– Kiek vaiką bešertum, jis į londonus žiūri.
Aš raminu:
– Jei vaikas pradeda angliškai žlevernot – drožk kumščiu į dantis, kad apsilaižytų.
Taip mane tėvelis auklėjo, taip aš savo vaikus auginau. Ir visut visi užaugo aukšti kaip liepos, visi lietuviakalbiai ir netgi tradicinės orientacijos.
Kai gaunu pašalpą, mano vaikai kaipmat susiorientuoja: atlekia ir viską atima, prageria, o man neįpila. Žmona sako: mūsų vaikai labai geri.
Ir mano žmona gera – nuolat surūgusi, viskuom nepatenkinta. O jau riksmai!.. Kas girdėjo maniškę rėkiant, tam nebereik dūdų muzikos.
Bet jei prieš daugel metų išsirinkau būtent ją, vadinas, man tokios prie širdies. O kaip pats palenkiau anos širdį, nebepamenu. Turbūt mokėjau saldžialiežuvaut: „Oi, kokia tu pikčiurna! Tu iš visų pikčiausia. O kokia susiraukus! Taip susiraukt nė viena nemoka. Ak, tu surūguolėle!..“
Tikriausiai trenkė man buku daiktu. O gal nuo laiptų nustūmė... Nekeista, kad susižavėjau.
Su metais ji vis garsiau rėkia. Arba tyli. Tyla skamba trigubai garsiau. Niekad nežinai, ko laukt, tai ir nenusibosta.
Kartais šmėsteli mintis: o jei nebūčiau tokios sutikęs? Šiurpas nukrečia...
Bet sutikau! Nes nepuoliau prie pirmos pasitaikiusios, o vis ieškojau... ieškojau...
Su grauduliu žvelgiu į tuos, kam nepasisekė. Atsitiktinai susipažino – gal feisbuke... Atsitiktinai sugriuvo – gal ant kietojo disko... Užtat ir vaikai kietakakčiai.
O juk žmogus, kurį pasirenki vargui ir džiaugsmui, turi būti ypatingas, vienintelis, skirtas tik tau.
Tada ir visi tavo vaikai bus ypatingai džiaugsmingi varguoliai.
Tik tokiuose namuose bus gera gyvent.
Kaimynė skundžiasi, kad vyras niekad nesmurtaująs. Atseit kartais turinti pati save samčiu išplakt.
– Kam gi už tokio ėjai? – stebiuos.
– Maniau, kad surimtės.
– Ot, mažvaikė!
Laimė, tokių mažai. Daugelis mergaičių jau mokykloj dairos tik į neklaužadas, mušeikas, chuliganus... Šitos neapsiriks.
Aišku, rimtesni vaikinai ir patys galėtų pasistengti – parodyti, kas iš jų išaugs.
Anuomet aš vis mokiaus, sprendžiau, skaičiau – tai nė viena į mane nežiūrėjo. Aš nieko nesuklaidinau.
Sykį viena studentė man sakė:
– Aš dar nekalta.
Tvirtai paspaudžiau jai ranką.
– Noriu, kad tokia ir liktum.
Man atrodė: tie žodžiai įsmigo jos širdin.
Užtat po daugel metų buvau taip nemaloniai nustebintas, išgirdęs, kad ir jinai kaltinama kažkokioj grobstymo byloj.
Nors... Jei būčiau įžvalgesnis, žodelis „dar“ jau tuomet galėjo sukelt įtarimų.
Kaip išgyvent daugel metų kartu?
Dažniausiai poros skundžiasi, kad nesutampa charakteriai. Akivaizdu: nesandarus, greit atšokantis daiktas nėra vertybė. Rinkimės žmogų be charakterio.
Visiems tokių neužteks. Bet protingas ras išeitį. Jei ištiko bėda ir turi charakterį – niekam jo nerodyk. Jei negali nerodyti – rodyk darbe, miške... Tik ne namie!
Laimė, jau greitai charakterio demonstravimas artimoj aplinkoj bus prilygintas iškrypėliškiems veiksmams ir už tai numatytos griežtos bausmės.
Ramiai žiūrėjom televizorių... Staiga žmona kumšt į pašonę.
– Ar tave kada nors buvo pagavusi aistra?
Skėstelėjau rankom – vos blynai neištiško.
– Manau, kad ne... O kas tas yr?
– Na... Kai norisi pult ant žmogaus...
– Su tokiais žmonėmis aš nebendrauju, – atkirtau.
Bet vis tiek pašiurpo kūnas.
– O dėl ko taip klausi?
Televizoriuj ėmė šaudyt – neišgirdau, ką atsakė...
Manau, paklausė todėl, kad filmuose nuolat rodo išgamas, kurie plėšo drabužius, griauna ant stalų, remia prie sienų ar dar keisčiau... Ir vis kuo nepatogiausiose vietose netinkamu laiku!
Jeigu aš imčiau plėšyt žmonai drabužius, tai kiek išlaidų man būtų? O jau priremti maniškę prie sienos... Tegu kas pabando!
Niekas taip ir nesielgia.
Bet jei kine būtų kaip gyvenime – kas gi žiūrėtų?
Žmona leptelėjo nei šį, nei tą: atseit aš nėmaž nesistengiąs jai patikt.
Ot, šnekos!.. Ir darbe, ir bare tiek moterų! Namie gi pailsėt norisi.
– Vadinas, ir čia turiu vaikščiot su kelnėm!.. Ir riaugėt gal draudžiama?
Toks nerimas pagavo... Kur aš esu?
– O va Petras namie nuolat riaugėja! Ir net...
Pasislėpiau būdelėj ir pro ašaras šaukiau:
– Prrr!.. Pilnu garsu! O žmona anam – nė mur mur...
– Todėl, kad jie myli viens kitą. Tuomet trūkumų nematai...
– Tai kodėl mes taip negalim?
– Pamilt nepriversi.
Ji ėmė dūsaut, o aš užsukau pas Petrą.
– Kaip tave įsimylėjo? – klausiau. – Ką darei?
– Iš pradžių akimis dėbčiojau, – ėmė pasakot. – Tada vakarieniaut pakviečiau.
– Ilgai dėbčiojai?
– Tris kartus.
– Man tinka!
Parėjęs dėbtelėjau į žmoną.
– Gal norėtum su manim pavakarieniauti?
– Gerai, – atsakė.
– Tai išvirk ką nors.
Ji triūsė net kelias valandas, o aš vis dėbčiojau, kol ėmė rėkaut nebelietuviškai...
Po viskam prigulė prie televizoriaus, o man liepė indus suplaut.
Dviese puotaut, vienam viską plaut!
Dabar jau nustėręs dėbčiojau. Sunku šitaip...
Bet kai įsimylės, bus lengviau. Mylimas gali daryt ką nori – vis tiek patiks.
Tikriausiai aš nieko nedarysiu – taip man patinka labiausiai.
Sykį žmona man tarė:
– Tu, Juozai, jau tikras vyras. Parsivestum moterį... Ir tau į sveikatą, ir man būtų lengviau.
– Kartais užeinu pas kokią... – vepėjau.
– Rimti santykiai – geriau.
– Bet jeigu... Ar judvi sutartumėt?
– O tu neparsivesk pikčiurnos.
– Tu nepažįsti šiuolaikinių moterų! – sušukau. – Visos jos...
Čia užstrigo mintis, nes ir aš jų nepažįstu.
– Nebe tokios kaip tavo laikais, – pabaigiau.
Nusilenkęs pabučiavau ranką.
– Mums ir dviese gerai.
– Bet visą gyvenimą po žmonos sparnu... Vyrui tas ne į naudą.
Purčiau galvą, glaudžiaus artyn...
O juk žinojau: tiesą kalba! Išlepau, aptingau... Viskuom gi pati pasirūpina! Kai turėsiu moterį, tai stengsiuos patikt, įtikt... Išgaruos tas tingumas.
Kas be ko, ir nuotykiai lovoj vilioja. Su žmona tai kas ten gali nutikt?
Bet ir baugu... Žmona man – ne priešinga lytis. O va ta kita moteris ar leis po namus su apatinėm kelnėm šliaužiot? O pusę dienos prie televizoriaus murksot? O jei prasidės dar tie visokie smurtai!..
O, kita vertus, diržu susiveržęs mažiau valgysiu, pasitempsiu – gal net padirbsiu ką.
O jeigu ana ims prieš mane smurtaut, tai galėsiu žmonai pasiskųst. Dviese mes bet kokią priremsim!
Reiks pasiryžt...
Kas be ko, bandžiau ir kitaip keistis. Su didelėm viltim užsukau...
– Ar čia „Swed“ bankas? Jūs bankininkė?
– Ja ja.
– Jūs teikiat paslaugas?
– Jawohl.
– Tai einam į lovą.
– Kur jūsų lova? Toli eiti?
– Čia pat. Už durų.
Kur beeičiau, lovą imu su savim. Nežinai, kada prireiks...
– Jūs esat buvęs lovoj su bankininke?
– Oi, ne... Man tai pirmas kartas.
– Tada nieko nebus. Ateikit su žmona.
– O su kaimynu?
– Pirmąsyk jungiantis prie bankininkės reikalingas žmonos sutikimas.
– Aš jau didelis! Man daugiau nei dvidešimt...
Pokšteli stiklo durys. Tvoksteli šaltas šuoras.
Šiaurė ne mūsų pusėj.
