Ievos Simonaitytės konkurso nugalėtojas Juozas Šikšnelis įamžins klasikės žodžius

Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje Mažosios Lietuvos metraštininkės rašytojos Ievos Simonaitytės literatūros konkurso premija iškilmingai įteikta prozininkui ir skulptoriui Juozui Šikšneliui.

Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka kasmet teikia Ievos Simonaitytės literatūros premijas už rašytojos vardą ir Mažąją Lietuvą garsinančius darbus.<br> B.Aleknavičiaus nuotr.
Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka kasmet teikia Ievos Simonaitytės literatūros premijas už rašytojos vardą ir Mažąją Lietuvą garsinančius darbus.<br> B.Aleknavičiaus nuotr.
Renginio bibliotekoje akimirka.<br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio bibliotekoje akimirka.<br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka. <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka. <br> G.Pilaičio nuotr.
Juozas Šikšnelis antrą kartą tapo Ievos Simonaitytės literatūros konkurso laureatu. <br> G.Pilaičio nuotr.
Juozas Šikšnelis antrą kartą tapo Ievos Simonaitytės literatūros konkurso laureatu. <br> G.Pilaičio nuotr.
Juozas Šikšnelis (kairėje) ir premijos mecenatas Rimantas Cibauskas. <br> G.Pilaičio nuotr.
Juozas Šikšnelis (kairėje) ir premijos mecenatas Rimantas Cibauskas. <br> G.Pilaičio nuotr.
Rašytoja Sondra Simanavičienė. <br> G.Pilaičio nuotr.
Rašytoja Sondra Simanavičienė. <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
I.Simonaitytės kraštiečių sveikinimai.<br> G.Pilaičio nuotr.
I.Simonaitytės kraštiečių sveikinimai.<br> G.Pilaičio nuotr.
Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis.  <br> G.Pilaičio nuotr.
Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis.  <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Ievos Simonaitytės premijos laureato Juozo Šikšnelio kalba. <br> G.Pilaičio nuotr.
Ievos Simonaitytės premijos laureato Juozo Šikšnelio kalba. <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Pirmoji J.Šikšnelio knyga "Štilis" išleista kukliu tiražu.<br> G.Pilaičio nuotr.
Pirmoji J.Šikšnelio knyga "Štilis" išleista kukliu tiražu.<br> G.Pilaičio nuotr.
Skaitytojai ir kolegos sveikino laureatą.<br> G.Pilaičio nuotr.
Skaitytojai ir kolegos sveikino laureatą.<br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Skaitytojai ir kolegos sveikino laureatą. <br> G.Pilaičio nuotr.
Skaitytojai ir kolegos sveikino laureatą. <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
Renginio akimirka <br> G.Pilaičio nuotr.
 Laureatą pasveikino ir artimieji.<br> G.Pilaičio nuotr.
 Laureatą pasveikino ir artimieji.<br> G.Pilaičio nuotr.
 Renginio akimirka.
 Renginio akimirka.
Daugiau nuotraukų (21)

Lrytas.lt

Jan 27, 2020, 2:08 AM, atnaujinta Jan 27, 2020, 9:38 AM

Buvęs ilgametis šios bibliotekos vadovas J.Šikšnelis taip įvertintas ne tiktai už savo naujausią istorinį romaną misteriją „Praeities dulkės – mirties šešėliai“, bet ir viso gyvenimo nuopelnus.

Tai jau antroji J.Šikšnelio pelnyta I.Simonaitytės premija. Pirmąją jis gavo 2001 metais už romaną „Kryžiau žalio medžio“. Tai pažymėjusi literatūros vakaro vedėja rašytoja Sondra Simanaitienė prisiminė ir rašytojo debiutą – kuklaus formato nedideliu tiražu išleistą pirmąją jo apysakų knygelę „Štilis“, kuri tilpo delne.

Iš Švendubrės kaimo netoli Druskininkų kilęs J.Šikšnelis beletristo karjerą pradėjo nuo pramoginės literatūros – prisidengęs Raido Dubrės slapyvardžiu parašė nemažai detektyvų, už tai ne kartą buvo apdovanotas Vidaus reikalų ministerijos premijomis.

Naujausias J.Šikšnelio romanas „Praeities dulkės – mirties šėšėliai“ – apie praeitį ir dabartį, kupinas veiksmo, nuotykių, detektyvo elementų, įtampos, paradoksiškų situacijų, persmelktas autoriui būdingo sodraus liaudiško, kartais net ir juodojo, humoro ir švelnios ironijos.

J.Šikšnelio romaną pristačiusi Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kepenienė pastebėjo, jog premijos verti ne tiktai kitąmet 70-metį pažymėsiančio laureato gyvenimo nuopelnai, bet ir pati knyga: „Ji parašyta kaip intriguojantis trileris, kalba rupi, lyg kaltu rėžta iš medžio. Autoriaus filosofiniai apmąstymai gana trumpi, bet labai taiklūs“.

Uostamiesčio biblioteka I.Simonaitytės literatūros premiją kasmet teikia menininkams, mokslininkams, architektams, aktoriams už darbus, puoselėjančius, populiarinančius ir įamžinančius iškilios rašytojos vardą bei jos kūrybą, atspindinčius Klaipėdos krašto ir visos Mažosios Lietuvos kultūros tradicijas.

Premijos mecenatas klaipėdietis verslininkas Rimantas Cibauskas prisipažino, jog šįkart visų komisijos narių balsai sutapo: „Visi sutarėme, kad J. Šikšnelis yra bene labiausiai nusipelnęs garsinant I.Simonaitytės vardą ir kūrybą. Man didelė garbė ir malonumas jam įteikti šį apdovanojimą“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę. J.Šikšnelis buvo vienas iš tų, kurie mūru stojo ginti I.Simonaitytę, kai ją imta vadinti ne iškilia Mažosios Lietuvos metraštininke, o komunistinės nomenklatūros išpenėta sovietine rašytoja, kolaborante, norėta jos kūrybą išmesti į šiukšlyną.

Dėkodamas už įvertinimą J.Šikšnelis teigė, jog J.Simonaitytės romanai nušvietė ir jo kūrybos kelią, privertė kitaip pažvelgti į savitą kraštą, kuriame ilgainiui įleido šaknis: „Mano meilė jai neblėsta“.

Rašytojas tuo pat metu apgailestavo dėl atsainaus, kartais net „chunveibiniško“ požiūrio į praeitį – lietuvių literatūros klasike pripažintos I.Simonaitytės kūriniai, pasirodo, jau išbraukti iš mokyklų programų.

Vakaro dalyviai susidomėję klausėsi J.Šikšnelio pasisakymo apie jo sąsajas su I.Simonaityte ir jos kūryba. Rašytojas pareiškė, kad premiją skirs kilniam tikslui – klasikės vardui pagarsinti.

Po to laureatas pateko jo kūrybos gerbėjų, gėles ir dovanas teikiančių sveikintojų glėbį.

Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureato Juozo Šikšnelio kalba

Labai džiaugiuosi vienu savo sumanymu: Ievos Simonaitytės vardiniu suoleliu, kurį įrengėme Klaipėdos apskrities bibliotekos kiemelyje kartu su bendraminčiais menininku Romu Klimavičiumi ir verslininku restauratoriumi Aldu Kliuku. Suolelio papėdėje puikuojasi užrašas „Paskutinio taško niekada nepadėsiu“ – lyg priesakas mums, bibliotekininkams, nenustojant rūpintis I.Simonaitytės kūrybos sklaida.

Ir ne tik tuo, nes suoleliui sugalvojau papildomą uždavinį – sutaikyti besipykstančias, gal jau priėjusias skyrybų slenkstį poras. Užtenka tokiai porai prisėsti ant šio suoliuko, įsigilinti  į I.Simonaitytės žodžius, užtikrinu, paliks kiemelį meiliai susikabinusi už rankų. Aišku, ši paslauga skirta ne Lietuvos žvaigždėms ir žvaigždūnams, kurie vieną savaitę paslapčia, kad visi žinotų, tuokiasi, o kitą skiriasi irgi kad visi žinotų.

O dabar apie I.Simonaitytę, su kuria nebuvau susitikęs, kai jaunieji Klaipėdos literatai dar lankėsi jos namuose Priekulėje, fotografavosi, tai gildijai aš dar nepriklausiau. Nežinia, ar tai atsitiktinumas, ar mistiška, bet baigiamojoje klasėje, kai I. Simonaitytė dar buvo kupina jėgų ir maudėsi savo šlovės spinduliuose, rašiau temą iš jos kūrybos.

Tais pačiais metais, stojant į Vilniaus universitetą, irgi rašinys pagal I.Simonaitytę, nors jos knygos nebuvo mano mėgstamiausios lektūros sąraše. Kažin, kaip dabar atrodytų tie rašiniai? Privėlęs klaidų, aukštų balų tada negavau. Tačiau padorūs būsimieji rašytojai yra vertinami ne už sintaksės, leksikos ar gramatikos žinojimą.

Kitus tuomet dar gyvus bei leisgyvius klasikus galėjau aprėpti jų kūrybos fone, tačiau I.Simonaitytė tada ir vėliau man buvo neaprėpiama. Nežinau kodėl ir nebandau gilintis. Nesimokiau jos mintinai, nelaikiau jos raštų po pagalve, nedievinau, bet ir niekados neprikaišiojau, kad buvo godotina tuometinės partinės valdžios. Atvirai kalbant, ji galėjo sėdėti ne tik šalia Antano Sniečkaus ar Petro Griškevičiaus, bet ir jiems, atleiskite, ant kelių – jos kūrybos reikšmė ir didybė mano akyse dėl to nė kiek nebūtų nukentėjusi.

Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo profesoriaus Domo Kauno knygoje „Aš esu Etmės Evė“, paviešintas faktas, kad I.Simonaitytė karo metu susitikdavo su vokiečių karininku, vieno ne šiaip paprasto skaitytojo ir piliečio, bet mokslų daktaro lūpose nuskambėjo kaip nuosprendis, o man tai irgi nei per nago juodymą įspūdžio nepadarė. Tegu susitikinėja su kuo tik nori, tegu bendrauja su kuo nori, ar nuo to sumąžta jos kūrybos vertė?

Galop, jeigu tas pats mokslų daktaras piktdžiugiškai prikaišioja I.Simonaitytei ideologinis nukrypimus, ar žinome nors vieną šios rašytojos pastraipą, eilutę, šlovinančias tarybų valdžią? Išskyrus sovietmečiu Valstybinės grožinės literatūros leidyklos cenzoriaus Iciko Gurvičiaus sudrapalintą jos romaną „Paskutinė Kūnelio kelionė“. Jis man primena anekdotinę situaciją iš savo asmeninės patirties.

Kai mano anūkė Kotryna dar pradinėje klasėje rašydavo žavias pasakaites, vieną jų nusiunčiau į „Laimiuką“ – atspausdino. Džiaugsmingai rodau leidinį Kotrynai, ji perskaito ir ima raudoti. Klausiu, kas nutiko: “Jie pakeitė vieną žodį“. Bandau raminti: „Ką padarysi štai I.Simonaitytei visą kūrinį perrašė“. Tada anūkė vėl į ašaras. „Simonaitytės gaila“, – kūkčiojo Kotryna.

 I.Simonaitytę smerkiantys, drabstantys ją kolaborantės etiketėmis turėtų bent akimirkai įsivaizduoti save ne saugiame užpečkyje, bet žvėries nasruose. Buvau parengęs pranešimą apie išeivių požiūrį į rašytoją, tad tuo klausimu ir užbaigiau. Bepigu smerkti, mokyti, vaidinti patriotus, žadinti tautą, kai už lango šviečia saulė, čiulba paukšteliai, niekas negresia, bet pabandyk įlįsti į svetimą kailį, kada jį svilina?

Nežinia kaip kitiems, bet Simonaitytės kūryba – ne plokščiame ekrane slenkantys vaizdai, o vaikščiojimas po klaipėdiškių Skanseną. Tai šiuolaikiška kalba 3D projekcija sukurtas giluminis Mažosios Lietuvos vaizdas. Šiame sudėtingame, prieštaravimų, įtampų kupiname pasaulyje nereikėtų skatinti separatistinių nuotaikų aiškinant, kad klaipėdiškiai esą yra ypatinga padermė, gal netgi išsiskirianti iš kitų lietuvių.

I.Simonaitytės kūryba tebūnie tas lakmuso popierėlis, žadinantis meilę savo kraštui, verčiantis paneigti nūnai gajų vartotojišką suvokimą: Kur gerai – ten ir Tėvynė. Neapsigaukite, skaitykite I.Simonaitytę, permąstykite, ką perskaitę, ir galop, labai tikiuosi, suvoksite, kad Tėvynė yra čia. Tik čia ir niekur kitur...

Žiojėjančių atminties duobių nepajėgs užpildyti niekas, todėl nebus gerai, jeigu karta po kartos gyvens televizijų šou pseudorealybėje, be Viliaus Karaliaus, be Aukštujų, be Mažosios Lietuvos. Daug be ko... Juk atminties duobės gali užželti tik užmaršties žolynais.

Mes galime prigalvoti aibę epitetų I.Simonaitytei, statyti jai naujus paminklus, rengti vienadienius pompastiškus minėjimus prisiekinėdami meilę ir pagarbą, bet visa tai tebus margos, skubrios mūsų kasdienybės pasekmė, o priežastis – pati I. Simonaitytė. Ji yra nekintantis, orus dydis ir neblėstanti vertybė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone.

Todėl raskime savyje jėgų ir suvokimo akimirką stabtelėti ties I.Simonaityte.

Kaip dvigubas rašytojos vardo premijos laureatas, skelbiu akciją: Klaipėdos apskrities bibliotekos kiemelyje, kur stovi jos suolelis, akmens plokštėse iškalti retus, jos kūryboje vartojamus žodžius.

Pradėsiu pirmas, ne valdau kaltą, o po manęs kiekvienas būsimasis laureatas tegul irgi iškalta po du žodžius. Premijos skiriamos ne pravalgymui, o atlikti naudingus darbus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.