Vilniečiai riebūs, gražūs, laksto po tolimus kraštus. Bet kartais užklysta ir Lietuvon. Pagavę tokį kad imsim kult.
– Še tau už gerą gyvenimą!..
Vilnietis rėkt:
– Daugiau taip negyvensiu. Dovanoookit!..
Gal būtume ir visai užplumpinę, bet nubunda kertėj snaudęs veteranas Traidenis. Priėjęs apžiūri vilnietį pro aprūkytą stiklinę.
– Še tau! – stebisi. – Bemaž kaip valstietis. O juk visai kita rūšis.
Įsižeidęs vilnietis pučia raudoną burbulą, spokso žydrom akutėm. O ką pamatys? Visi mes – nuo Leliūnų, Gargždų ar Žagarės – vilniečiams vienodi kaip ryžiai. Tik žinovas atskirtų, kurie nuo konteinerio: tiems ant krūtinių raidės RUNKELMAN.
– Pamokyk mus gyventi kaip Vilniuj, – liepia Traidenis.
– Tai kad aš... – raitosi vilnietis. – Kaip ir jūs...
Traidenis prispaudžia jį dvišakiu.
– O mes girdėjom, kad jūs kryžminatės iškreiptu būdu. Su ateivių fyrmom.
– Ir aš girdėjau... Tik pats neregėjau... – rypauja anas. – Ne visi ten leksusiniai.
Vėl griebiamės rykščių. Bene kvailiais mus laiko? Vilnietis yra vilnietis.
– Jiems algos auga dėl to, kad Vilnius šalip Astravo, – spėja senjoras Petryla. – Prie Černapylio, sako, irgi viskas pučias...
– Ot, jei Visagine būtų reaktorius, – pasvajoja jaunasis pensininkas Perdyla. – Ir mums kliūtų.
– Kas tau rūpinsis? – raukos Petryla. – Astravas dvigubai arčiau sostinės.
– Ar tiesa, kad Vilnius žada atsiskirti nuo Lietuvos? – klausia Petryla.
– Sklinda gandai... – vapa vilnietis. – Bet jums tik geriau bus. Ten tiek parazitų!
– Paleiskim jį, – traukias Traidenis. – O tai dar apkrės tais karūnuotais virusais.
– Išardyt ir pažiūrėt, kas viduj, – siūlo Perdyla. – Dėl ko jis taip gerai gyvena?
– Bet ar nebus kaip aną kartą? – nuogąstauja Petryla.
Visi prisimenam... Prieš daugel metų buvom pagavę konservatorių. Tąsyk norėjom sužinoti, kodėl anas taip saldžiai gieda. Ir nieko viduj neradom. Tuščias!
– Politikai dirbtiniai, – sako Perdyla. – O vilnietis – natūralaus pluošto.
– Je, – pritaria Petryla. – Politikuot ir tu galėtum, jei tau kas pažiūras įsuktų. O vilniečiu – gimti reikia.
– Vilnybę galima ir gauti.
– Pensyloms neduos. Kam Vilniuj seniai?
– Vilnius irgi senas, – aiškina Perdyla. – Ir kuo miestas senesnis, tuo jis vertesnis.
– Kitaip nei žmogus, – linkteli Petryla.
– O taip neturi būt! – piktinasi Perdyla. – Senžmogį reikia prilygint senamiesčiui. Tuomet jis bus prižiūrimas ir saugomas. Darbdaviai negalės jo perkelt į žemesnes pareigas, vaikai – į prastesnį kambarį. Bus draudžiama anam ir pensiją nuplėšt.
– Turistai lankys senžmogius, fotkins, grožėsis...
– Prieglaudose veiks barai, restoranai.
– Naktiniai klubai, streptyzai...
Svajonių vainiką sudrasko Traidenis.
– Kur mums su miestais lygintis... Net senas medis nūnai už senžmogį vertesnis. Pabandytum Stelmužės ąžuolą apmyžt...
Visi dabar susimąstom.
– Ir sendaikčiai brangūs.
– Net senos padangos restauruojamos.
– Tik senžmogis nieko vertas.
Petryla bando prieštaraut:
– Kai labai pasenėji, tampi šiek tiek vertingas. Šimtametį kartais net prezidentai aplanko.
Perdyla greit išaiškina šį mįslingą reiškinį:
– Jiems smalsu, kaip iš pensijos galima šitiek pratempti. Maksimumas už minimumą! Kai supras, tai šią patirtį visiems pritaikys.
Viltys pripildo sielas.
– O kur vilnietį kišt? – prisimena Petryla.
– Jei vilnietį sukryžmint su traktorium... – pasvajoja Perdyla.
– Ir? – suklūstam.
– Gal tramvajus gims.
– A kam mums tramvajus?
– Jums gal ir metro nereikalingas? – piktinasi Perdyla. – O ką jūs gyvenime matėt? Kur buvot?
Susižvelgiam. Ogi tikrai gyvenam kaip kurmiai.
– Metro mums gerai būtų...
Visi paregim gerovės kraštelį. Šviesiau!
Prisijaukinam priešus
Atbėga nusigandęs Perdyla.
– A girdėjot?.. Rinkėjus medžioja!
– Sezonas gi! – primena Petryla.
– Reik skųstis... Ir triukšmą kelt...
– A tau galvoj negerai? – juokias Petryla. – Tai stumbrą nušovus kyla triukšmas.
– Stumbras brangesnis, – supranta Perdyla.
– Girių karalius, mat! O rinkėjas – kenkėjas...
Visi susimąstom, ar tokia jau didelė garbė, kad lietuviais esame mes gimę?
– Bet jei žmogų nušaus ne žmogus, o seimūnas? – krapšto barzdą Perdyla. – Tai gal irgi triukšmas kils?
– Labai net kils, – patvirtina Petryla. – Tik ne dėl žmogaus. Visi apie seimūną kalbės, koks jis narsus, stebėsis. Anie gi tiek pašaipų iš žmonių sulaukia! Kas ginklą pakels – didžiavyriu tas taps.
– Tai kaip mums elgtis grėsmės akivaizdoj?
– Yra priemonių...
Petryla išdalija visiems stumbrų kaukes. Užsimaukšlinę žengiame gatvėn.
Aštuoniskart saugesni!
Žvelgiam drąsiau
Jei šils tolygiai... Šiemet šilčiau penkiais laipsniais, kitais – jau dešimčia. Virimo temperatūra bus pasiekta per penkmetį.
Užvirus jūroms prisigaudysim troškintų silkių, degant miškams prisirinksim keptų stirnų, šernų... Bus gerai.
O dar geriau – kai klimatas atvės ir ims slinkti ledynai. Gudresni ledą pardavinės, mažiau verslūs ant ledo liks, užtat galės nemokamai slankiot tais ledynais po visą Euraziją.
Bet svarbiausia – tuomet visi galės aktyviai užsiimti veikla, šildančia klimatą. Teršėjai bus visaip skatinami, o neprateršiantys griežtai baudžiami. Jeigu bus ką baust... Juk teršti gamtą – ir poreikis, ir malonumas. Ir, aišku, nauda. Verslas pakils į tokias aukštumas, kad kaminai rojun remsis.
Plastiku padengiam jūras – įkaista vandenys. Ledynai vis tiek slenka? O mes pučiam dujas, leidžiam dūmus, srutas...
Grigeo prieš Borneo! Žmonija prieš gamtą! Kas – ką?
Smagu!
Istorijos pamokos
Susibūrę kieme, prašėm:
– Papasakok, dėde, apie koronavirusą.
Kiemsargis pakabino šluotą, pažvelgė tolin.
– Virusus nešiojau daugel metų, – ėmė pasakoti. – Visokių turėjau. Bet šitas!.. Privargau baisiausiai. O ką gi daryt? Laukti, kol kiti parneš? Jei visi būtų laukę...
– Nešiojot ir kalnuose?
– Kantabrijoj... Paskui iš Italijos per Alpes... Šiurpis krečia prisiminus. Takeliai siauručiai, uolos stačiausios, tarpekliai kvapą gniaužia... Kaip kalnų ožiai tom uolom strikinėjom.
Kiemsargis atsigėrė, atsiduso.
– O prie Afrikos... Kai Somalio piratai bandė virusą perimt... Palikę laivą per dykumas nešėm. Paslapčiom! Keturiom!
– Nešiot buvo draudžiama?
– Žiauriai persekiojo. Visur pilna policijos su šunimis. Kai pagalvoju, kad kiti tuo metu nešė miltus, makaronus iš krautuvių...
– Liovėtės tikėjęs žmonėmis?
– Nesilioviau. Be tikėjimo nebūčiau ištvėręs. Ir bene žmonės kalti? Suklaidino juos! Propaganda gi per kraštus liejos.
– Kaip pavyko iki Šiaulių atnešti?
– Lietuvon tai per Nemuną plukdėm. Toliau bandėm nešti pro Kryžkalnį. O ten jau tiršta kariuomenės! Tai pasukom pro Žarėnus, miškais...
– Bet ar nebuvo minčių viską mest?
– Kur nebus! Kai draugus išguldydavo, nuo šeimų izoliuodavo... Bet supranti, kad reikia nešt ir pakyli.
– Iš kur ta stiprybė?
– Giminės genai! Prosenelis buvo knygnešys. Seneliai sovietmečiu nešė iš fermų, fabrikų. Tėvelis prieš gerą dešimtmetį nešė muilą į Londoną...
Užsivertęs butelį kiemsargis ilgai žvelgė į žvaigždes.
– Kažkas ir šiandien privalo žygį tęst...
