdamiesi surinkta medžiaga pastatėme du dokumentinius spektaklius – vienas rodomas Maskvoje, kitas Narvoje ir Taline.
Ateityje laukia dar 8 premjeros – statomas spektaklis pagal S.Aleksijevič knygą „Second hand laikas“, numatyti jaunų latvių, lietuvių ir estų režisierių darbai.
– O kaip kitose šalyse sekasi jūsų pjesėms?
– Neblogai. Štai „Rusiškas romanas“ buvo pastatytas Krasnojarske, premjera įvyko praėjusių metų gruodžio 21 dieną.
– Prisiminkime šios pjesės atsiradimo priešistorę. Panašu, kad jei ne Maskvoje dirbantis režisierius Mindaugas Karbauskis, ta pjesė gal net nebūtų parašyta?
– Jei ji ir būtų buvusi parašyta, tai tikrai kitokia. Aš audžiau mintį parašyti pjesę apie Levo Tolstojaus gyvenimą, bet visai kitokią.
Taip sutapo, kad M.Karbauskis tuomet ruošėsi statyti spektaklį pagal L.Tolstojaus „Aną Kareniną“. Jis pasiteiravo, ar būtų įmanoma mūsų abiejų idėjas sujungti, o aš atrėžiau, kad neįmanoma, nes ir taip skęstu medžiagos jūroje, kurioje „Anai Kareninai“ vietos nedaug. Tačiau darsyk perskaitęs šį romaną supratau, kad jis mano rašomai pjesei suteiktų visai įdomių atspalvių.
– O kieno nuopelnas, kad pjesėje nepasirodo pats jos atsiradimo kaltininkas – L.Tolstojus?
– Gal abiejų – tiek mano, tiek Mindaugo. Aš rašydamas planavau, kad jis veiks pjesėje, bet kurdamas intrigą vis tolinau jo pasirodymą.
Kai persiritau į antrą veiksmą, M.Karbauskiui užsiminiau, kad dabar jau pasirodys ir pats L.Tolstojus. Jis atsakė: „Mariau, nedaryk klaidos – tegul jis iki pat pabaigos nepasirodo.“
Iš pradžių net pyktelėjau, juolab kad jau buvome pasirinkę garsų rusų aktorių, kuris turėjo vaidinti L.Tolstojų ir ruošėsi vaidmeniui.
Pasakiau, kad man nepatogu to aktoriaus atžvilgiu, o M.Karbauskis nuramino: „Atsipalaiduok, aš jam atskirą spektaklį pastatysiu.“ Rašydamas toliau pajutau, kad jis išties gali visai nepasirodyti.
Kai „Rusiškas romanas“ buvo statomas Krasnojarske, ten visi negalėjo patikėti, jog vos ne atsitiktinumas lėmė, kad L.Tolstojus scenoje taip ir nepasirodo.
– Turbūt smagiau rašyti pjesę, kai žinai, kad ji yra laukiama?
– Taip. Nepaprastai stimuliuoja ir motyvuoja jausmas, kai žinai, kad pjesės nuoširdžiai laukia tiek režisierius, tiek aktoriai. Štai viena aktorė tam, kad gautų Anos Kareninos vaidmenį, net ryžosi šokti parašiutu ir besileisdama sakė jos monologą.
– Ar jau statant spektaklį vykdavote į Maskvą, į repeticijas?
– Beveik ne. Buvau pačioje pradžioje – bandomuosiuose pjesės skaitymuose. Po jų man pavyko įkalbėti M.Karbauskį kelių aktorių atsisakyti ir juos pakeisti kitais, nes jie paprasčiausiai netiko savo vaidmenims.
Antrąsyk apsilankiau likus porai dienų iki premjeros. Turėjau kelias pastabėles, bet šiuo atveju, kaip visada, svarbu žinoti, kam ir kaip jas sakyti.
Pastabas dėl režisūrinių sprendimų geriausia šnabždėti režisieriui, o patarimus dėl vaidybos – aktoriams į ausį.
– Kiek žinau, įdomi ir Oskaro Koršunovo režisuoto „Rusiško romano“ atsiradimo Lietuvos rusų dramos teatre istorija?
– Atrodo, kompozitorius Giedrius Puskunigis, pamatęs „Rusišką romaną“ Maskvoje, užsidegė idėja, kad jį reikėtų pastatyti ir Lietuvoje. Jis įkalbėjo tuometį Rusų dramos teatro vadovą Joną Vaitkų, kad pjesė atsirastų šio teatro scenoje.
Teatras buvo numatęs kitą režisierių, tačiau aš pasiūliau pabandyti įkalbėti Oskarą. Tas įkalbinėjimas užtruko bene dvejus metus, bet galiausiai pasirodė, kad laukti vertėjo.
– O.Koršunovas yra lyg ir juokavęs, kad jei M.Karbauskis būtų Maskvoje pastatęs tokį spektaklį, kokį jis pastatė Vilniuje, tai jums būtų grėsęs K.Serebrenikovo likimas, o ne Auksinė kaukė, kuria tas maskvietiškas spektaklis buvo apdovanotas.
– Oskaras mėgsta sutirštinti spalvas. Nereikia kiekvieno jo žodžio priimti už gryną pinigą.
Jo spektaklis pernai juk buvo rodomas Sankt Peterburge – grįžom gyvi ir be antrankių. Yra kvietimų ir iš kitų Rusijos miestų, norinčių parodyti vilnietišką „Rusišką romaną“.
Aišku, būtent O.Koršunovo spektakliui parašytas Čertkovo monologas apie patriotizmą Rusijoje skamba itin aštriai – buvo ir tokių žiūrovų, kurie pasipiktinę tiek monologu, tiek vizualiniais sprendimais paliko salę.
– Matėte abu spektaklius – kuo jie skiriasi?
– M.Karbauskio spektaklyje mažiau dėmesio Anos Kareninos linijai, nes tos sapniškos, mistinės scenos nelabai tiko jo stilistikai. Tuo tarpu O.Koršunovas kaip tik jas pavertė kone stipriausiomis. M.Karbauskis sau neleidžia to hiperbolizuoto lėliško teatro, kuris būdingas O.Koršunovui.
Be to, kiekvienas režisierius dirba savo publikai. M.Karbauskis gerai pažįsta Maskvos publiką ir žino, kas jai yra įdomu, o O.Koršunovas ištyrinėjęs lietuvių žiūrovus. Tai, žinoma, nereiškia, kad jie pataikauja publikai, bet žiūrovų lūkesčiai turbūt įtakos turi. Tad tie patys pjesės žodžiai įgauna skirtingus atspalvius.
Kaip man sakė viena rusų kritikė, tai labai skirtingi, bet labai geri spektakliai. Tad aš labai patenkintas abiem spektakliais ir jų gyvenimu.
Tarkime, maskvietiškasis labai daug gastroliuoja. Mes jį rodėme tokiose šalyse ir miestuose, kurių aš gal gyvenime nebūčiau aplankęs: Baku, Tel Avivas, Sachalino sritis, Vladivostokas.
– „Rusiškas romanas“ buvo pastatytas ir Novosibirsko akademiniame jaunimo teatre „Globus“, ar ne?
– Taip. Jį 2018 metais pastatė triskart Auksinės kaukės laureatas maskvietis Maratas Gacalovas, osetinų kilmės Rusijos režisierius, šiuo metu nesusijęs su jokiu teatru, dirbantis įvairiuose miestuose.
Novosibirsko spektaklis labai vizualus, stilingas, modernus. Turbūt vizualiai pats įspūdingiausias iš visų trijų pastatymų, nors emociškai gal kiek nusileido O.Koršunovo ir M.Karbauskio pastatymams.
Veiksmas vyksta steriliame baltame scenovaizdyje, aktoriams vaidinti skirtas vos metro pločio takas greta sienos, dažnai tampančios ekranu. Man atrodo, kad toji originali forma suvalgė turinį, emociją, jausmą.
Neseniai M.Gacalovą buvau sutikęs. Prisipažino, kad nėra visiškai patenkintas Novosibirsko spektakliu ir norėtų jį darsyk pastatyti kur nors kitur, nes, kaip pats sakė, paniro į L.Tolstojaus gyvenimą stačia galva ir niekaip negali išnirti. Pirmyn, tegul stato.
– Kaip gyvena kita jūsų populiari pjesė „Išvarymas“?
– Rygoje spektaklio jau neberodo, nes Latvijoje apskritai net ir sėkmingi spektakliai gyvena daug trumpiau nei Lietuvoje. Vienas ar du sezonai, ir viskas. „Išvarymas“ buvo rodomas tris sezonus.
Taline ketvirtą sezoną rodomas „Išvarymas“ – itin populiarus ir sėkmingas, susižėręs kone visus įmanomus teatro prizus.
Dar „Išvarymas“ rodomas Maskvoje. Jį statė tas pats M.Karbauskis. Įdomu tai, kad jame vaidina tik aštuoni aktoriai – tai mažiausia sudėtis.
Kaip sakė pats M.Karbauskis, O.Koršunovo „Išvarymas“ yra epas apie tautą, o jo „Išvarymas“ – apie žmogiškas istorijas.
– Maskvietiškame spektaklyje turbūt mažai ir keiksmažodžių, kurie Rusijoje draudžiami?
– Man tame spektaklyje jų trūksta. Panašu, kad ne man vienam. Štai legendinis rusų scenografas Sergejus Barchinas, toks ikirevoliucinis inteligentas su varlyte, duodamas interviu irgi ištarė: „Bet žiauriai trūksta keiksmažodžių.“
Tiesa, tuos visus „bliat“ rusų aktoriams pjesėje pakeičiau kodiniu daugiaprasmiu žodžiu „rvat“.
Žiūrovai lyg ir supranta, kas turima omenyje, bet reikiamas efektas vis tiek nepasiekiamas, net jei emocingiesiems rusų aktoriams kartais išsprūsta ir tikrasis keiksmažodis.
