Pastaraisiais metais Antrojo pasaulinio karo istorijos sulaukia nemažai dėmesio, literatūra atveria nelengvas, bet labai svarbias istorijas. „Dingusios Paryžiaus merginos“ – taip pat tikrais faktais paremta, mįslinga ir istorijos paribiuose likusi Antrojo pasaulinio karo istorija. Tai pasakojimas apie moteris, kurios karo metu tarnavo Didžiosios Britanijos Specialiųjų operacijų valdybos agentėmis. Pavojingos užduotys, drąsa ir bekompromisis aukojimasis už tėvynę. Tačiau dauguma jų tiesiog dingo. Apie drąsą, sugriautus likimus, karo baisumus ir tai įamžinančią literatūrą – pokalbis su rašytoja P. Jenoff.
– Kaip kilo idėja rašyti romaną „Dingusios Paryžiaus merginos“?
– Beveik visų mano romanų centre – Antrasis pasaulinis karas. Susidomėjau šiuo laikotarpiu eidama diplomatės pareigas Lenkijoje. Lenkija tuo metu buvo tik išsivadavusi iš komunistinio režimo. Visuomenėje vis dar buvo matyti daugybė po karo taip ir neišspręstų problemų, bet vietos žmonės labai maloniai ir šiltai mane priėmė. Dabar atrodo, kad šis tarpsnis buvo lemtingas mano gyvenimo posūkis.
Kaip tik ieškojau naujos temos knygai, kai aptikau tikrą istoriją apie moteris, tarnavusias Britanijos Specialiųjų operacijų valdybos agentėmis. Šių moterų drąsa, jų pavojingų misijų tikslas kaip mat užgniaužė man kvapą. Sužinojau, kaip merginos būdavo pasamdomos, apmokomos ir išsiunčiamos į tarnybą. Deja, neturėjau galimybės su nė viena iš jų pasikalbėti akis į akį. Mane labai sujaudino žinia, kad daugelis tų moterų buvo įskųstos, įkalintos ir nužudytos.
Likau sužavėta jų drąsos ir ryžto. Kartu buvo apmaudu, kad šios istoriją pakeitusios, į karą ėjusios moterys liko istorijos užmaršty. Norėjau parašyti romaną apie stiprias moteris ir apie betarpišką pasitikėjimą valdžia. Pasitikėjimą, kuris ne visais atvejais turi pagrindo.
– Kas labiausiai nustebino ieškant informacijos romanui „Dingusios Paryžiaus merginos“?
– Labiausiai nustebau pamačiusi, kiek daug puikių negrožinių knygų jau parašyta apie Specialiųjų operacijų valdybą ir joje tarnavusias moteris, kaip skirtingai šios knygos aiškina agenčių arešto priežastis, kokiomis mįslėmis apipinti moterų agenčių likimai. Ir kiek mažai iš istorijos mes žinome, kaip pradingsta žmonių likimai, neįtikėtinos patirtys, skaudžios lemtys. Šia knyga ir norėjau papasakoti apie moteris, kurios pakeitė pasaulio istoriją, bet jų vardai liko užmaršty.
– Kas buvo sudėtingiausia rašant romaną apie mažai žinomą istorijos etapą?
– Romano centre trijų tokių specialias užduotis vykdžiusių moterų istorijos, tad buvo sudėtinga jas visas supinti į vieną pasakojimą. Viena iš pagrindinių veikėjų Eleonora vadovauja šiam ypatingam skyriui, kurio moterys siunčiamos į Prancūziją padėti Pasipriešinimo judėjimui. Šis skyrius – jos gyvenimo tikslas, ji kruopščiai atrenka kandidates šiai sunkiai misijai ir už savo merginas guldo galvą. Tik kodėl agentės Marijos siunčiamos radiogramos atrodo taip, lyg už ją būtų rašęs kas nors kitas?
Tuo tarpu Marija galvoja tik apie savo penkiametę dukrą, išsiųstą į provinciją. Tačiau netikėtai ją užkalbina vyriškis, siūlantis naują darbą ir didelius pinigus – bet tam ji turi dingti iš visų ją pažinojusiųjų gyvenimo. Nuo šiol nuolatinė Marijos palydovė yra mirtina grėsmė. Kas yra draugas, o kas – priešas?
Trečioji linija nukelia jau į 1946 metus, kai karas pasibaigęs. Į darbą skubanti Greisė stotyje netikėtai pamato po suolu pakištą lagaminą. Smalsumo vedama jį atidaro ir randa tuziną moterų nuotraukų ir pasiima jas. Kas buvo tos moterys? Ji ima aiškintis tų moterų istorijas ir čia viskas prasideda... Taigi per Greisės personažą stengiuosi atskleisti dvylikos moterų likimus ir skausmingą karo tiesą.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte rinkdama informaciją apie istorinius moterų portretus?
– Mėgstu rašyti apie moteris, kurių gyvenimai būtų klostęsi labai aiškia kryptimi, bet karo ar kitos nelaimės akivaizdoje pasisuka visai netikėta linkme. Moteris, atsidūrusias situacijoje, kurioje ankščiau niekaip nebūtų galėjusios savęs įsivaizduoti. Moteris, neturinčias nei įgūdžių, nei patirties – nieko, kas padėtų susidoroti su šia situacija. Man patinka provokuoti tokias moteris, mesti joms išbandymą, o tada stebėti jų reakciją, žiūrėti, kaip jos keičiasi ir auga.
– Romanas „Dingusios Paryžiaus merginos“ kuo puikiausiai įsipaišo į judėjimą dėl moterų teisių, nes pasakoja istoriją apie drąsias, sumanias merginas, išdrįsusias rizikuoti savo gyvybėmis tais laikais, kai dauguma moterų dar nemanė galinčios ką nors pakeisti savo veiksmais.
– Rašydama nemaniau, kad mano knyga atrodys tokia aktuali šiandien dėl savo teisių kovojančioms moterims. Bet jau ne vienas žmogus, tarp jų ir knygą norinti ekranizuoti prodiuserė, pastebėjo, kad romane pasakojama istorija aktuali šiems laikams, kai moterys ieško savo balso valdžioje, mene ir kitose gyvenimo srityse.
– Daugelyje jūsų knygų dominuoja Antrojo pasaulinio karo tema. Kodėl būtent šis laikotarpis? Ar seniai juo domitės?
– Jau minėjau, kad teko dirbti Lenkijoje, kuri buvo tik išsivadavusi iš komunistinio režimo. Dirbau prie antisemitizmo naikinimo, žydų turto grąžinimo, Aušvico ir kitų koncentracijos stovyklų išsaugojimo atminčiai. Artimai bendravau su daugybe garbaus amžiaus žmonių, išgyvenusių koncentracijos lageriuose, jaučiausi lyg jų anūkė. Lenkijoje įgyta patirtis mane taip giliai sujaudino ir pakeitė, kad grįžusi į Ameriką nusprendžiau parašyti apie tuos žmones. Praėjo jau 16 metų ir vis dar apie juos rašau.
Jaučiu būtinybę kaip galėdama greičiau įamžinti holokaustą išgyvenusiųjų istorijas, nes po kelių metų šių svarbių žmonių gali jau nebebūti tarp mūsų. Iš esmės holokaustas mus moko reikšmingų, neužmirštamų pamokų, kurias galima pritaikyti sprendžiant dabartines problemas: imigracijos iššūkius, pabėgėlių ir kitų žmonių teisių klausimus, humanitarinę krizę.
Mano knygos – tarsi meilės dainos holokaustą išgyvenusiems žmonėms. Man didžiausia garbė įamžinti to laikmečio istorijas ir dar kartą prikelti šį istorinį laikotarpį žmonių akyse: tiek tų, kurie jau ilgus metus skaito knygas apie Antrąjį pasaulinį karą, tiek tų, kuriems ši knyga bus pirmoji pažintis su to meto įvykiais. Mano tikslas – priversti skaitytoją susitapatinti su pagrindiniu veikėju ir klausti savęs: „ką būčiau daręs jo vietoje?“.
– Koks yra jūsų rašymo stiliaus skiriamasis bruožas? Ką norite perduoti skaitytojams savo romanais?
– Mėgstu mesti iššūkį išankstiniams skaitytojų nusistatymams, pastatyti juos į situacijas, kuriose sunku nuspręsti, kas teisinga, o kas ne. Mano romanuose naciai – žmogiški, žydai – ydingi, lenkai vienu metu gali būti ir tokie, ir tokie. Gyvendama Lenkijoje pati turėjau permąstyti ir pakeisti daugybę savo įsitikinimų apie karą. Noriu suteikti tokią progą ir skaitytojams.
Pagal panjenoff.com parengė Augustė Burbaitė
