Net nusipurtau iš nejaukumo nuo šio atsiminimo įsukdamas į labai pigią automobilių stovėjimo aikštelę, kūną vis siuva šlykščiai nemalonios šilumos adatos lyg išmaukus stiklinę šiltos degtinės. „Velnio išmonė ta logika, taisyklės, formulės“, – siuvamoji mašina pasiekia smegenis, o aš atsiduriu antrame kamštyje, tik jau aikštelėje, kur para kainuoja eurą.
Sukame ratus su kitais nelaimėliais bergždžiai vildamiesi, kad tuoj išvažiuos ir paliks laisvą vietą ką tik prisiparkavusi durnių motina. Įtariu, kad jie irzlūs dėl tos pačios priežasties: baiminasi, kad pragaro ratus bus priversti sukti keturias dienas, kad nespės ne tik į atidarymą, bet pražiopsos visas gerąsias naujienas – nepamatys, kaip atrodo būtis be logikos, matematikos, taisyklių, formulių.
Matyt, panašiai jautėsi ir vienuolis Vaišvilkas, pirmasis Lietuvos valdovas stačiatikis, kuris leidosi į šventąjį Atono kalną Graikijoje, bet dėl nežinomų priežasčių nebuvo įleistas. „Į tą kalną ir šiais laikais labai sunku patekti, – jau savo patirtimi dalijasi T.Venclova. – Net nebandyk, jei esi moteris, višta ar karvė, ten įleidžiami tik vyrai, gaidžiai ir jaučiai.“
Apie Vaišvilko nuotykius išgirstu jau įleistas į šventąjį Lietuvos knygų kalną – paradoksalu, bet patekti į jį man padėjo būtent formulės. Po valandos eurą kainuojančioje pragaro centrifugoje mano smegenyse pabudo Pitagoras ir kiti matematikai, aš staiga pastebėjau tarpelį ant šaligatvio, jie greitai viską suskaičiavo, aš akimirksniu įspraudžiau automobilį ir buvau išspjautas į trečiąjį kamštį, dabar „Litexpo“ parodų centre.
„Nesuprantu, ko jūs čia atėjote. Aš buvau priverstas, nes esu rašytojas. Nejau jūs nerandate įdomesnių vietų?“ – per atidarymą nuo scenos porina Nacionalinės premijos laureatas. O renginio vedėjas įsakmiai užkaukia, nesuprasi, pritardamas ar prieštaraudamas rašytojui: „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram.“
Ką mes laikome nusišnekėjimu? Ir tai, kai norima pasakyti viena, o pasakoma kitkas. Nesunku suprasti, kad cituotos frazės autorius norėjo pakviesti gyventi be klišių ir štampų, bet pakvietė Pitagorą nusimauti kelnes ir būti atviram – be jokių ten c kvadratu lygu a kvadratu plius b kvadratu.
Jei mugės rengėjai kviečia save gyventi be formulių, svarstau, tai gal kokį sykį pabandytų pagyventi ir be savo sėkmės formulės.
Tarkime, kodėl organizatorių dėmesys dažnai atvirkščiai proporcingas knygos vertei? Kodėl daugiausia reklamos sulaukia tie, kuriems jos mažiausiai reikia? Kodėl, pasak vieno poeto, dauguma rašytojų pateikiami kaip blusos ant sabalo kailinių? Kodėl „šortus“ priversti mūvėti jauni, kuklūs ir geri lietuvių rašytojai, o su „kelnėmis“ sėdi tokie nesusipratimai kaip ponia Escobarienė? Ar ne įdomiau ji būtų atrodžiusi su „šortais“? Juolab kultūrinių renginių programoje, finansuojamoje mokesčių mokėtojų pinigais.
Juk pati knyga kantri ir paprastai bejėgė. Ji išskėstomis rankomis priima tiek televizijos žvaigždučių begėdišką grafomaniją, tiek narkotikų barono našlės blėnius, tiek atgrubnagišką vertimą į lietuvių kalbos dantiraštį.
Kita vertus, knygos – bene vienintelis laisvės bastionas, iki jo dar neprisikasė net verygininkų nagai. Herojams dar leidžiama mėgautis ne tik vynu. Autoriams nedraudžiama knygose pateikti ne tik garsiausių nusižudžiusių rašytojų sąrašą, bet ir aprašyti būdus, kaip jie tai padarė. Nelegaliems keliautojams į Černobylio zoną netrukdoma dalytis nuotykiais. Našlėms nedraudžiama teisintis nepastebėjus, kad vyras grįžta kruvinomis rankomis.
„Čia protingi žmonės šneka. Prisėskim paklausyti“, – mergina ištaria draugei. „Nejaukiai jaučiuosi, kai kas nors manęs paprašo pasakyti ką nors protinga“, – beveik tuo pat metu ištaria rašytojas.
„Eime, Pitagorai, netrukdykim protingiems žmonėms, – kalbuosi su savo ištikimuoju draugu. – Jau gali užsimauti savo garsiąsias kelnes. Ten, nusileidęs nuo šventojo knygų kalno, be jų labai nekaip atrodysi.“
