Niujorko viešosios bibliotekos vestibiulio grindyse – žinutė apie Lietuvą

Kai nuvykstu į Niujorką, mėgstu pasivaikščioti 41-ąja Rytų gatve. Lėtai  pėdinant Vakarų kryptimi, dėmesį patraukia ritmiškai kas keletą žingsnių  į šaligatvį įmūrytos keturkampės žalvarinės plokštės. 

Niujorko viešoji biblioteka – viena turtingiausių pasaulyje.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Niujorko viešoji biblioteka – viena turtingiausių pasaulyje.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Niujorko viešoji biblioteka.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Niujorko viešoji biblioteka.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Niujorko viešoji biblioteka – viena turtingiausių pasaulyje.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Niujorko viešoji biblioteka – viena turtingiausių pasaulyje.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Tūkstančiai kojų kasdien mina taką į Niujorko viešąją biblioteką.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Tūkstančiai kojų kasdien mina taką į Niujorko viešąją biblioteką.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Per šimtmečius aktuali R. Dekarto mintis apie gerų knygų skaitymą.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Per šimtmečius aktuali R. Dekarto mintis apie gerų knygų skaitymą.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Bronzinėje plokštėje kalbasi S. Beketo pjesės „Belaukiant Godo“ herojai.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Bronzinėje plokštėje kalbasi S. Beketo pjesės „Belaukiant Godo“ herojai.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Rašytojos V. Vulf knygoje „Svyrantis bokštas“ minimas kūrybos principas apie teisybę.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Rašytojos V. Vulf knygoje „Svyrantis bokštas“ minimas kūrybos principas apie teisybę.<br>P.S.Krivicko nutor. 
F. Bekono patarimas turėti gerai „sukramtytų ir suvirškintų“ knygų visam gyvenimui.<br>P.S.Krivicko nutor. 
F. Bekono patarimas turėti gerai „sukramtytų ir suvirškintų“ knygų visam gyvenimui.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Britų dramaturgas Tomas Stopardas įsitikinęs, kad „Informacija yra šviesa.“<br>P.S.Krivicko nutor. 
Britų dramaturgas Tomas Stopardas įsitikinęs, kad „Informacija yra šviesa.“<br>P.S.Krivicko nutor. 
Poetė Murielė Rakeiser sako: „Visata yra sudaryta iš paskojimų, o ne iš atomų.“<br>P.S.Krivicko nutor. 
Poetė Murielė Rakeiser sako: „Visata yra sudaryta iš paskojimų, o ne iš atomų.“<br>P.S.Krivicko nutor. 
Vienas iš senųjų lietuviškų žodžių I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Vienas iš senųjų lietuviškų žodžių I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje.<br>P.S.Krivicko nutor. 
Daugiau nuotraukų (11)

Povilas Sigitas Krivickas, specialiai lrytas.lt iš Niujorko

Feb 3, 2020, 12:59 PM

Jose galima perskaityti išlietas citatas iš pasaulio ir Jungtinių Amerikos  Valstijų žymiausių mąstytojų ir rašytojų kūrinių. Citatas puošia atitinkami  bareljefiniai vaizdai. 

Iš jų sudarytas „Bibliotekos takas“ (“Library way“). Jį kasdien įveikia  tūkstančiai kojų, o bronzines kūrinių ištraukas pamato tiek pat tūkstančių  akių. 

Paėjėkime šiuo 1998 metais skulptoriaus Gregg Lefevre'o sukurtu taku.

Žodis – renesanso mąstytojams

Štai į mus iš savo plokštės prabyla prancūzų mąstytojas Rene Descartes'as  (1596–1650): „...gerų knygų skaitymas yra tarytum pokalbis su geriausiais  praėjusių amžių žmonėmis.“ 

Gyvenęs ir dirbęs vėlyvuoju renesanso periodu, R.Descartes'as, kaip ir jo  pirmtakas Leonardo da Vinci, pasižymėjo interesų platumu ir moksliniu  universalumu. 

Jis buvo žymus filosofas, matematikas ir fizikas. Laikomas moderniosios  filosofijos pradininku. Žymiausias R.Descartes'o posakis “Cogito ergo  sum“ („Mąstau, vadinasi, esu“).  R.Descartes'as savo filosofinę koncepciją  grindė iki tol negirdėta nuostata, kad „iš visų dalykų pasaulyje būtent  protas yra paskirstytas teisingiausiai, tad gebėjimas daryti tinkamus  sprendimus yra iš prigimties visų žmonių vienodas.“ R.Descartes'as  propagavo naujų žmonių filosofiją, kuri nesiremtų jokiais ansktesnių  laikų autoritetais.

Kitoje plokštėje – dvi knygos su „atkąstais“ kraštais (pabrėžtinai  rodomos dantų iškramtos). Greta žymiausio anglų filosofo, istoriko,  valstybės veikėjo Francis'o Bacono (1561–1626) žodžiai: „Kai kurios  knygos turėtų būti skanios, kitos – tiesiog prarytos, o keletas –  sukramtytos ir suvirškintos.“ 

Geras patarimas, tinkantis ir mūsų laikams. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad  būtina turėti nors keletą gerai „sukramtytų ir suvirškintų“ knygų, kurios  lydėtų visą gyvenimą. O F.Bakonui, nors ir kilusiam iš didikų šeimos, jis  ne visada buvo rožėmis klotas. Kad ir pasiekęs politinių aukštumų (1618 m.  tapo lordu kancleriu), 1621 m. parlamento patrauktas į teismą kaltinant  kyšininkavimu, nuteistas kalėjimu ir turto atėmimu bei pašalintas iš visų  pareigų. 

Karalius nuo bausmės jį atleido, tačiau į valstybės tarnybą nebegrąžino.  Tai ir turėjo įtakos jo taikliems ir neretai kandiems posakiams, kurių  apstu jo literatūrinėje kūryboje. 1597 m. išleido knygą „Doroviniai ir  politiniai svarstymai“, kuri išgarsino jį kaip rašytoją.

Štai keletas F.Bacono sparnuotų posakių, pasiekusių mūsų dienas: „Tiesa  yra laiko, net ne valdžios dukra“; „Jeigu mes nesiremiame teisingumu,  teisingumas nerems mūsų“; „Žmonos yra jaunų vyrų tarnaitės, kompanjonės  viduriniame amžiuje ir senų vyrų slaugės“; „Senatvė yra geriausia keturiems  dalykams: senos malkos gali geriau degti, senas vynas – skaniau gerti,  seni draugai – verčiau pasitikėti ir seni autoriai – maloniau skaityti“.

Kada spauda yra laisva?

Ženkime gerą šimtmetį į priekį ir atsidursime prie vieno iš JAV kūrėjų  Thomaso Jeffersono (1743–1826) plokštės. Joje išlieta stambiomis  raidėmis: „Kur spauda yra laisva ir kiekvienas žmogus moka skaityti,  viskas yra saugu.“  

Tai sakinys iš laiško pulkininkui Charles'ui Yancey (1766–1826). Su juo  apie du dešimtmečius susirašinėjo buvęs trečiasis JAV prezidentas,  pagrindinis Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracijos  autorius. 

Įtvirtindamas savo šalyje demokratinio gyvenimo principus, jis ypač  uoliai gynė spaudos laisvę: „Kai kalbėjimas smerkia laisvą spaudą, jūs  girdite tirono žodžius“; „Mūsų laisvė priklauso nuo spaudos laisvės.“ 

Stovint prie prezidentą Th.Jeffersono primenančios plokštės, atmintin  nenorom grįžta tokia ištarmė: „Žiniasklaida yra Amerikos žmonių priešas.“  Kas taip pasakė? Ogi dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Po  poros šimtmečių nuo JAV pirmosios demokratinės konstitucijos priėmimo. 

Vėl grįžkime į XIX amžiaus Ameriką. Čia mūsų laukia garsiausias to meto  poetas ir poemos „Hiavatos giesmė“ autorius Henry Wadsworth'as Longfellow   (1807–1882). Iš savo plokštės jis kviečia: „Tada perskaityk iš brangaus  tomo / Tavo pasirinktą eilėraštį ir paskolink poeto rimui / Tavo balso  grožį.“   

Poeto balsas išgirstas ir Lietuvoje. Vienas jo perteikėjų – Antrojo  pasaulinio karo pabaigoje tragiškai žuvęs Vytautas Mačernis (1921–1944).  Jis vertė vieną žinomiausių H.W.Longfellow eilėraščių „Angelų pėdsakai“. 

Tai eiliuota sakmė apie mirusiuosius ir jų praeitį tikint, jog jie dabar  yra angelai ir šventieji danguje, apie kurį galvojant galima įveikti  depresiją: „Och, nors kartais aš prislėgtas, liūdnas,/ Bet liūdesys iškart  pranyksta,/ Jei aš prisimenu tiktai/ Šituos, kurie gyveno čia ir mirė.“   Ir todėl vienas mėgstamiausių rašytojo posakių liko: „Ak, niekas per  vėlai nebus, kol širdis plakusi nenustos.“  

Neatlaikę gyvenimo įtampos

Ji gimė H.W.Longfellow mirties metais. Tai Virginia Adeline Woolf  (1882–1941), anglų romanistė ir eseistė.  

Ji kūryboje stengėsi laikytis plokštėje iš knygos „Svyrantris bokštas“  įamžinto principo: „Jeigu nepasakosite teisybės apie save, jūs negalėsite  to daryti apie kitus žmones.“ 

Tarpukariu V.A.Woolf buvo viena ryškiausių Londono rašytojų bendruomenės  narių. Tarp žymiausių jos darbų yra romanai „Misis Delovėj“ (1925),  „Į švyturį“ (1927), „Orlandas“ (1928). 

Staigi motinos mirtis 1895 metais, kai Virginiai tebuvo trylika, taip pat  sesers netektis po dar dvejų metų nulėmė pirmąją nervinę krizę, dėl kurios  buvo atitinkamai gydoma.  

Nors kentėjo nuo psichinių sutrikimų, bet literatūriniams gebėjimams bloga  sveikata įtakos beveik neturėjo. Tačiau baigusi savo paskutinį kūrinį  „Tarp veiksmų“, Virginia Woolf vėl paniro į gilią depresiją ir jau  nebegalėjo kurti. 

1941 metų kovo 28 dieną, baimindamasi naujos nervinės krizės, prisikrovė  kišenes akmenų ir nusiskandino upėje netoli namų. V.Woolf buvo paskelbta  viena didžiausių XX amžiaus rašytojų ir viena svarbiausių modernizmo  atstovių. Jos literatūrinių ir kūrybinių pastangų įtaka jaučiama ir  šiandien. Tačiau V.Woolf reputacija smuko po Antrojo pasaulinio karo,  kuomet ji buvo kaltinama antisemitizmu.

Lygiai dvidešimčia metų vėliau už V.Woolf irgi savo valia pasitraukė iš  gyvenimo kitas anglakalbės literatūros klasikas, spėjęs gimti pačioje  XIX amžiaus pabaigoje. Iš savo plokštės jis prabyla: „...gėris ir blogis,  ekstazė, savigrauža ir sielvartas, žmonės ir vietovės, ir koks buvo oras.  Jeigu jūs galite tai suvokti taip, kad perduotumėte kitiems žmonėms, tada  jūs esate rašytojas.“ 

Tai Ernesto Hemingway (1899–1961) žodžiai iš 1934 metais pasirodžiusios  knygos „Senas laikraštininkas rašo“. Nieko sau senas – „net“ 35 metų. Iki  Nobelio literatūros premija įvertinto kūrinio „Senis ir jūra“ dar turės  praeiti pora dešimtmečių. 

„Senis ir jūra“ – nuostabi žodžių simfonija, perpinta  giliu dramatizmu,  sąmoju su liūdesiu. Buvo gaila dėl ryklių antpuolių netekusio didelės  sugautos žuvies Santjago, bet žavimės jo ištverme, valia, kurių  nestokojo  net ir užklupus sunkiems išbandymams.  Reikšmingai skambėjo senojo žvejo  žodžiai: „Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma.“     

Absurdo dainius ir poetai   

Samuelis Beckettas – septyneriais metais už E.Hemingway jaunesnis, ne tik angliškai, bet ir  prancūziškai rašęs kitas Nobelio literatūros premijos laureatas (1969 m.). Jo pjesė „Belaukiant Godo“ tebekeliauja per laiką ir per pasaulį. Bronzinės raidės kartoja dialogą: „VLADIMIRAS: ką jie sako? – ESTRAGONAS: pasakoja savo gyvenimą. – VLADIMIRAS: jiems negana to, kad gyveno. – ESTRAGONAS: jiems reikia pasipasakoti. – VLADIMIRAS: jiems negana būti negyviems. – ESTRAGONAS: jiems to nepakanka.“ 

Pjesės autorius S.Beckettas (1906 –1989) – airių kilmės avangardo romanistas, dramaturgas, gyvenęs Paryžiuje, jo kūryboje dominuoja sąmonės srautas.    

Jis yra vertinamas kaip vienas įtakingiausių XX amžiaus modernizmo rašytojų, buvo absurdo teatro dramaturgas ir vadovas. S.Beckettas rašė apsakymus, esė, pjeses, kurias pats dažnai ir režisuodavo, taip pat sukūrė romanų trilogiją „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“. 

1952 m. S.Beckettas paskelbė pjesę „Belaukiant Godo“ ir po jos premjeros sulaukė pasaulinės šlovės. Pjesė įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras. Vienas pjesės veikėjų svarsto apie laiko prasmę: „POCO (staiga įpykęs). Ar jūs nesiliausite kvaršinę man galvos su savo pasakom apie laiką! Kvaila, ir tiek! Kada! Kada! Vieną dieną – to jums negana? – vieną dieną, tokią pat kaip ir kitos, jis tapo nebylys, vieną dieną aš apakau, vieną dieną mes apkursime, vieną dieną mes gimėme, vieną dieną mes mirsime, tą pačią dieną, tą pačią akimirką – to jums negana? (Ramiau) Jos pagimdo, apsižergusios kapą, akimirką nušvinta diena, paskui vėl naktis.“

Po absurdo klasiko akys užkliūva už plokštės su nebe absurdiškais, o gana pragmatiškais įrašais.  Amerikiečių poetė ir politinė aktyvistė, labiausiai žinoma iš eilėraščių apie lygybę, feminizmą, socialinį teisingumą ir judaizmą, Muriel Rukeyser (1913–1980) sako:  „Visata yra sudaryta iš pasakojimų, o ne iš atomų“. 

Žymus amerikiečių romanistas ir eseistas, daugelio literatūrinių premijų laureatas Williamas Styronas (1925–2006) teigia: „...puiki knyga palieka jus su daugybe patirties ir lengvai išsekusį pabaigoje. Kol ją skaitėte, jūs pragyvenote keletą gyvenimų.“ Čekų kilmės britų dramaturgas ir scenaristas Tomas Stoppardas (gim. 1937) yra įsitikinęs: „Informacija yra šviesa. Informacija pati savaime apie bet ką yra šviesa.“

Norėtųsi dar cituoti įvairiais laikais gyvenusių visos virtinės anglakalbių poetų bronzinėmis virtusias eiles, bet neužtektų „kūrybinio parako“ jas sklandžiai išversti. Todėl tylomis patovėkime prie plokščių, kurios skirtos sparnuotų žodžių atstovams Langstonui Hughes'ui (1902–1967), Williamui Carlosui Williamsui (1883–1963), Dylanui Thomas'ui (1914–1953), Robertui Pinsky (gim. 1940). 

Kas norėtų, su šių ir kitų „Bibliotekos take“ įamžintų (įplokštintų) rašytojų gyvenimais ir kūryba šiandien gali susipažinti beribiame internete arba Niujorko knygų šventovėje.

Lietuvio bernioko padėka

Pro masyvias sukamas duris įžengęs į erdvų vestibiulį netrunki pastebėti marmurinėse grindyse įkomponuoto stačiakampio, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta: „Martino Radtkės (1883–1976) atminimui.“ Ne vienas skaitytojas stabteli ir perskaito tokius žodžius: „Aš turėjau mažai galimybių lavintis, kai buvau jaunuolis Lietuvoje, ir esu labai skolingas Niujorko viešajai bibliotekai už galimybę lavintis. Atsidėkodamas palieku bibliotekai savo turtą trokšdamas, kad jis būtų panaudotas sudaryti kitiems tokią pat galimybę.“

Neaišku, iš kokios pavardės – Ratkevičiaus, Radkevičiaus ar Ratkaus – atsirado pavardė Radtkė. Bet tai galėjo būti ir nepakitęs vokiškas paveldas, nes štai 1938 metų Pagėgių apskrities žinyne įrašytas Žūkuose gyvenęs evangelikų kunigas Martinas Radtke. 

Jis neabejotinai mokėjo lietuviškai ir galėjo laikyti save lietuviu, kaip ir jo bendravardis Niujorke. Šimtai žmonių tokia pavarde per kartų kartas gyveno Vokietijoje ir kituose kraštuose. Viename interneto šaltinyje tepavyko aptikti, kad „Martin Radtke, imigrantas, kuris prarado viską per 1929 metų biržos griūtį“. Toliau stebimasi, kaip jis sugebėjo atsigauti, nes prieš mirtį 1973-iaisiais paliko bibliotekai 386 tūkst. dolerių vertės turtą. O tais laikais tai buvo dideli pinigai. Ir panaudoti jie itin prasmingai.      

Informacijos žinyne sakoma, kad „Niujorko viešoji biblioteka yra svarbiausia ir esminė knygų, informacijos, idėjų ir edukacijos skleidėja visiems niujorkiečiams daugiau kaip šimtmetį. Įsteigta 1895 metais, ji yra šalies didžiausia viešosios bibliotekos sistema, unikaliai jungianti 88 kaimynines įstaigas ir keturis mokslinio tyrimo centrus, pateikiant nepaprastai turtingus šaltinius ir galimybes, įmanomus visiems.“ 

Kasmet aptarnaudama 17 milijonų skaitytojų gyvai ir dar daugiau internetu,  turėdama 55 milijonus vienetų, Niujorko viešoji biblioteka yra vienas žymiausių JAV kultūros židinių. Bibliotekos istorinių vertybių kolekcijose saugomas Kolumbo 1493 metų laiškas, pranešantis apie Naujojo Pasaulio atradimą, Dordžo Vašingtono Atsisveikinimo Adreso originalas.       

Klaipėdietiški analogai

Išėjus iš Niujorko viešosios bibliotekos didžiosios skaityklos, vėl tenka pražingsniuoti pro marmuro plokštę, įamžinančią kilnų lietuvio Martino Radtkės poelgį. Sukirba klausimas: o ką panašaus turime Lietuvoje? Menasi marmurinės žodžių plokštės Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme prie Herkaus Manto gatvės Klaipėdoje: Verkšnaitis, Eglėčiūtė, Deivilas, Augyvė, Augojas, Varvas, Daras. Delka, Atlėšys. Ką jie reiškia? 

2013 m.  Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas unikalus paminklas kalbai. Paminklą sudaro į granito plokštę įmontuotas bronzinis bareljefas su užrašu: „Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirė, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą“. 

Toliau, take į biblioteką granitinės trinkelės, ant kurių iškalti prof. Danguolės Mikulėnienės surinkti išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Idėja įamžinti mirusius žodžius kilo rašytojams Vytautui Čepui ir Juozui Šikšneliui – Lietuvių kalbos gynimo draugijos įkūrimo iniciatoriams. 

Rašytojai, pasitelkę skulptorių Algirdą Bosą ir kalbininkę prof. dr. Danguolę Mikulėnienę, sumanė, jog prasmingiausias paminklas ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai gimtajai kalbai būtų įamžinti mirusius lietuvių kalbos žodžius. Tai įspėjimas visiems mums, kad kalba pamažu traukiasi, laidodama nuostabaus grožio lietuviškus žodžius. Juk jie ne svetimųjų, bet mūsų, pačių lietuvių, valia, yra keičiami į dirbtinius ar net sintetinius svetimžodžius.  

Paminklas sukurtas globėjų lėšomis, kurias aukojo uostamiesčio stambiosios įmonės.

Taigi marmure išskobtų žodžių reikšmės yra tokios: Verkšnaitis – elgeta, Eglėčiūtė – kankorėžis, Deivilas – dievaitis, Augyvė – motina, Augojas – laukinis serbentas, Varvas – lašas, Daras – darbas,  Delka – meškerė, Atlėšys – atodrėkis.   

Nepamirškime išėjusių žodžių! Telieka jie gyvi mūsų atmintyje, kaip ir prieš mus gyvenę žmonės.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.